Apie šią grupę iš Ispanijos Europos ska/reggae sluoksniuose buvo kalbama jau senokai – tam turėjo įtakos prieš tai išleisti du EP.
Pagaliau 2004-ųjų pabaigoje pasirodė pirmasis pilnas LOS GRANADIANS albumas, kuriame 10 naujų ir 1 jau girdėta kompozicija.
Čia sklandančius garsus geriausiai apibūdina patys muzikantai: “Mes mėgstame Jamaikos ’60-ųjų muziką, ypač rocksteady ir reggae, tačiau savęs nelaikom jamaikietiškos muzikos interpretatoriais. Daugybė regio gabalų buvo seniau perdirbti Anglijoje, taip pat kitose pasaulio vietose Meksikoje, Argentinoje, Ispanijoje…
Save priskiriame labiau ispaniškoms ir britiškoms grupėms, adaptavusioms tuos ritmus nei originaliams Jamaikos atlikėjams.
Taip pat labai domimės rokenrolo kultūra (ypač ’60-ųjų) ir jos ryšiams su tokiais dalykais kaip sci-fi filmai (ore past. – štai iš kur tie juokingi retro klavišiukai) bei visu tuo, kas trykšta originaliomis rokenrolo pažiūromis.
Rocksteady ir reggae suteikia formą mūsų idėjoms todėl, kad šie stiliai yra mūsų mėgstamiausi to laikmečio ritmai.”
Šie jauni muzikantai kaip sesijiniai muzikantai jau padėjo tokioms pripažintoms žvaigždėms kaip Derrick Morgan bei Dave Barker, o kritiškoji britų spauda apibūdino LOS GRANADIANS skambesį kaip “crunchy, jerky, esoteric”.
Mažorams nubaidyti, galima pridurti, jog ant albumo išdidžiai puikuojasi užrašas “mono”, o nevalyvoms ausims ši muzika primins tėvų klausytą estradą. Tiesa, su linguojančia jamaikietiška ritmika.
Komentarai