„Degantis žmogus“ pagal Romualdą Požerskį

Jau nuo 1964 metų į pasaulį pro fotoaparato akutę žvelgiančio Nacionalinės premijos laureato Romualdo Požerskio patirtis meninės fotografijos srityje bei jos sklaidoje vargu ar reikalauja pristatymo. Vieni fotografą sieja su įamžintomis Kauno hipių istorijomis, Lietuvos senamiesčių ir kaimų vaizdais ar žymiaisiais Alfonsiuko nuotykiais – dar šį mėnesį pristatytais kaimyninėje Lenkijoje, – kitiems yra tekę klausytis jo paskaitų ar vartyti jo iniciatyva surinktų fotoalbumų. Iš kokio kampo bepažiūrėsi, Požerskis turės apsčiai ką parodyti.

Reportažinės ir meninės fotografijos patirtis bei didžiulis smalsumas šįsyk realizavosi serijoje apie Nevados dykumoje kasmet vykstantį festivalį „Degantis žmogus”, dar tiksliau vaizdiniame reportaže apie praeitų metų festivalį. Dalį fotografijų, ir būkite tikri – jos skiriasi nuo cenzūrą praėjusių vaizdų pateiktų spaudos atgarsiuose, – matėme Balandžio 3 – 26 dienomis Kauno „Fujifilm“ galerijoje eksponuotoje Romualdo Požerskio ir dukros Monikos Požerskytės parodoje „Degantis žmogus“, kurios metu taip pat sukosi pusantros valandos video filmas ir buvo pristatytas to paties pavadinimo fotoalbumas.

Kokius lūkesčius vežėtės į „Degančio žmogaus“ žemę?

Tikėjausi, kad bus labai įdomu, labai keista, labai daug įvairių objektų nufotografuosiu. Bet kad viskas bus taip įdomu, ir bus sudaryta tokia geranoriškumo ir atvirumo, bendravimo, džiaugimosi vienas kitais atmosfera… To tikrai nesitikėjau.

Pernai festivalio meninė tema buvo „Amerikietiškoji svajonė“. Kokia ji?

Jau įvažiuojant, gal penki kilometrai iki festivalio, pakely kabėjo įvairūs plakatai – kas ir ką sakė apie Ameriką – Markas Tvenas ir kiti. Aš visada maniau, kad amerikiečiai gana savikritiški, nevengiantys iš savęs pasityčiot, bet kad taip tyčiotųsi iš savo simbolių… Pavyzdžiui festivalyje buvo laisvės statula su pripūstais ir prikabintais vyriškais organais. Nieko švento pas juos nėra. (juokiasi) Vyko politinės diskusijos dėl krizės, karo, mokesčių, ir t.t., bet čia labiau politiniai dalykai.

Buvo surengta daug labai specifinių projektų, ne viską galiu ir pasakyti. Tas pats produktas yra intelektualus iš dalies, nes jį organizuoja įvairios kompanijos kaip Siemens, Nokia, Google. Jų juokas ir pasišaipymas dėl to yra labai specifinis, ir mums ne visai suvokiamas.

Sukuriama gera atmosfera. Tas žmonių išsirengimas yra protestas prieš puritonizmą, prieš amerikiečių įstatymus, tokius kaip draudimą bet kur išgerti alaus butelį, ar tą patį butelį, kad ir tuščią, vežiotis automobilyje. Ten viskas yra vieša, visi tie draudimai yra panaikinami, jie neegzistuoja. Net ir vietinė festivalio apsauga yra savanoriai iš tų organizatorių, federalinė policija į visą tą procesą nesikiša. Tik paskutinę dieną išvažiuojant buvo reindžeriai, kurie žiūrėjo ar yra tvarka, ar viskas gerai.

Festivalyje teko atstovaut Lietuvai – kokią ją pateikėt?

