Negi visos mums likusios revoliucijos yra kainų, mados ir muzikos stilių? Juk beveik nešvankiai nuskambėtų, jei užrašyčiau, kad mūsų pasaulį supurtys koks analogas Prancūzijos didžiosios revoliucijos ir štai šio įvykio dėka įvyks esminis galios persiskirstymas. Reguliarūs demokratiniai rinkimai pašalino poreikį nuversti monarchą ar kokią užsisenėjusią valdančiąją klasę ir taip pastūmėti galios pertvarkas. Ką doram ir atsakingam revoliucionieriui nuversti tada, kai galia išskirstyta globaliuose korporatyviniuose tinkluose, tarptautinėse sąjungose ir jokio akivaizdesnio karaliaus nesimato?
Atrodo, kad formos į kurią galėtų vesti galios persiskirstymas nėra. Tą tolimai atspindi tokie judėjimai kaip Occupy vangiai konstatuodami, kad galia pasiskirsčiusi netolygiai (visi mes esam 99 proc.) arba beveik patologiškos Londono riaušės, kuriose nepasitenkinimas esama padėtimi net vieningai neišreiškiamas žodžiais ar tekstais, o dūžtančiais stiklais ir pavogtais treningais.
Iš XX amžiaus užsilikusios kasdienybės revoliucijos irgi, atrodo, nieko naujo nesiūlo. Net ir patys radikaliausi bandymai, interesų bendruomenės, radikaliausia kalba, kuri, atrodo, galėtų esmingai prašnekti apie padėtį, kurioje esame dabar, tuoj pat yra įtraukiama į rinkos ir politikos žaidimus: nebėra nei universitetų, nei galerijų, nei bendruomenės centrų, kuriuose galima būtų užsidaryti vardan kitokio pasaulio. To puikus pavyzdys – Fluxus ministerija, kuri savo viešaisiais ryšiais ir viešaisiais siekiais nusinešė ne tik Fluxus, kaip idėją ir gyvenimo būdą, bet ir daugybę meninių veiklų, įveldama jas į politinius galios ir viešųjų ryšių žaidimus. Kasdienybės revoliucionierių dalia visuomet panaši – su menkomis išimtimis būti įtraukiamais į bendrą „reikalų tvarkymo“ sistemą ir taip paremti nusistovėjusius galios santykius.
Karolis, su kuriuo šnekamės šiame interviu, siūlo dar vieną revoliuciją ar revoliucijos vardą – Tyliąją Lietuvos revoliuciją. Kaip rašoma FB puslapyje:
„Taigi revoliucija yra ne tik kruvinas maištas, tai jau įrodė „dainuojanti revoliucija“, o būtinybė keisti aplinką, kai ji jau nebegali keistis pati.“ < ..>Nuo 2009 m. sausio 16 d. Lietuvos nepriklausomas kinas pradėjo filmo ”Tylioji Lietuvos revoliucija” filmavimo darbus. Ši data pasirinkta neatsitiktinai, nes tapo savotišku lūžio tašku naujausioje Lietuvos istorijoje. Nuo tada, kai valstybės institucijos atsisakė kalbėtis su žmonėm – Lietuvai vaikystė baigėsi ,kaip mergaitei, kuri pradėjusi dažyti akis jau nebegali verkti. Filmuojame visus, kurie turi savo nuomonę apie dabartinę Lietuvos situaciją ir nebijo viešai išsakyti savo pilietinės pozicijos.“
„Revolution won’t be televised“, – kadaise dainavo Gill Scott Heron, turbūt turėdamas omenyje, kad masinės medijos, viešųjų ryšių kampanijos ir populiarioji kultūra ne tik suartina žmones („štai moteriškės gali kalbėti apie serialus“), bet ir tuo pat metu juos atitolina uždarydama televizinių temų, televizinės kalbos ir televizinių vertybių rateliuose, kur properšos kasdienybės tvarkų pergalvojimui tampa labai retos. Jei revoliucija, tylioji Lietuvos revoliucija vyksta gatvėse ir užkaboriuose, kiemuose ir sodybose, kodėl apie ją pasakoti FB? Apie tai ir apie revoliuciją kalbamės su kino režisieriumi Karoliu Jankumi, kuris kiną ir tyliąją Lietuvos revoliuciją transliuoja ne kino salėse, bet socialiniais tinklais. Šiai dienai Facebook tinkle paskelbtos 28 dalys filmo, kuris turėtų pasirodyti 2012 rugsėjo 11 d.
