Garsinių takelių rašymas nėra lengvas verslas. Taip, jie turi tikti filmui, bet daugelis jį klauso kaip įprastą albumą. Tuomet ir prasideda problemos (prisiminkite AIR bandymą “muzikalizuoti” “The Virgin Suicides”).
Badly Drawn Boy pastarųjų trejeto metų didžioji indie viltis, po labai pelnytos “The Hour Of Bewilderbeast” sėkmės atsiduria nepavydėtinoje padėtyje – pikti kritikai nė neklausę įrašo, jau žino, kad jis neprilygs pirmąjam BDB darbui.
Lengvai šyptelėjęs, BDB lengvu akustinės gitaros akordu, švelniu styginių brūkštelijumu priverčia kritikus šūktelti “bravo”. Jie, kaip ir ORE, sutinka, kad šis albumas kur kas vientisesnis ir labiau koncentruotas, nei jo pirmtakas. O viena jo akimirka, jautri lyg pirštų galiukai, pavadinta “Silent Sigh”, yra neabejotinai tarp gražiausių metų muzikinių įvykių. Badly Drawn Boy pateikia puikų garso takelį mažiau puikiam filmui ir patikina: more to come.
Komentarai