Komercinę Honda reklamą apgaubęs įrašas, kurio pagrindas – lengvas penkiasdešimtųjų ir šešiasdešimtųjų bossanovos ir jazz’o mišinys, pagardintas (o gal pagadintas…) moderniomis Bebel Gilberto nuotaikomis, braškančiomis tarškančiomis brazilietiško ir itališko lounge būgnų tiradomis, nenuglaistytomis gyvos muzikos improvizacijomis ir veržliais, bet neišsišokančiais moteriškais balsais.
Kankinančiai monotoniškos ir lėkštos šokių (?) muzikos kratinys, pagamintas pagal standartinius sausus receptus, pritaikytus prie daugumos standartų ir apribotus siauro leidybinės kompanijos akiračio. Nesvarbu, kad prie jo padirbėjo (?) pop-house panelė Smokin’ Jo, vasarą miklinusi pirštus pelninguose Ibizos klubuose ir paplūdimiuose.
Milano dueto THE DINING ROOMS, sudaryto iš vietinių prodiuserių Stefano Ghittoni ir Cesare Malfatti, kūryba mus vėl palydi prie tų pačių Viduržemio jūros pakrančių, šį kartą priklausančių Italijai. Čia pilna pilna besišypsančių vaikų ir jų tėvų, atsisveikinančių su paskutinėmis laisvės dienomis ir santaupomis.
Prancūzijos moterų švelnumo, saulėtų ir lengvų retro improvizacijų vaisius. Nenusaldintas pigiomis ir blyškiomis pop spalvomis. To lengvo ir trapaus porcelianinio puodelio, neįpareigojančio pokalbio ir trumpalaikio atsipalaidavimo muzikinis fonas, dvelkiantis amžinai gyvo džiazo atributais… Užlipus ant Eifelio bokšto viršaus ir apžvelgus erdviojo Paryžiaus panoramą, norėčiau, kad skambėtų THE BLACK MIGHTY ORCHESTRA.
Taip, ši recenzija kiek pavėluota ;). Madingiausias terorą išgyvenusio miesto gyventojas, grojęs solidžiausiuose Japonijos, Australijos ir to paties Izraelio klubuose pagaliau pabaigė savo studijinį darbą, kuris neturėtų sukelti ypatingos revoliucijos: jau pirmasis kūrinukas “Computabank” dvelkteli atgrasiais kelių metų senumo europinio electro trance garsais.