Kas yra kino poema? Kuo ji skiriasi nuo kino filmo?
Niekuo. Tai pilnavertis pilnametražinis dokumentinis kino filmas. Net ir literatūra taip pat turi tragediją, komediją, epą ir etc….Kinas mūsų laikais niekuo nenusileidžia literatūrai. Jeigu Aristotelis dabar rašytų savo garsiąją Poetiką, tai rašytų apie kiną.
Priešais jus šiuolaikinė kino (epinė) poema, kurios veiksmas nevyksta dievų ir didvyrių pasaulyje, čia vaizduojami šių laikų herojai – kasinininkės, gėjai, buhalterės, valytojos, benamiai, prostitutės, narkomanai, pankai, riaušininkai, policininkai, ultros, patriotai, taksistai, menininkai, galvažudžiai… – jų asmeninių istorijų fone vyksta įvykiai sukrėtę Lietuvą per pastaruosius ketverius metus. Šios (epinės) kino poemos herojai ne didvyriai ir ne dievai.
Kas yra Tylioji Lietuvos revoliucija? Ir kodėl jos reikia, jei reikia?
Lietuvoje niekada nebuvo tikros revoliucijos, buvo tik išsivadavimo kova prieš okupantus, todėl “dainuojančios revoliucijos” terminas neatlaiko jokios objektyvios kritikos. Taip atsitiko todėl, kad Lietuva tiesiog neturėjo kada kovoti už revoliucijos (laisvės, lygybės…) idealus, nes pastoviai teko koncentruotis išsivadavimo kovoms už šalies nepriklausomybę nuo išorinių intervencijų ir niekaip nesibaigiančių okupacijų, tad galima drąsiai teigti, jog (išskyrus 1794 m. ir 1863m. sukilimus) per paskutinius šimtmečius susiformavo kovos su išorės, bet ne su vidaus priešais refleksas: reikšmingesnius prieš valdžią protestus traktuoti kaip priešiškų mums valstybių ir jų pasekėjų planus sugriauti mūsų valstybingumo pamatus.
Tai suprasdama valdžia naudoja šį ginklą informaciniame kare. Štai kad ir garsiosios sausio 16 d. „riaušės“ anot valdžios neramumus sukėlė iš Latvijos atvažiavę profesionalūs riaušininkai, siekiantys destabilizuoti padėtį šalyje.
Žinoma, niekas netoleruoja smurto, bet šį kartą smurtas buvo iš vidaus kariuomenės pusės, o protestuotojų plytos nutaikytos, ne į žmogų, o į langus, už kurių slėpėsi tautos išrinktieji, kurie laiku ir profesionaliai panaudoję smurtą prieš žmones sustabdė tolimesnių nenaudingų sau įvykių eigą ir pasiuntė „žinutę“ protestuotojams – bandysite kovoti prieš mus, būsite tautos priešai ir išdavikai.
Tad nenuostabu, jog šis rezonansinis įvykis ir buvo pagrindinis akstinas pradėti Tyliosios Lietuvos revoliucijos filmavimo darbus. Filmo pradžia ir kertinis taškas 2009 m.sausio 16 d. Tą dieną lietuvis eilinį sykį nutarė geriau užsičiaupti ir patylėti. Štai jums ir nacionalinio charakterio ypatumai – geriau išvažiuoti arba tyliai pasikart.
Tad ir žaidžiame tyliąją Lietuvos revoliuciją.
