Agrokultūrinė savimonė neapleidžia mūsų ir įžengus į Europos Sąjungos Pažadėtąją žemę. Tokią mintį man reguliariai sukelia „Pieno lazeriai“ – grupė, kurią žinoti ir adoruoti privalo visi išsilavinę, bet madingi eurojaunuoliai. Grupė ką tik sugrįžo į gimtinę iš koncertinio turo po ES banginę Vokietiją – visų electro fanatikų Shangri-la. Ta proga ir buvo surengta spaudos konferencija ŠMC antrajame aukšte, kur kultūros mediatoriai galėjo išgirsti beprotiško pasisekimo liudijimus bei pačiupinėti šviežutėlį albumą „Voyage“.
PIENO LAZERIAI – mūsų laikų kultiniai herojai, kuriuose puikiai atsispindi gyvenamasis laikotarpis. Viena vertus – spalvotas ir eklektiškas, kita vertus – be stiprių idėjų ir magiško efekto. Pasinaudojęs statistiniu metodu pamačiau, kad paprastai pienininkai apibūdinami kaip grupė, kurioje „galima rasti bruožų“. Easy listening, dance, džiazas, kai kas net pankroko bruožą atknisa. PIENO LAZERIAI – tai tiesmuki pokštai, liaudies žaidimai ir kičo purslai. Nedidelės muzikinės šunybės, sukomplektuotos su eiliniais tvarkingais vokalais. Kitaip tariant – nepavojingas eurostandartas, apdairiai valdomas prodiuserių.
Bet skubėkime prie dar neataušusių naujienų. Pasirodo, per patį vidurvasarį muzikantai toli gražu neleido laiko vėjais. Liepos pradžioje jie apsilankė Štutgarte, Miunchene, Heidelberge, Kiolne ir Berlyne. „Pieno lazerius“ buvo galima išvysti „Schoken“, „Salon Erna“, „Lauschgift“, „Trompete“, „Karlstorbahnhof“ klubuose. Negana to – ei, sukrusk progresyvus jaunime! – jie sukūrė albumą „Voyage“. O albumą išleido vokiečių grupės DE PHAZZ prodiuseriai. Kodėl? Jei tikėsime tais pačiais prodiuseriais, PIENO LAZERIUS jie įsidėmėjo dar 2004 m. per „Saulės smūgį“. Pajuto sielų giminystę tarp pastarųjų ir ankstyvosios Phazzybinės veiklos. Ko gero, praėjusių dienų prisiminimų apimti, jie ir nutarė motiniškai priglobti lietuvaičius bei pasiūlė pasirašyti penkerių metų komercinę sutartį. O, kad visi prodiuseriai būtų tokie jausmingi! O kad žinotumėte, į kokį kontekstą pienininkai dedami, informuoju, kad kompanija Phazz-a-delic, be DE PHAZZ yra susijusi su grupėmis THIEVERY CORPORATION, Yonderboi, PROPELLERHEADS, NIGHTMARES ON WAX, ROOTS etc. Jei tai ir jūsų kontekstas, tai kognityvinis disonansas jums negresia.
Pienininkai teigia, kad Vokietijos muzikos rinka naująjį albumą jau pripažino. Dainą „Never fall“ galėjai išgirsti per Bundesrepublik radijo stotis, o „Voyage“ tapo savaitės albumu radijo stotyje „Radio frei Erfurt“. O ir kritika pienininkams, atrodo, palanki. Pati įtariai patikrinau, ką „Google“ žino apie „Milchlasers“. Ogi tikrai – vertinami kaip mažų mažiausiai simpatiški ir šokimui tinkami. Naujasis albumas jau pateko į „Ore“ rankas. Nekantriausiems pranešu, kad jis kainuoja 16–17 ES piniginių vienetų.
O visuma nuvilia. Galbūt kokiam nors į kokį “Shoenefeld” ar “Franz Joseph Strauss” oro uostą ryte skubančiam vokiečiui juokais springstančio ir nesugebančio ištarti žodžio “sakvojaž” lietuvio “neralus prikalyvanije” atrodo šviežias, juokingas, bet mums jis skambatiesiog pasenęs ir šimtus kartus matytas. Kaip bandymai žaisti frazėmis “varum-darum”, kaip sovietų multiplikacinių filmų garso takelio ištisinis naudojimas… Kas jis, tas apsiblausęs, kompresorių mėgstantis albumo prodiuseris užriesta nosimi ir negi jis tikrai tiki, kad visa tai Lietuvoje dar vis “prikolas”? Nepaisant kelių šaunių balsų dalyvavimo, MILKY LASERS tikrai nėra tokie gaivūs kaip SUGARCUBES. Toli gražu. Iš tikrųjų, mums muzikine prasme patiko tik viena daina – “Tai Chi”.
Kas toliau? „De Phazz“ prodiuseris Baumgartneris ir „Pieno lazerių“ prodiuseris Šarapovas daro vienos dainos skirtingas versijas – kaip šiais pasikartojimų laikais yra be proto madinga. Duos Dievas, bus ir singlas. Beje, viena pienininkų daina jau yra patekusi į DE PHAZZ prodiuserių išleistą politiškai korektišką rinkinį „Female future“. Na, o rudenį motušė Vokietija vėl laukia sugrįžtančių lietuvaičių.
Žiūriu į PIENO LAZERIŲ grojikų veidus fotosesijos nuotraukose. Jų nuoširdžiai infantilios išraiškos ir laikysenos man primena „Laumės juostos“ atlikėjus, o ne pagedusius electropunk dievaičius. Nejaugi šalia albumo minimos prancūziškos elegancijos, kinų romantikos ir rusiškų pasakėčių yra ir toks dalykas kaip “lietuviška nekaltybė” (turbūt kažin kokia netikra). Bet – nepraraskime vilties: gal gyvenimas dar aptaškys juos purvais, o sunkios mintys išraiškingai išvagos jų kaktas. Na, o mes, kadaise išgyvenę blokadą, išgyvensime ir šį pertekliaus laikotarpį.
Komentarai