Literatūros studentė nusirengia, atsiremia į sieną ir pasilenkia. Literatūros dėstytojas pradeda ją dulkinti ir liepia rėkti “Nigger, fuck me hard”. Sveiki atvykę į Toddo Solondzo pasaulį.
Tai jau trečiasis kartas ir, kai kam, greičiausiai, paskutinis. Jei kandi visuomenės satyra “Happiness” tapo kone žanriniu etalonu, tai naujausias režisieriaus darbas daugiau stengiasi šokiruoti nei pasakoti, ar mokyti. Ir todėl vietomis viskas yra taip nenatūralu, kad net šlykštu. Perskeltas į dvi dalis (“Fikcija” ir “Nefikcija” arba “Grožinė literatūra” ir “Dokumentika”) “Istorijų pasakojimas” bando rasti ribą, kur prasideda ir baigiasi pramanas, įsivaizduojamas gyvenimas, bet ji, Johno Goodmano herojaus žodžiais tariant, lygiai kaip tarp optimizmo ir idiotizmo, yra labai plona. Todėl ir filmas, iš pažiūros mėgėjiškai suskaldytas, galiausiai vis gi sulimpa į vieną.
Išdulkinta studentė pagaliau sugeba parašyti pakenčiamą pasakojimą (tas pats dėstytojas: “Čia yra pradžia, dėstymas ir pabaiga”). O nevykėlis dokumentalistas susuka šedevrą, apie savęs ieškančio paauglio Scooby šeimą. Vietomis Solondzui pavyksta priminti tą tragikomišką juoką, kuriuo įsiminė Happiness (vaikas, užhipnotizuojantis tėvėlį ir paliepiantis atleisti tarnaitę), bet jo nemąžtantis ir liguistas noras knistis žmonių šiūkšlių dėžėse, tai smarkiai apkartina. Tad “Istorijų pasakojimas” vietomis rodosi betikslis ir tuščias. O jo veikėjai – nekaltos viso pasaulio atmatos
Komentarai