Muzikantas, poetas ir keliautojas Martynas Valius, Martin Wall arba Martin‘as Wall‘as. Trys vardai viename, neblogai, nedaug kam taip pasiseka. Manau, kuo daugiau vardų, tuo mylimesnis yra žmogus, visi susigalvoja kaip savaip jį pavadinti. Štai, visų mylimas miestas Jeruzalė turi net 70 vardų: Dovydo miestas, Aukso mietas, Teisingumo oazė ir daug kitų. Galbūt ne veltui šis panašumas sieja senąjį miestą ir Martiną.
Pasirodo vaikystėje, dar gyvendamas Kretingoje, Martynas sumanė išeiti į Jeruzalę. Tai buvo tėvo idėja, bet jis kažkodėl greitai prarado entuziazmą, atsisakė kelionės, o Martiną tai labai nuliūdino. Jis sugalvojo, kad gali Jeruzalėn nueiti ir pats. Pasiėmė savo žaislinę mašinėlę, tempiamą už virvutės, prisikrovė į ją akmenų ir iškeliavo. Tuo metu Martino geografinės žinios nebuvo labai gausios, nes jam buvo 4, gal 5 metai, tačiau sako, kad ėjo į Šiaurę arba ten, kur debesys plaukė. Keliavo Martynas Valius kelias valandas, iš pradžių pro pažįstamas Kretingos vietas, po to jau pro nebelabai pažįstamas ir tada išsigando. Pradėjo klajoti po Kretingą ir nusprendė grįžti namo. Tiesa, dar sugalvojo kažką nupirkti mamai iš parduotuvės, tačiau einat per didelę gatvę jo mama pati pagavo keliauninką. Tada partempė namo ir, ačiū Dievui, „tėtis gerai išpėrė kailį. Tai buvo žiauru, tiek streso įvariau tėvams…“.
Toliau kalbėdamas apie vaikystę Martinas mini paauglystės laikus, kai klausėsi pankroko ir su draugeliu buvo įkūręs grupę „Kalėdos“, tikėjosi užkariauti pankroko pasaulį, vis dėlto nelabai pavyko. „Tuomet pamačiau filmą apie Johnny Cash‘ą ir nusprendžiau, kad turiu klausytis to, kas man iš tikrųjų patinka. Nusimoviau kerzus, išsivėriau visus auskarus. Po truputį, aišku, po truputį.“ Tai, matyt, galima vadinti ne tik muzikiniu, bet ir pasaulio suvokimo atsivertimu. Martinas pasakoja, kad paauglystės metu, kaip ir visiems, labai norėjosi pasirodyti: dažnai jaunas žmogus pradeda sekti kažkokia ideologija, kažkokiais pavyzdžiais, kurie galbūt visai nėra nei patys geriausi, nei jam tinkamiausi. Tuomet po kiek laiko suvoki, kad tu pats gali susigalvoti šimtą kartų geresnę ideologiją ir pagal ją gyventi, tai kam kankintis renkantis kryptį, prie kurios reik prisitaikyti? Ir tada Martinas pradėjo klausytis to, kas jam iš tikrųjų patinka. Netrukus ir kurti pamėgino, būdamas maždaug 17 metų. Paklaustas, apie ką buvo kurtos pirmosios dainos, Martin‘as Wall‘as atsako: „Kurdavau dainas apie pasaulį, kuris stebi mane ir kaip aš jame judu, kaip man viskas įdomu“. Tuo metu Martynas ir apie keliones daugiau mąstyti pradėjo. Prisimena, kad susirašė savo svajonių sąrašą ir nusprendė, kad įvykdęs svajonę, pažymės varnelę. Viena iš tokių svajonių buvo paplaukioti Kolorado upe. „Na, buvo ir paprastesnių idėjų, ne tik tokių, kaip Kolorado upė,“ – šypsosi Martinas. „Supratau, kad reikia keliauti, nes gyvenimas yra labai įdomus ir reikia jį išnaudoti. Galų gale visas gyvenimas juk susideda į vieną dalyką, į pabaigą, ir norisi, kad ta pabaiga turėtų įspūdingą atsiminimų finalą.“
Matyti, kad Martinas po truputį įgyvendina kelionių svajones. Žiemą apsilankė Šveicarijoje, kur vieną rytą pasitikdamas saulę ant kalno sukūrė dainą „In The Prime of The Morning Light“. Lankėsi jis ir Romoje, kur grojo praeiviams ir turistams prie Panteono. Sakė, per dieną užkaldavo apie 50 eurų. Atmena vieną situaciją, kai grojant priartėjo policininkas. Valius išsigando, nes oficialiai buvo galima groti tik nuo 4 valandos ir tik tam tikroj aikštėj. Žinoma, Martin‘as Wall‘as grojo tikrai ne toj aikštėj ir tikrai prieš keturias, todėl šiek tiek sunerimo. Tačiau staiga, visai netikėtai, tas policininkas paprašė pagroti Woody Guthrie! Kol Martinas grojo, policininkas dar kvietė praeivius: „Paklausykit, jis groja Woody Guthrie!“ Visgi Romoje Martynas per ilgai neužsibuvo. Suvokė, kad gatvės muzikavimas ne jam. Vieną dieną vos nesumušė čigonų, pradėjusių reikšti pretenzijas į Valiaus užimamą neva jų pelningą vietą gatvėje. Martinas pakovojo už tą savo vietą, čigonai išsigando ir pabėgo, tačiau Valius suprato, kad virsta gatviniu, ne tokiu žmogumi, kokiu nori būti. Tada susipakavo daiktus ir grįžo Lietuvon. Tokios ir kitokios kelionės tikrai turi daug įtakos Valiaus kūrybai, ir pats muzikantas tai pripažįsta. Martinui muzikoje labai svarbūs yra vaizdiniai, nuotaikos, o juk kelionės pilnos naujų vaizdinių ir pajutimų. Galbūt dėl to ir keliauja, ieškodamas naujo įkvėpimo, naujų potyrių. Sako, kad prieš pradėdamas keliauti Martynas savo kūryboje siekė atskleisti vaizdus, kurių dar pats nematė. Nors daugiausia dainuoja, tačiau kartais ir vieną kitą eilėraštį parašo. Eilėraščiai labai skiriasi nuo dainų, atrodo, kad yra iš skirtingų pasaulių. Man asmeniškai labai įdomus pasirodė vienas eilėraštis apie Mošę:
Prieš daugel metų toks
vaikis į mus mėtydavo sniego gniūžtes
jo vardas buvo Mošė
kaimynų vienturtis sūnelis,
kartą paskandino mūsų šeimos
katiną prieš tai jį subadęs
savo siuvėjos motušės virbalu.