Bet ar tokios „kovos“ ar kaip sakot „žaidimo“ strategijos nėra tiesiog pasidavimas? Ar įmanomos kitos išeitys?
Žaisti draudžiama, pasiduoti irgi negalima, reikia kovoti ir kovoje bręsti; tiek tautai, tiek individui kitos išeities nėra tik kova. Anot marksistų, revoliucijos funkcija – pribuvėja, kuri turi padėti nėščiai senajai visuomenei padėti pagimdyti ir taip atsikratyti vergiškos dvasios, giliai įsiskverbusios į nacionalinę sąmonę. Gaila,bet šiais laikais niekas netiki revoliucinių mąstytojų sukurtomis teorijomis ir trumparegiškai gretina jas su represijomis.
Žinoma, labiausiai, nesinorėtų Pilėnų likimo. Jau seniai prisirpęs klausimas prasprogo mūsų istoriografijoje – tauta tuojau pareikalaus Margirio ekshumacijos, kad paneigtų bailios tautos – bailaus herojaus mitą. Tik bėda, kad mūsų praeities didvyrių kaulus sunku surasti, nes jie arba susidegina, arba prigeria balose.
O kas lemia tokį herojų pasirinkimą? Kodėl būtent jie atrodo svarbūs?
Niekas nelemia, išskyrus subjektyviai objektyvų kino režisierių. Kartais ir gatvėje atsitiktinai sutiktas žmogus tampa herojumi. Šiuo atveju judrios tikrovės idėja mums labai paranki. Svarbiausia surasti žmogų, kuris per save – savo mini istoriją, reflektuotų dabartį. Bet fenomenologiškai tam reikalinga aktyvi istorija – žmogus. Dokumentika, kaip ir vaidybinis kinas, negali egzistuoti be herojų.
Aišku žiurovui būtų geriausia, jei herojų kiekis būtų neribojamas, ir mėgstamą herojų jis galėtų pasirinkti pats, o laimėtoju taptų tas, kuris užimtų visas priešo pilis, arba pasirinkti herojai pagal pasirinktas charakteristikas ir užduotis patys galėtų kovoti ir net pasiekti reikiamą levelį. Štai tokia ateitis laukia ir kino.
Savo filmuose rodote didžiulius kontrastus, čia dažniausiai kontrastuojama TV realybė, geltonosios spaudos pasakos (Rimšaitė, Pinkevičius ir t.t.) ir praktiškai marginali gyvenimo pusė – benamių, gatvės vaikų, maksimos kasininkių papasakotos istorijos. Kodėl šie žmonės, kodėl kontrastai?
Šiuolaikinės pasakos personažai Pinkevičienė, Pinkutis ar už trijų marių išvykstanti laimės ieškoti Rimšaitė – visa tai šiuolaikinė mitologija. Mes šiandien turime galimybę kurti ir formuoti mitologiją ateities kartoms.
O dėl marginalių paribio atstovų – net nedrįsčiau jų taip įvardinti, mano filme visi lygūs. Krūmuose gyvenantis našlaitėlis ar laimės už jūrų marių nerandanti Rimšaitė, man jie vienodi archetipiniai segmentai kuriuos vienija „Lietuvos karalystė“.
Man kur kas įdomesnės „viską išskyrus viltį praradusio našlaičio“. (atsidūrusio mitologinėje paribio erdvėje) mintys apie šiuolaikinę Lietuvos situaciją, negu viskuo pertekusio buržua dejonės apie naujus mokesčius automobiliui. Todėl man svarbi paribio žmonių būtis ir nuomonė tų, kurie vakarais neklauso pasakų apie Laimučius ir Pinkučius, o tiesiog stengiasi išgyventi. Žinoma, mane domina ir tų pasakų personažai ir jų klausytojai, bet paribių žmogus užima tarsi pasakotojo – orakulo pozicija.
Sakot, kad televizinių personažų istorijos yra šiuolaikinė mitologija. Kokios, jūsų akimis, pagrindinės temos apie kurias kalba jų mitai, kokią realybę jie kuria?