Neturėjom kažkokios specialios programos. Buvo atvykę apie 20 Amerikos lietuvių, trečios kartos, tai jie pasistatė stovyklą „Labas”. Suvažiavo jie iš Čikagos, iš Niujorko. Kas vyko iš Niujorko, užtruko 5 paras. Kiti važiavo be sustojimo, tad gavosi apie 3 paros. Atvažiavę, dieną, dvi konstravo savo automobilį su šviesomis ir įvairiais „pribumbasais”, penkias dienas pasivažinėjo ir paskui vėl penkias dienas atgal namo. Aišku visus metus dirbs iki kito festivalio – girdėjau tie lietuviai vėl nusipirkę bilietus, ir šiais metais vėl važiuos. Matyt, kas jau pakliūna vieną kartą, tai jiems festivalis kaip narkotikas gaunasi.

Man yra tekę sutikti žmonių, kurie buvo čia vieną kartą ir liko labai nepatenkinti, niekas jiems ten netiko. Bet tai yra visiškai kita kategorija žmonių, kurie pripratę, kad yra vonia, dušas, žalia veja prie namų, parduotuvė, kurioje gali nusipirkti viską, ko reikia. Ten to nėra, bet yra gamta, kokios Lietuvoj nepamatysi – dulkės, karštis ir t.t.. Pakliūni į tokį pasaulį, kur normaliai pats nevažiuotum. Ten niekas nenuvežtų ir niekas nepriverstų važiuoti. Bet ten to ir nesijaučia, ir net atrodo taip ir turi būt, – ir gerai, kad taip yra, nes pabėgi ne tik į vizualinį pasaulį, kuris yra labai skirtingas, bet ir į labai kitokį fizinį pasaulį, duodantį labai gerą šarmą.

O kaip fiziškai nusigauti į šį kitokį pasaulį?

Ten nuvažiuot taip paprastai neįmanoma. Neįmanoma ta įprasta prasme, kai nuskrendam lėktuvu, išlipam, pasiimam automobilį ar taksi, nuvažiuojam į viešbutį ir gyvenam. Ten taip neišeina – reikia ne tik mašiną išsinuomot, bet krūvą daiktų turėt su savim – drabužius, miegmaišius, elektros sistemas, nes reikės krautis kažkur, o viskas kaip mat nusėda. Reikia turėt kietus diskus persikelti medžiagą iš fotoaparato. Visus šiuos dalykus čia ir pirkom.

Dar reikia perkant festivalio bilietą pasižadėti, kad pats atsakai už savo gyvybę, t.y. turi visas gyvybės palaikymo priemones: du litrus alaus, (juokiasi), ne, du litrus vandens vienam žmogui per dieną, maistą, nakčiai ir vakarui šiltus drabužius, medicininę sistemą. Vakare turi turėti kuo nusivalyti ant odos nusėdusias šarmines dulkes, kremo nakčiai storai pasitepti, kad oda nesutrūkinėtų. Taip pat reikia turėt kur maistą pasišildyti, puodus, šaldytuvą. Amerikos lietuvė, kuri su mumis skrido iš Niujorko – ji jau triskart buvusi, tad turėjo dviejų lapų ilgio sąrašą dalykų, kurių gali prireikti. Juos pirkdami praleidom visą dieną. Tai buvo ir dviračiai, palapinė, kėdės, ir mažytė pastogė nuo saulės dieną poilsiui. Tuos dalykus turėjom susipirkt, kitaip nuvažiavęs stovėsi ir nežinosi ką daryt.

Jei kalbant apie patį fotografavimą – taip gavosi, kad jūsų subjektai buvo daugiausia nuogi kūnai. Turbūt ta gausa reikalavo daug selektyvumo. Kaip atsirinkdavot?