Neatsiprašė neatsigręžė.
Jis juokdavosi kai bučiuodavau
tave po topoliu į skruostą
rausvą lyg vidurvasario vaisių
tada kai sausos mudviejų lūpos dar
nebrido iš vaikystės į sudrėkusią žemę.
O Mošė darbavosi su tėvu veterinaru –
lateksinės pirštinės žirklės
vamzdeliai tamponai
lopė šunems įpjovas
migdė nuo pasiutligės
traukdavos iš padangės šviesios paukštės
kai Mošė palėpėje naktimis siūdavo
pelytėms uodegėles prieš
tai jas nuraudamas
be jokios maldos Viešpatie
be prisilietimo.
Mošė po akimi turėjo randą
paženklintas buvo jisai jau gimęs
genai mieloji
sako žmonės
tai skalpelio ir adatos genai
maža ką jie išradinėjo
su mūsų tėvų katinais
būdami dar vaikai.
Dabar jį sutikau apgriuvusioje
šventykloje Mošę apregztą
dirviniais vijokliais
nuo amžino pavėsio pajuodusį
nuo paukščių giesmių išprotėjusį
Dievo paženklintą rumbu paaky
gal Liuciferio gal mano
prisiekiu neatmenu
jau kuris laikas šitoj šventykloj mudu
ieškom kits kitam savęs
nejaugi mes abu tiesiog bepročiai.
Eilėraštis, Martino nuomone, yra labiau akcentuotas į kažką konkretaus, o daina nebūtinai konkreti, apima platesnę erdvę, mintį. Būtent daina gali išprovokuoti sukurti kokį nors eilėraštį arba, kitaip tariant, eilėraščio parašymas – tai noras įsigilinti į tam tikrą dainos aspektą.
Kalbant apie ateitį, Martinas galvoja susikurti grupę pavadinimu Martin Wall and The Band. Kol kas dar nerepetuoja, tačiau sąstatas kaip ir aiškus. Martynui padėti turėtų Gediminas Venckus, Augustinas Čobotas ir galbūt Mantas Joneikis. Debiutuoti band‘as planuoja šią vasarą Lokarno folko festivalyje, kuris vyks Šveicarijoje. „Galvojam susikurti gerą įvaizdį, apsirengti kailiniais, aš užsidėsiu peruką, susuksim porą gerų klipų ir pristatysim save kaip žiauriai populiarią, tobulą grupę, kurios neįmanoma nepakviesti į Lokarno folko festivalį.“ Kitas tikslas yra nukeliauti ir į San Francisko. Šiai idėjai pinigai jau kurį laiką kaupiami ir, matyt, netrukus dar viena varnelė bus pažymėta Martyno svajonių sąraše.
Ir galų gale, tipinis klausimas, užduodamas muzikantams, buvo užduotas ir įžymiajam Martin‘ui Wall‘ui: ko palinkėtum jaunimui? „Nebijoti surizikuot, susimaut, parodyt, ką kuri ir laukti kritikos, nes tik tokiu būdu galima judėt į priekį. Jei negali be muzikavimo, tai ir muzikuosi, nesvarbu, kaip į tave reaguos. Jeigu jauti, kad nori kažką daryti, reikia tai daryti, nes paskui gali labai graužtis“. Na, šio straipsnio reziumė būtų tokia: nors Martynas Valius dar nebuvo nei Jeruzalėje, nei San Francisko, bet. Man rodos, niekas nesiginčys, kad muzikantas dainas kuria persmelktas šių miestų dvasios, kuri virsta vis naujais pajutimais, vis skirtingais vaizdiniais kiekvieno klausytojo galvoje.
Komentarai