Automatique Records startas. Aišku, šis naujokas nevietinis. Pirmasis patiekalas, anot jų, – naujo skonio elektronika. Gal ir skanu, bet visiems įtikti bus sunku – rep’o liekanomis ir abstrakčios elektronikos išlydžiais besisvaidantys UKO, 2-step seksualumu ir paranojiškais veblenimais traškančios KONSORTEN meno imitacijos, James’o Bondo temą dramatizuojantys MUM, ar dub’o ir semplomanijos užlietais keliais slidinėti mokantys SOFA SURFERS labiau asocijuojasi su apleistomis ir tamsiomis Saksonijos (Vokietijos dalis) sidabro kasyklomis, negu su pažadėtais “fine electronic biscuits”.
Komercinę Honda reklamą apgaubęs įrašas, kurio pagrindas – lengvas penkiasdešimtųjų ir šešiasdešimtųjų bossanovos ir jazz’o mišinys, pagardintas (o gal pagadintas…) moderniomis Bebel Gilberto nuotaikomis, braškančiomis tarškančiomis brazilietiško ir itališko lounge būgnų tiradomis, nenuglaistytomis gyvos muzikos improvizacijomis ir veržliais, bet neišsišokančiais moteriškais balsais.
Kankinančiai monotoniškos ir lėkštos šokių (?) muzikos kratinys, pagamintas pagal standartinius sausus receptus, pritaikytus prie daugumos standartų ir apribotus siauro leidybinės kompanijos akiračio. Nesvarbu, kad prie jo padirbėjo (?) pop-house panelė Smokin’ Jo, vasarą miklinusi pirštus pelninguose Ibizos klubuose ir paplūdimiuose.
Milano dueto THE DINING ROOMS, sudaryto iš vietinių prodiuserių Stefano Ghittoni ir Cesare Malfatti, kūryba mus vėl palydi prie tų pačių Viduržemio jūros pakrančių, šį kartą priklausančių Italijai. Čia pilna pilna besišypsančių vaikų ir jų tėvų, atsisveikinančių su paskutinėmis laisvės dienomis ir santaupomis.
Prancūzijos moterų švelnumo, saulėtų ir lengvų retro improvizacijų vaisius. Nenusaldintas pigiomis ir blyškiomis pop spalvomis. To lengvo ir trapaus porcelianinio puodelio, neįpareigojančio pokalbio ir trumpalaikio atsipalaidavimo muzikinis fonas, dvelkiantis amžinai gyvo džiazo atributais… Užlipus ant Eifelio bokšto viršaus ir apžvelgus erdviojo Paryžiaus panoramą, norėčiau, kad skambėtų THE BLACK MIGHTY ORCHESTRA.