Atsirinkimas buvo gana chaotiškas, kadangi tiek daug visko ten yra. Tarkim fotografuoju, pamatau kažkokią porelę, kuri gražiai išsidažius – raudonai, mėlynai, kažkuo pasipuošę. Bet paskui jau matau pro mane eina dar įdomesni žmonės, kurie tolsta nespėjus atsisukt ir nufotografuot. Ten yra toks judėjimas, kad nieko nespėji. Jei dviratis važiuoja, tai spėjai nuspaust ir nulėkė jis, tu jo nepagausi ir nepamatysi antrą kartą. Iš to chaoso net nežinai kaip, ką fotografuoji ir kur. Tik grįžęs namo jau pamačiau, pradėjau žiūrėt ką prifotografavau, nes ne viską ir atsimeni. Tokių yra momentų, kad pokšt, tuo ir baigiasi.

Monika (Požerskytė – aut. past.) kai ten pakliuvo, ji pirmas dienas net negalėjo fotografuoti. Jai buvo šokas: tiek visko darėsi, tokia šypsena veide. Visi šypsosi ir viskas taip gerai, kad nežinojo ką ir kaip fotografuoti. Tik paskui susikaupė ir pradėjo dirbti. Aš kadangi esu ir reporteris, tai man nebuvo sunku tą fotografuot. Aišku, pradžioj pradėjau kažkokias visiškai nesąmones fotografuot, kažkokias skulptūras… Vienas žmogelis buvo pasistatęs palapinę ir ten sutempė kokias 30 gipsinių skulptūrų – venerų be rankų, klasikinių įvairių, ir jis ten šluojasi, tvarkosi tas dulkes, pamaniau, kad absurdas visiškas. Bet paskui pamačiau tą veiksmą, žmones, judesius, pradėjau juos daugiau fotografuoti.

Gal ne viską spėjau, – galvoju, kad reikėjo daugiau tų projektų pafotografuoti. Nes paskui internete žiūrėjau, kad labai daug tų projektų buvo toje didelėje erdvėje. Būdavo sėdu ant dviračio, pavažiuoju, pafotografuoju, vėl pavažiuoju ir paskui jau stringu kažkur. Po to prasideda audra, ir artimiausioje palapinėje prabūni tą audrą, ir žiūrėk jau artėja 5 valandos, o penktą pietaudavom – Monika gamindavo pietus. Papietauji, vakaras ateina, apsirengi ir vėl važiuoji kažkur. Diena tokiais intervalais eidavo. O grįžus reikėdavo aparatūrą, akumuliatorius krauti, perkrauti nufotografuotą medžiagą – viso 50 G prifotografavau,. Tie 50 gigabaitų tai apie 5,000 kadrų, ir dar pusantros valandos video filmą susukau. Medžiagos gana daug.

Kaip tęsdavosi veiksmas naktį, kuomet temperatūra nukrisdavo žemiau nulio?

Mes antrą dieną tik atvykom į stovyklą, ir kaip tik naktį, šiek tiek pavėlavę. Jau dunksėjo visa ta stovykla. Vienur, kitur. Ten muzika praktiškai nepaliaujamai groja. Turėjau nusipirkęs tokius guminius kamštukus ausims. Prabudau vieną naktį, girdžiu būgnais duoda, galvoju, kas čia per velnias. Kitą naktį prabundu – vėl duoda. Paaiškėjo, kad kaimynas būgnų setą susistatęs ir kaldavo naktimis, matyt šalta būdavo. Bet tas triukšmas neįkyrėjo, po dienos vargo nebegirdėdavai jo. O šaltis jau kai kaldavo naktį, tai prabusdavai nuo šalčio. Nors mes turėjom ir gerus miegmaišius, ir apsirengę buvom, bet ir Monika prabusdavo, ir aš. Bet apie septintą ryto, kai jau pašviečia saulė, tai bėgdavai iš palapinės, nes per karšta joje. Ten nieko daug neišsimiegosi (juokiasi). Bet ir nesinorėdavo jau išlipus iš palapinės. Dar Moniką palikdavau, pasifotografuodavau, apvažiuodavau, vieną kitą skulptūrą nufotografuodavau ir grįždavau. Papusryčiaudavom ir vėl taip nauja diena prasidėdavo.

