Šiaurės Kryptis | Duoklė | Gyvai @ Loftas

Prabėgus beveik dvidešimčiai metų po pirmojo ir vienintelio albumo išleidimo Šiaurės krypties potencialas įkvėpti neblėsta. Tai patvirtino spalvinga įvairių kartų ir žanrų atlikėjų kompanija, balandžio 30-ąją „Lofte“ susirinkusi atiduoti pagarbą šiam trumpai gyvavusiam, bet ryškiai švietusiam roko kolektyvui. Perleisto albumo „Netiekto“ dainoms savo skambesį paskolino Freaks on Floor, Golden Parazyth, Siela, Requiem, Alina Orlova – visus išvardijus jau savaime išeitų padori pastraipa. Kaip tik A. Orlova su jai įprastu taikliu paprastumu bene geriausiai ir nusakė scenoje vyravusią nuotaiką: „Ačiū Šiaurės krypčiai už gerą dainą“.

Susirinkusiai publikai ėmus vis nekantriau žvalgytis į laikrodžius, pirmieji ant scenos pasirodė math rokeriai Without Letters. Man už nugaros stovėjęs vyriškis jų pasirodymą įvertino gan negailestingai: „Pasuka vieną mygtuką, paūkia, tada pasuka kitą…“ Reikia pripažinti, kad tai nebuvo labai toli nuo tiesos, nors dainuojant apie geležines antis tokia metodika visai pasiteisino.

Šiaip ar taip, išklausiusi pedalų ir procesorių efektuose pasiklydusį Without Letters pasirodymą publika su šiokiu tokiu palengvėjimu pasitiko Requiem su šėtonišką energiją į visas puses taškiusiu Psichu priešaky. Šiek tiek „dum dum dum haha“ („Meilė ir aviacija“), truputis „šalalala“ („Netiekto“), ir atmosfera „Lofte“ nuo mandagios nostalgijos peršoko prie kolektyvinės pasiutpolkės. Pastarajai toli gražu nepakenkė ir po Requiem pasirodymo išrėžta Algirdo Kaušpėdo kalba, kurioje legendinis atlikėjas Lietuvos muzikos padangei palinkėjo daug įvairių dalykų, įskaitant „šaltmėtiniai kartų roką“ ir „daugiau statumo“.

Freaks on Floor garsų viesulas, kaip jau įprasta, kilojo visų kojas ir kėsinosi nunešti stogą. Gal ir gerai, kad po jų pasirodžiusi jaunučių gotų kompanija Titruose smarkiai numušė apsukas, su lengvai juokingu dramatizmu atlikusi Šiaurės krypties dainą „Čiaten“. Labai rimti žmonės susirinkę tuose Titruose. Tikėkimės, kad išaugs.

Po jų publikos laukė gardus kąsnelis: prie Sielos narių prisijungė Arnoldas Lukošius, tapęs vieninteliu Šiaurės krypties nariu, tą vakarą užlipusiu ant scenos. Pabėdojęs dėl to, kad per gyvenimą sugebėjo numarinti net dvi labai geras grupes, A. Lukošius ėmėsi to, ką sugeba geriausiai – paleido į darbą akordeoną. Nors Sielos lyderis ir skundėsi, kad publika atrodo lyg susirinkusi tik paklausyti, po trijų atliktų dainų plojimų būtų užtekę dešimčiai. Matyt, šiek tiek privangusiems klausytojams visgi patiko tai, ką jie išgirdo.

Po Sielos į sceną žengusi Alina Orlova atliko švelniai vaiduoklišką dainos „Tik“ versiją. „Aš tik šešėlis, tik ištartas garsas, tik krintantis lašas…“ – atrodė, kad šiuos žodžius Kristijonas Vildžiūnas parašė būtent širdį veriančiam Alinos balsui. Ne mažiau jaudinanti pasirodė ir Gerai Gerai & Miss Sheep pateikta elektroninė „Amžino rudens“ interpretacija. Prieš renginį duetas žadėjo, kad ji bus gražiausia pasaulyje, ir išties būtų sunku tam prieštarauti.

Gyvają koncerto dalį labai gyvai užbaigė Golden Parazyth. Atlikus netikėtą Šiaurės krypties „Miesto“ versiją ir įpusėjus antrą dainą „parazitų“ kompiuteris ir sintezatorius liko be elektros. Tad porą minučių po „Lofto“ stogu aidėjo tik vieniša smuikelė ir ekspromtu kuriama bei atliekama vokalinė partija: „Labai labai netikėtai nelauktai mums dingo elektraaaaaa…“ Na, ir dar kurtinančios sužavėtos publikos ovacijos.

Visuotinės meilės ir pagarbos Šiaurės krypčiai vakarą baigė Rimas Šapauskas. Prieš pradėdamas groti kruopščiai parinktą 1990-ųjų madas atitinkantį roko setą, jis papasakojo už širdies griebiančią istoriją apie tai, kaip žalioje jaunystėje repetuodamas su grupe sudegino Šiaurės krypties kubą, kuris buvo vertas tiek, kiek visi chruščiovkės butai kartu sudėjus. Ech, laikai buvo…