Nesakiau, jog tv personažų istorijos yra šiuolaikinė mitologija. TV seniai pakeitė internetas, o šiuolaikiniai mitologiniai personažai atsiranda reitinguojant youtube vaizdelius. Žinoma interneto platybėse plaukioja ir TV personažai. Komercinė mass media turi savo tikslus ir temos ten įvairios, kad ir neseniai perskaityto straipsnio ar TV reportažo anonsas – „Vos vieno kvadratinio metro pašiūrėje Tauragės Oko miške jau trečius metus glaudžiasi benamiai Linas ir jo draugė Alina. Plastmasiniuose buteliuose parsineštas vanduo naktį užšąla, nes elgetaujančios poros būsto temperatūra vos keliais laipsniais skiriasi nuo lauko. Apie 10 val. ryto pažadinta pora atsikelia su drabužiais. Maisto šiukšlių konteineriuose kasdien ieškantis ir elgetaujantis Linas atskleidžia savo svajonę – turėti šiltus namus su televizoriumi.’“
Štai, pačioje mass medijoje, mitas apie pačią mass mediją ir jos reikšmę žmogui.
Aha, uždaras ratas. Koks nepriklausomos (ar nekomercinės) medijos, nepriklausomo kino vaidmuo čia galėtų būti? Ar gali per juos atsiskleisti bent truputį kitos realybės?
Nepriklausomų medijų ir nepriklausomo kino vieta mūšio priekinėse linijose. Pamąstykim kas būtų, jeigu viskas butu tiesiogiai finansuojama iš valstybinių institucijų kur net temos pasiūlytos apie ką reikia daryti filmus, kad gautum finansavimą. Gudrūs verteivos, kuriems kinas tik pasipelnymo šaltinis lengvai įvaldė šį amatą. Šiandien apie gėjus ir apie toleranciją, poryt bus apie tautinių bendrijų integraciją – tebūnie tema romai. Labiausiai gaila jaunesnės kartos, kurie taip ir neatradę savęs skuba daryti tai, ką reikia. Yra malonių išimčių.
Medijos ir tarnauja savo šeimininkams.Tad jei nebūtų laisvų medijų nors sąlyginai, kaip galima butu vertinti realybę – nepriklausomumas tai tarsi tos švytuoklės ašis, kuri turi nepaprasta vertę – vertę pasverti kur pelai, o kur grūdai.
Galbūt galima būtų plačiau apie tai, kas yra „Lietuvos karalystė“?
Plačiau apie Lietuvos karalystę sunku kalbėti neatsigręžiant į praeitį. XIX amžiaus viduryje, Garliavos apylinkėse, klajojo ir užrašinėjo pasakas toks K. Brugmanas. Jis užrašė kelias įdomias pasakas. Viena pasaka buvo apie užburtą karalystę, kurią iškelti į žemės paviršių galėjo tik maža mergaitė tris naktis pernakvojusi, lovoje su grandinėmis apsikauščiusiu žmogysta.
Tereikėjo tris kartus permiegoti ir neišsigąsti, kad karalystė iškiltų į žemės paviršių; „Vaikeli, dar vieną naktį pergulėsi, tai būsi laiminga ir apdovanota“.
Bet vieną naktį mergaitė pasiima degtukų ir žvakę, kad pažiūrėtų, kas pas ją ateina i lovą ir viskas prasmenga dar giliau…. Ir tada reikėjo mergaitei metus vaikščioti prasmegusiame dvare keliais, kol pati sulyso ir rūbai suplyšo. O kita pasaka nutikusi šioje karalystėje ir tose pačiose apylinkėse apie karaliūnaitį, kuris slibiną nukovęs, iš pasalų buvo užpultas ir perkirstas ant marių kranto gulėjo… Ar kyla kažkokios asociacijos? Štai tokie nestebuklingi stebuklai vyksta Lietuvos karalystėje. Vis dar laukiam iškylančios mergaitės iš požemių Lietuvos.
