Grindhouse

Kai sėdi kino teatre abiem rankomis įsikibęs į turėklus negalėdamas atitraukti akių nuo ekrane ant kapoto gulinčios Zoe (Zoe Bell), žinok, tai marginalinis džiaugsmas, kurį negreit bepatirsi.

Robertas Rodriguezas ir Quentinas Tarantino sukalė dviejų dalių, trijų valandų trukmės filmą. Pagal geriausias septinto ir aštunto dešimtmečio B kategorijos filmų tradicijas, “Grindhouse” – du skirtingų režisierių filmai sujungti (neesančių) filmų treileriais. Montažas kirviu, išdegusios juostos, visokio plauko aktoriai (Fergie, pasirodo yra viena mėgstamiausių Q. Tarantino dainininkių), banalybės ir penkiagubos ironijos košė suteikianti purvino jaudulio ir paviršutiniško džiugesio. Visame tame sukūryje sukiesi ir tu, tik šį kartą kino teatre niekas nemiega, šalia nesėdi joks purvinas senis, o garsiakalbiai netraška. Blogiausiu atveju, kas nors rėkia: “Ką sakei?? Aš kino teatre!!! Nieko negirdžiu!!!…Paskambinsiu po to!”
Skųstis galima tik tuo, kad filmas Europoje buvo padalintas į dvi dalis, o Lietuvoje vieną seriją nuo kitos skyrė ištisa savaitė, per kurią galėjai ir pamiršti, kas ta Jungle Julia.

Apie Jungle Julia pasakojama froidiškoje Q. Tarantino dalyje “Death Proof”. Adrenalino manjakas stuntman Mike (akt. Kurtas Rusellas) Amerikos dykumų keliais laksto paskui neįtikėtino grožio merginas ir jas… žudo. Dvi istorijos kartu su stuntman Mike: viena apie merginų nuotykius švenčiant gimtadienį, o kita apie jaunas kino profesionales. Abi istorijos baigiasi beprotiškais nuotykiais kelyje, kuomet jas savo death proof mašina ima vytis Mike.
“Death Proof” savyje neša daug kūniškumo: pirmą kartą pamatęs Jungle Julijos(Sydney Tamiia Poitier) kojas kyšančias per langą jau imi dėl jų nerimauti. Bet kai ji išsižioja ir pradeda šnekėti, kojas galima pamiršti. Ko vien verti dialogai apie tai, kad jei Pete Townsend būtų išėjęs iš The Who (ką jis ir norėjo padaryti), būtų nuėjęs į grupę Dave Dee, Dozy, Beaky, Mick & Tich, tuomet ta grupė būtų vadinusis Dave Dee, Dozy, Beaky, Mick, Tich & Pete. O tada stuntman Mike paspaudžia akceleratoriaus pedalą ir įsikimbi į sėdynės turėklus taip lyg toje mašinoje sėdėtum pats. Daugybė gražių kadrų; mėgavimasis moteriškumu, plepalais ir itališku “Vogue”;
Kulminacija pasiekiama antroje dalyje, kai Zoe Bell (realybėje kaskadininkė Zoe Bell) keliauja ant mašinos kapoto. Q. Tarantino pasakoja, kad šita scena buvo filmuota dvejomis kameromis. Patiks tiems, kam patinka Q. Tarantino, nes tai labiau jo filmas, nei B kategorijos filmas.

Roberto Rodriguezo filmas – kitoks. Prasidėjęs stilingu striptizu (tokiu, kuomet imi pavydėti kamerai), toliau jis ritasi tik žemyn – į zombių karaliją. Mes, aišku, jau iš aprašymo žinome, kad taip ir turėjo būti, nes tai – B kategorijos filmas, bet burnoje vis apkarsta, nes penkių sluoksnių ironiją turi kentėti pats. Kai vaikinas El Wray (akt. Freddy Rodriguez) iš užančio ištraukia žiedą ir įteikia jį Cherry Darling (akt. Rose McGowan) solidariai juokiesi su visais ironikais, bet veidelis nejučiom vis rūgščiai susisuka. Kaip ir “Death Proof”, taip ir čia, daug jau patikrintų įtampos šaltinių ir bukų dialogų, juokelių. Devinto dešimtmečio estetika ir apsirengimas dabar beveik antikvariato žavesys. Konvejeriniai herojai neapleidžiantys tokio tipo filmų pasirodė čia ir jų buvo itin daug: piktasis gydytojas, paslaptingasis didvyris, graži ir drąsi mergina, mergišius, šerifas, sukčius ir t.t. Praeities įspūdis atmiešiamas XXI a. palydovais mobiliaisiais telefonais ir lesbietiškais santykiais. Skirtingai nuo “Death Proof”, “Planet terror” žiūrovas negali nenuspėti tolesnės filmo tėkmės. Galų gale R. Rodriguezas jau turi tokio žanro patirties: “Nuo sutemų iki aušros”.
Vietos juokui čia apsčiai, istorijos apie Bin Ladeną taip greit neužmirši.
Žiūrėdamas “Planet terror” jauti nuolatinį R. Rodriguezo mėgavimasį galimybe drabstytis gleivėmis ir deklamuoti banalius dialogus, tuomet karts nuo karto pasijunti niekingu užmirštu žiūrovu atėjusiu į egocentrikų teatrą.
—
Beje, Robertas Rodrigezas jau stato “Machete” – pagal vieną juokingiausių “Grindhouse” treilerių.

[vr]