Vienas kūrybiškiausių ir drąsiausių tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio NEW BALTIC DANCE programos darbų – Prancūzijos menininkų Aymeric Hainaux ir François Chaignaud spektaklis MIRLITONS. Teatro scenoje dvikovai susitinka du vyrai – muzikantas ir šokėjas, kurie naudodami tik savo kūnus, be didelių papildomų priemonių sukuria griausmingą garso ir judesio pasirodymą.
Vakar Kyla Vėjas! pristatė savo antrąjį albumą „Niaukias Dangus“. Ta proga kalbamės su šio projekto nariais Antanu Jakučiu ir Emilija Kandratavičiūte. Bendras kūryboje ir gyvenime į rėmus savęs nestatančio dueto kelias tęsiasi su, pasak jų, žmogiškai kreivu leidiniu. Albumo kūrėjai analizuoja egzistencinės nežinomybės, vienišumo ir atskirties jausmą, gyvenimišką amplitudę nuo noro viską pakeisti iki absoliutaus išsekimo. „Niaukias Dangus“ savyje talpina post-punk, outsider ir no wave žanrų elementus.
Judant Japonijos Nijō pilies koridoriais, medinės grindys ima skleisti garsą, primenantį paukščio balsą. Vieni šį „lakštingalų grindų“ fenomeną laiko sąmoningai sukurta apsaugos sistema, kiti – atsitiktinumu, virtusiu mitu. Šis netikėtas akustinis patyrimas tapo įkvėpimu kūriniui „Sayonakidori“ (iš japonų kalbos – lakštingala) – muzikiniam performansui, kurį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) šį savaitgalį pristatys Trakų Vokės dvaro sodyboje.
Pokalbis su Aru Meku aka Approaching Mountains tęsia neplanuotą lietuviškos atmosferinės muzikos giją, kurią pradėjo Ežeras, o vėliau perėmė Undveld. Atvertus viršutinį muzikos velėnos sluoksnį, atsiveria introvertiški ambient garsovaizdžiai. Paradoksalu, tačiau ši muzika geriau girdisi iš toliau, vietiniame kaime yra beveik nežinoma, o leidžiama dažniausiai užsienyje. Dar vienas toks mažai girdėtas vardas – Approaching Mountains.
Jau keliolika metų dauguma, plačiąja prasme, indie muzikos grupių, turuojančių po Lietuvą, į savo maršrutus įtraukia “Feniksą” Alytuje. Be didžiųjų miestų, tai bene vienintelė aktyviai ir reguliariai veikianti alternatyvinės kultūros vieta Lietuvoje. Kaip sakė “Fenixo” įkūrėjai, Oganes Arakėlian ir Rūta Kavaliauskaitė-Arakėlian, jie visada labiau norėjo koncertų erdvės su baru nei baro su nedidele patalpa koncertams.