Panašu, kad De-Phazz geriausi laikai – jau praeityje. Ganėtinai nevykęs 2001 m. pasirodęs Death By Chocolate buvo kritikų pažemintas kaip itin nenusisekęs, o savo muzikiniu lygiu priminė debiutinį Detunized Gravity. Ir tokiame kontekste apskritai neaišku, kaip De-Phazz sugebėjo išleisti mano asmeniniuose čartuose vieną aukščiausių vietų užimantį Goodsdog. Kol kas dar nepavyko rasti nei vieno šio albumo vertinimo, nors jis pasirodė jau prieš geras porą savaičių (spalio 21 d.), bet spėju, jų gali tekti ilgokai palaukti. Tam, kad atsirastų kažkokie vertinimai, turi atsirasti tam akstinas, o kai muzika savyje neturi jokio ypatingo kabliuko, sunku savyje surasti priežasčių tam. Kartais padeda nusivylimas.
Savo svetainėje De-Phazz kiekvieną dainą aprašo taip, jog nejučiomis imi tikėtis penkiasdešimties karatų brangakmenio. Bėda tame, kad klausydamas muzikos, negali kaskart skaityti tos dainos emocinės išklotinės. O literatūrinė dalis tiesiog puiki.
Pirmieji gabalai nuteikia pozityviai. Bent jau pirmosios 40 sekundžių. The Look, tipiškas De-Phazz stiliaus ir atmosferos kūrinys, vėliau seka beskonis You Stayed, jį keičia What’s Behind, kurio pradžią tikrai galėtum supainioti su Paul Weller kūryba, jei neįsijungtu vokalas ir perkusija. Gal aš ir nusišneku, bet gabalo pradžia visąlaik suintriguoja, o tolimesnė eiga visąlaik nuvilia. Štai taip ir su Atomic Ductail,Cup of Hope bei True North, kurie iš esmės skirtingi kūriniai, tačiau vienodai beveidžiai. Almost Gone visai pritiktų kokiam soundtrackui, o Nightmare tai toks swingas apie nieką, iš esmės. Šiaip vertėtų geriau įsiklausyti į tekstus, tikiu, kad ten galima būtų rasti įvairiausių perliukų, kuriais De-Phazz pasižymėjo savo praeituose albumuose. Try priminė The Corrs giedamas a cappella, tuo tarpu banalokas Dummes Spiel, negana to, kad vokiškas, dar ir pseudo regis. Things&Times truputi paburia reverbintu trimituku, o Belle De Jour žaidžia senais gerais jausmais – prancūziška rivjera, jachta, martini dry ir 365 dienų atostogų metuose. Taip pigiai manes nenupirksi. Vienas įdomesnių kūrinukų būtų Down the Railroad, o ir apskritai albumo pabaiga truputi pasunkėja. Toks pat ir Style, griežtoku, bet švelniai glostančiu bosu. Panašu, kad man pradeda po truputį patikti? Gal ir taip, deja, Desert d’Amour išjungia momentaliai visus beatsirandančius švelnius jausmus, o Word in a Rhyme apskritai kažkoks nesusipratimas. Albumas baigiasi visai graudžiai rudeniniu easy lounge kūrinuku Jean-Mi, pasibaigiančiu trisdešimčia sekundžių paukščiukų čiulbėjimo. Kaip miela!
Bendra išvada galėtu būti tokia: albumo pirkti neverta, jei nesate prisiekes De-Phazz mylėtojas. Tačiau jei namuose turite gausią cd ar vinilų kolekciją, o kortelėje – nesibaigiantį kreditą, tai gal visai ir praverstu. Albumas ganėtinai vientisas ir puikiai tarnauja kaip fonas, tarkim, aš jį klausiau keletą kartų, ir dirbti jis tikrai netrukdo. Taip pat puikiai tiktų sekmadieniniams „atchodams“ gaminant vištienos curry, tarkim. Ar sėdint balkone ir veizėjant į kaimynų langus, nors tiesą sakant, tokiu atveju galima rasti ir ką nors geresnio.
by mazylis
Komentarai