Kaip trumpai papasakotumėt savo patyrimą tenai visiškai apie šį festivalį nieko nenutuokiančiam žmogui?

Sutikau vieną vyruką Lietuvį ten, iš Čikagos jis buvo. Susitikom šeštadienį, jau paskutinę dieną. Jo akys tokios didelės, jis pamatė, kad aš „Lietuva“ užsirašęs, ir klausia manęs, kas čia darosi, aš nieko nesuprantu. Aš irgi, sakau, nieko nesuprantu. Po savaitės ten praktiškai nieko suprast ir negalima. Logiškai ten viskas yra nesąmonė. Būna, kad sapnuoji, svajoji, fantazuoji, tai tavo visos tos fantazijos yra niekas palygint su tuo, kas ten yra. Niekad neprigalvosi tokių kvailysčių ir situacijų, kurios ten nutinka.

Logiškai tai yra tam tikra grupė žmonių, kurie ne tai, kad paprotėję, bet norintys pabėgt iš savo dvilypiško pasaulio į visai kitą pasaulį. Jie galbūt direktoriai, firmų vadovai, biznieriai, pensininkai. Bet čia jie pakliūna į tokį pasaulį, kuris praktiškai neegzistuoja. Nors įvažiuojant ten tokia procedūra vyksta, apsikabina, pabučiuoja ir sako: sveiki atvykę į namus. O išvažiuojant kabo plakatas „grįžtat į alternatyvų pasaulį”. Ten yra tas svajonių pasaulis, vizijų. Teatru to nepavadintum, ten keistas teatras, cirkas. Galbūt jausmas panašus kaip kad kai žmogus išlipa iš autobuso kažkur šalia cirko arenos prie palapinių, kur treniruojasi cirko artistai. Gal tai Felinio teatras, Felinio kinas, kada pabaigoj eidavo procesijos, kaip „Amarcord’e”, su muzika, ten irgi tokių elementų yra. Gal kaip iš kokio filmo, kur vaizduoja gėjų ar kitokį pasaulį, kur jie vaizduoja džiaugsmą vienas kitu. Ten viskas susimaišę yra.

Fotografavot išsiskiriančius žmones, O kaip išsiskyrėte jūs su Monika?

Mes visų pirma nelabai supratom kur ten važiuojam, antra neturėjom kuo. Gal reikėjo pasipuošt daugiau. Aš tiesiog norėjau, kad būčiau atstovas Lietuvos, turėjau marškinėlius, kur Lietuva figūravo. Bet jie ne iš Lietuvos, o iš Čikagos. Bet ten irgi, matydavo, kad Čikaga, tai sunku būdavo įtikint, kad iš Lietuvos esi. Kad daryt programą, tam reikia pasiruošt. Šalia atvažiavę žmonės persirenginėjo, dažėsi, puošėsi. Bet mes norėjom pafotografuot, atrodėm kukliau, bet net nežinojom, kad reikia. Ten tikrai gali pasipuošt. Mes nesijautėm svetimi kokie nors, bet galima buvo kitaip.

Dar norėčiau patarti planuojantiems važiuoti, kad važiuotų ne vieni, o grupelė – keturių, šešių, aštuonių žmonių, su dviem automobiliais, ar transporteriu su patogumais, su dušu, virtuve. Tuomet jau irgi reikia pasiruošti, kažkokią programą turėt. Viską reikia planuoti iš anksto. Kad kokį projektą daryt, reikia eskizus daryti, aprašą siųsti organizatoriams, kurie tada įtraukia į programą, nurodo vietą, kur turi apsistoti, kada tave pristatyti, – viskas yra koordinuojama. Yra vietinė radijo stotis, informacinis centras kompiuterinis, kur viską gali gauti. Centrinėje palapinėje yra didžiulis plotas su labai stambiu žemėlapiu to miestelio, kur matai kokioje gatvėje, kvartale kas vyksta. Važiuojant irgi gauni stambiausius katalogus, žemėlapius, kad orientuotumeisi kur kas vyks. Nėra ten toks chaosas, kaip atrodo, nes čia organizuoja vis tik kompiuterinės firmos, kurios itin techniškai ir logiškai tvarkosi.

