Žygintas Pečiulis „Iki ir po televizijos“

Pradėdamas šią recenziją tiesiog turiu prisipažinti, kad Pečas, kaip mes jį švelniai pravardžiuojame, man dėsto TV žurnalistiką. Taip, jis mane muštruoja, kad taisyklingai sėdėčiau prieš kamerą ir į ją kalbėčiau, kad neregzčiau štai tokių ilgų sakinių kalbėdamas masinei auditorijai ir taip toliau. Nemanau, kad tai pakenks recenzijos objektyvumui, pirmiausiai dėl to, kad mano recenzijos niekada nebūna objektyvios; antra, dėl to, kad akmens užantyje, skirto gerb. Žygiui, nelaikau. Nepakenks tikriausiai ir prisipažinti, kad šis Lietuvos televizijos guru yra mano mamos pusseserės vyras. Juk visi esam giminės nuo Ievos ir Adomo.

Pradėkime nuo Lietuvoje taip populiarių įtarinėjimų bei skandalėlių. Mielas Žygintai, o kodėl tamstos knygoje bene du trečdaliai referencijų – prancūziškos? Net tos, kurios nurodomos kaip šaltinis straipsniuose apie JAV televizijos raidą?.. Nepykit, gerbiamasai, bet kažkas, manding, negerai danų karalystėje… Ar tik nebus ši knyga tiesiog kelių prancūziškų knygų kratinys, o pusė referencijų – nukopijuotos visai ne iš originalų?

Na, bet palikime detektyvus TV pagalbai. Pakalbėkime apie knygą. To gi ir susirinkome. Bent jau aš susirinkau (nes kuo toliau, tuo man akivaizdžiau, kad knygų rubrikos ore.lt beveik niekas neskaito).

O knyga nepateisina lūkesčių. Nepateisina ir tiek. Neaiški autoriaus misija – tai jis visgi nori rašyti mokslines visuomenės analizes ar pasakoti paprastam, nematomam Lietuvos žmogeliui apie televizijos genezę? Tokios sąvokos kaip kultūrinis getas, paternalizmas, status quo, platus visuomeninis sektorius kergiamos su paties Ž. P. pramoginiais straipsniais iš „TV antenos“ bei kone literatūrine beletristika. Prisipažinsiu, kad beletristika man patiko. Televizijos suasmeninimas, kartais – sumonstrinimas – smagiausia Pečo knygos vieta.

Dar kartą maldauju gerbiamo dėstytojo nepykti, bet man, kaip masinės auditorijos atstovui, tiesiog po trimis raidėmis, ką apie televizijos raidą mano DeFleur, Bourdieu, Gans ir kiti frankofoniški Sorbonos apologetai. Kas man įdomu? Meskite į mane akmenį – wikipediniai netikėti faktai ir paties Pečo nuomonė apie tai, kas vyksta. Bene įdomiausias faktas šioje knygoje – kad prieš šimtą metų žmonės siųsdavo atviruką draugui, kviesdami telefono pokalbiui sutartu laiku. O autoriaus straipsneliai iš jau minėto žurnalo, kurių laukiu tiesiog kaip šalto alaus gurkšnio po teorijų, hipotezių ir socialinių mokslų rūgpienio – reti. Ir dar iškarpyti.

Knyga buvo labai gerai išreklamuota, bent tuose sluoksniuose, kuriems ji turėtų būti įdomi. Turiu pripažinti, kad buvo vietų, kurias skaičiau susidomėjęs ir pasigėrėjęs. Taip pat pripažįstu, kad alus su rūgpieniu išskiria tik trydą, tad autoriui tenka pasirinkti verčiau jau vien rūgpienį su mažomis alelio dozėmis.

Gerai, kad tokia knyga išleista. Tegul tai tik kelių prancūziškų vadovėlių vertimas, pagražintas paties Pečiulio straipsnių girliandomis. Tegul leidimas, švelniai tariant, prastokas – asmenį, besirūpinusį šios knygos korektūra, siūlau ketvirčiuoti. Jei tai dar neatlikta, aišku. Tegul paprastam kaimo pijokui ji bus neįdomi. Bet visgi gerai.

O kodėl gerai? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mylime savo rašytojus – na, ne tas dar lygis, kaip užsienyje, bet nors stengiasi žmonės. Per aspera ad astra, sakant.