Nebepamenu, kada paskutinį kartą rašiau flashback’ą – spėju, prieš kokius 8-9 metus, o lietuvių kalba – dar seniau, Bet štai pasitaikė palanki proga grįžti prie rašytojo plunksnos — “Rewire” 2025 festivalis, apjungiantis tiek eksperimentinę bei elektroakustinę muziką, tiek labiau kreivesnes pop ir klubinės muzikos formas bei susijusius žanrus plačiąja prasme.
Jau keliolika metų (beveik) iš eilės ankstyvą pavasarį keliaujame apie 600km į šiaurę, į Talino muzikos savaitę. Per tą laiką gerokai pasikeitė ir pats miestas, ir renginio formatas, tačiau išliko tas pats alkis muzikai, jos įvairovei, bendradarbiavimui, sinergijai ir sklaidai. Nuo 2009-ųjų rengiamos mugės organizatoriai tiki, kad menai ir kultūra yra visuomenės klijai bei ekonomikos variklis.
Pačioje rugsėjo pabaigoje, anksti ryte, sėdau į traukinį Madridas – San Sebastianas, su smalsumu laukdama galimybės pirmą kartą sudalyvauti San Sebastiano filmų festivalyje, kuris vyko jau 72-ąjį kartą. Už lango lyjo, bet vis dar žydėjo pievos, o traukinyje vaišino kava ir sultimis.
Pirmą kartą Nick Cave išgirdau 2013-ųjų kovą studijų pertraukos metu tranzuodama iš Vilniaus į Prahą, kuomet tuometinis partneris mane supažindino su “Push the Sky Away” albumu ir įrašus leido iš savo mobiliojo telefono pigiuose Vroclovo švečių namuose. O praeitą savaitgalį pagaliau pirmą kartą gyvai išgirdau “Jubilee Street” ir savomis akimis pamačiau kaip Cave transformuojasi, vibruoja ir švyti.
Festivalio programa kviečianti į šiuolaikinės muzikos nuotykius spalio pradžioje iš viso regiono sutraukia daug girdėjusį jaunimą išklausyti tiek eksperimentinės jaunystės herojų (šiemet jais buvo Autechre) tiek ir neatrastų aktualių kūrėjų. Šiemet kaip ir pernai paskelbus programą tikrai nedaugelis lankytojų buvo girdėję bent pusę atlikėjų, tad festivalis tęsė ilgametę auditorijų plėtros misiją.