Sakot jums įdomiau ,,viską išskyrus viltį praradusio našlaičio“ < ..> mintys apie šiuolaikinę Lietuvos situaciją, negu viskuo pertekusio buržua dejonės? Kodėl?
Man tai pernelyg nuspėjama ir nuobodu, per ilgai tektų laukti, kol jie išklys iš suprojektuotų “taip reikia, taip žmonės gyvena” trajektorijų. Kažkada paskirsiu filmą šios kastos etimologiniams tyrimams, bet dabar man įdomesni žmonės, kurie vaikšto nuosavomis trajektorijomis.
Aišku mes visi negalime tiesiog net minimaliai egzistuoti be „avilio“ teikiamų išgyvenimo garantų, patogumų, bet vis dėlto nors revoliucijoms ir reikia minios, bet jas sukelia individai.
Ateityje būtų smagu perkelti į ekraną G. Mažeikio ”Po pono ir tarno”. Šis autorius maloniai drumsčia postmodernią visuomenę, kurioje anot jo įtvirtinta nelygiavertė galios struktūra, kuri įteisina silpnesniujų priklausomybę, prisidengdama savanorystės ideologija, švietimu, kūrybinėmis industrijomis, kurios sukuria tik iliuzinį menamos veiklos modulį… Štai jums ir šiuolaikinė protų baudžiava. Tik kas ją panaikins juk caro nėra?
Kaip, jūsų nuomone, filmo sklaidą veikia vadinamosios naujosios medijos? Kokios galimybės, kokie trukdžiai ar, kitaip tariant, kokie Jūsų akimis pokyčiai atsiskleidžia filmą platinant IR naujosiose medijose?
Galiu atsakyti tik taip – ačiū dievui, jog naujosios medijos ir jų galimybės egzistuoja. Gal lietuviški filmai nėra tokie aktualūs, jog juos platinti internete. Gal kolegos tiesiog miega apsikabinę babinas ir nenori niekam rodyti savo filmų, o tik saujelei kino teatro lankytojų. Gal tai letargo miegas, bet juk taip galima ir viską pramiegoti. Dalinkime opiumą liaudžiai nemokamai, jeigu turime ką pasakyti. Youtube kanaluose jau seniai vyksta filmų premjeros, o socialiniuose tinkluose bent Lietuvoje mes pirmieji ir tai nepakartojami įspūdžiai.
Atsiranda betarpiškumas tarp režisieriaus ir auditorijos. „Naujosios medijos“ anot jūsų, jau seniai yra kasdienybės dalis.
Kažkodėl yra įprasta, kad kultūrą ir meną reikia užkelti ant pjedestalo, paslėpti nuo kasdienybės, uždarant žmones į kino salę, tada tie užsidariusieji pasijaustų išskirtiniais, turinčiais priėjimą prie kažko vipinio. Ir visiškai nesvarbu, kad tas vipinis produktas,visiškai to nėra vertas, nes kino teatre tarsi savaime esantis produktas tampa kokybišku. Yra gajus stereotipas, kad socialiniai tinklai pernelyg primityvu ir paprasta, tarsi elitinė kultūra turėtų gyventi kitame pasaulyje. Kažkoks mitas, kad socialiniais tinklais naudojantis intelekto nereikia, o tie kurie yra bent kiek intelektualūs, kultūrinį gyvenimą turi gyventi kino teatre,parodų salėse ar elitinio kino vakaruose, kur intelektualus kino guru jiems parenką ką žiūrėti.
O socialiniuose puslapiuose internete pasirinkimas ką žiūrėti yra milžiniškas ir jeigu išgyveni toje konkurencinėje kovoje tai taip ir pasitikrini savo vertę. Tam kad ten išgyventum reikia drąsos. Labiausiai džiaugiuosi, kad internetas naikina beidėjiškumą, tai nauja fabula naujam jaunąjam kino režisieriui.
Plačiau:
Lietuvos revoliucija Facebook
Lietuvos nepriklausomas kinas Facebook
Komentarai