Kol amerikiečius vis dar pykina rankoje laikoma kamera nupaveiksluoti vaizdai, nes yra baisiai neįprasti, europiečiai, priešingai, jau persivalgė dogmų ir “rankiniai” filmai nieko nestebina ir vis mažiau domina. “Idiotai” buvo drąsu, “Šventė” – įdomu, “Mifunės giesmė” jau kvepėjo kinu, kuriam gaila skirti daug dėmesio, o “Karalius gyvas” buvo paprasčiausiai nuobodus.
Jei kam atrodo, kad “Dogmos” manifestas išsemtas, paskolinkite porą valandų “Italų kalbai pradedantiesiems”. Nė viena iš “Dogmų” nebuvo tokia maloniai nuoširdi ir feel good .
Tuntas veikėjų, tarpusavyje vienaip ar kitaip susijusių (be penkiolikos Altmanas) susitinka italų kalbos pamokėlėse. Jos tokios kaip ir gyvenimas – stichiškos, su besikeičiančiais dėstytojais ir pasimetusiais mokiniais, beždžioniuojančiais kiekvineą ištartą žodį. Visi turi savas priežastis mokytis italų kalbos, nuo ultra-geriečio portjė, iki jį įsimylėjusios… italės, nuo negrabios konditerijos darbuotojos, iki su “Maseratti “važinėjančio pastoriaus. Pavydėtinai lengvas požiūris į visus šventus dalykus: tikėjimą, mirtį (filme laidojama kone kas penkiolika minučių) ar meilę/santykius. Mintis paprasta – priklausomai nuo požiūrio taško kiekvienas šių dalykų gali būti labai juokingas ir, atvirkščiai, kiekvienas įprastai juokingas dalykas gali būti kraupiai liūdnas.
Komentarai