Festivalis garsėja įvairiais ritualais, apeigomis. Ką iš tokių reginių teko matyti?

Teko dalyvauti būtent ugnies pašventinimo, ugnies uždegimo ritualuose. Būna apie tūkstantis lektarnų – žibalinių lempų – jos nešamos su procesija, su šauksmais. Šaukia: juodo akmens miesto gyventojai, mes jums atnešam šviesą, jūs turit melstis, tarnauti mums ir mes apšviesim jūsų gyvenimą. Tokios promenados yra, alėjos su stulpais, jas kelia ir iškabina kiekvieną vakarą – tokia pagoniška procesija. Indų mačiau tris palapines. Buvo tokia palapinė, kur vyksta indiški šokiai ritmingi. Kitoje palapinėje medituoja, skaito kažką. Joje buvo labai vėsu, nes smulkiais lašiukais iš viršaus purškia ir vėsina tą palapinę. O trečioje palapinėje mylisi visi sugulę. Tai trečioje nefotografavau (juokiasi). Yra palapinė – Temple – kur aprauda mirusius. Man neteko būt, bet Monika buvo. Ten aprauda mirusius, pelenus išbarsto, kunigas yra, kuris šventina tą procesiją, ten galima ir vaikus krikštyti ir vestuves daryti. Įvairių religijų procesijos buvo, Krišnos, visi kiti, eina ir propaguoja savo religiją. Turbūt pats procesas kaip Babelio bokšto statyba, – kažkuo priminė, tik tiek, kad jie nesusipyko kaip Babelyje.

Ar buvo laisvo laiko dalyvauti ne kaip stebėtojui?

Aš to dalyko nelabai prisimenu, bet nuotraukose pamačiau, kad Monika mane fotografavo. Kažkurią dieną pavargau tiek, kad grįžau dieną pamiegoti. Tada Monika ir nufotografavo, bet to paties fakto neprisimenu, matyt pavargęs labai grįžau (juokiasi). Ir daug dalykų neprisimeni, tik paskui fotografijose pamatai, kad buvo. Tuo metu viskas eina taip greitai, kad net negali įmest į logiką, atsisėsti, pamąstyti, pailsėti.

Yra tokie tekstai apie tą „Degančio žmogaus” festivalį, tai man jie pasirodė tas pats, kaip aklam pasakoti apie spalvas. Apie jį galima daug ko pripasakoti, bet to nepamačius, nepabuvus negali suprasti. Buvo tokie kinai, kur nuo ryto iki vakaro būdavo su tom kaukėm ir po poros dienų neapsikentę dulkių pabėgo, jiems pasirodė per žiauru ten. Šiaip žmonės pagrinde baltieji ir daugiausia pagyvenę ir iš turtingesnių, kaip matosi iš mašinų. Taip nesimato jeigu jis nuogas yra turtingas jis ar ne, bet automobiliai suvažiavę rodė, kad prie pinigo dauguma.

Kada vėl?

Viską lemia finansai. Bet šiaip turėčiau važiuot, galvoju, kad dar reiktų, nes tikrai įdomu ten yra. Manęs klausdavo kur tau rojus. Anksčiau atsakydavau, kad Kroatijos saloj, lagūna ir koks nors FKK nudistinis kempingas, keli tūkstančiai žmonių, visi nuogi vaikštinėja, maudosi, vanduo, šilta, uodų nėra, rojus grynas. Bet čia irgi rojus kažkuria prasme. Jeigu ten numirti festivalio metu, tai visi pavydėtų ten aplink sustoję man, kad čia numiriau, ta prasme, kad rojui (juokiasi).

Festivalio oficialus tinklalapis: www.burningman.com