Thom Yorke – Spitting Feathers

Kai britų žurnalas “Q” į pirmas geriausių visų laikų albumų sąrašo vietas įkiša “OK Computer” ir “The Bends”, į šoną begėdiškai nustumdamas tokius talentus, kaip THE BEATLES, Bobą Dylaną ir PINK FLOYD, o nuo “Creep” jau net truputį pykina, sunku būtų nesekti kiekvieno RADIOHEAD lyderio Thomo Yorke žingsnio. O jis nesnaudžia: palaukęs vos pusmetį nuo pirmojo albumo “The Eraser” sėkmės, į pasaulį jis paleido ir “Spitting Feathers”. Tiesa, šįkart – keturiomis dainomis mažiau, bet svorio suteikia ir su pinigais skiriantis fanus mažiau ašarų išlieti verčia pridėti du vidiakai.

Viršelis žadą tipinę RADIOHEAD šizą – garsuose užkoduotą baimę, vienišumą, nerimą ir klaustrofobiją, tačiau paklausius muzikos galima drąsiai teigti, kad “Spitting feathers” sudaro gerokai stipresnis šio mišinio koncentratas. Baimės akys didesnės, vienišumas labiau kankinantis, nerimas palaipsniui stiprėja, kol galiausiai visa tai susipina į šizofrenijos, klaustrofobijos, paranojos ar kitų psichinių įdomybių (pobūdis, tiesa, priklauso nuo klausytojo) kamuolį.

Tiems, kuriems patiko ramios, melancholiškos RADIOHEAD dainos, atrodys, kad Thomas Yorke susižavėjo kompiuterio mygtukų gausa, užsižaidė ir užmiršo tai, kas iš tikrųjų svarbu. Tačiau “Spitting Feathers” tikrai įvertins intensyvesnių, dramatiškesnių RADIOHEAD gabalų gerbėjai. Neatmetu galimybės, kad į mėgstamiausių dainų sąrašą šiuos penkis b-sides (ir tik visus kartu – perėjimų nuo vienos dainos į kitą beveik nesijaučia, klausyti atskirai prasmės nedaug) įsimesti gali ir haliucinogenų vartotojai.

Kelionė prasideda nuo energingu ritmu tarsi adatomis į smegenis smingančios “Drunkk Machine”, kuri sukelia vairavimo didinant greitį būseną, tačiau netrukus greitis sumažinamas ir klausytojas perjungiamas į beveik letargišką “A Rat’s Nest”. Į nerimo zoną sugrąžina “Jetstream”, kurioje Thom Yorke balsas pademonstruoja chameleonišką sugebėjimą kisti. “Jestream” keičia lengviausiai klausoma, atskiru singlu išleista nauja, jau iš “The Eraser” pažįstamos “Harrowdown Hill” versija. Užbaigiama “Drunkk Machine” intensyvumu prilygstančia “Iluvya”.

T. Yorke niekada neklysta ir prastos prekės nesiūlo, kiekvienoje dainoje jaučiamas ne pinigų kalimo agregato, o tikro menininko prisilietimas, tačiau po „The Eraser“ išgirdus „Spitting Feathers“ susidaro įspūdis, kad jis vis giliau pasineria į populiariajai kultūrai svetimus ir kartais tik jam vienam suprantamus muzikinius ieškojimus. Iš vienos pusės tai – muzika sau, o ne klausytojų miniai, ir tai sukelia pagarbą kūrėjui. Iš kitos – šitaip vieną dieną galima baigti maniakiškai kuriant įrašus, kurie rūpi tik tau pačiam. Vis tik reikia nepamiršti, kad „Spitting Feathers“ sudaro b-sides, kurie paprastai nėra kuriami radijo formatui ir chartų užkariavimui.

Neblogai, Yorke, plunksnom pasispjaudei, bet su tokiais žmogiškaisiais resursais galėjai iškosėti ir visą žąsį.

[ag]