Režisierius Ignas Jonynas: kino durys buvo užvertos ilgam

Šios režisieriaus kūrinius tikrai esi matęs, net jei niekada nežiūrėjai lietuviško kino. Trumpametražiai filmukai, negailestingai perskiriantys mėgstamą filmą ar tiesioginę sporto transliaciją. Režisierius Ignas Jonynas nevadina reklamos savo “tamsiaja puse”.  Nors, kaip jis pats sako, kūrybinės laisvės ten “gauni tik išimtinai retais atvejais”, tačiau praktikos ir disciplinos reklaminių klipų filmavime režisierius pasisėmė su kaupu.

Šiemet užbaigęs šešis metus kurtą savo pirmąjį pilnametražį “Lošėjas”, rudenį Ignas Jonynas pateko į jam ne visai įprastą aplinką – dalyvavo savo filmo pristatymuose San Sebastiano, Varšuvos, Manheimo-Heidelbergo kino festivaliuose. Kalbant muzikinio pasaulio kalba, Ignas “sugrojo”, tarkim, “Benicassim”, “Heineken Opener” ir “Rock Am Ring” festivaliuose. Taip vadinamame A klasės festivalyje San Sebastiane, “Lošėjo” premjera sulaukė išskirtinio dėmesio ir tapo vienu laukiamiausių debiutuojančių režisierių programos įvykių. Dieną iki premjeros išpirkusi bilietus, sausakimšoje salėje susirinkusi publika filmą pasitiko plojimais dar neprasidėjus pabaigos titrams, o po seanso pasilikę žiūrovai aktyviai dalyvavo filmo aptarime.

Filme pasakojama apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuris suranda išeitį – susieti darbą ir azartinius žaidimus. Nelegalūs statymai pradeda plisti ir Vincentas greitai praturtėja. Tačiau naujam lošimui priešinasi gydytoja Ieva, su kuria Vincentas užmezga meilės istoriją.

Iki “Lošėjo” Ignas Jonynas sukūrė 2 trumpametražius filmus “Sekmadienis toks, koks yra” (2003) ir “Šokantis kirminas” (2006). Deja, “Lošėjo” premjeros Lietuvoje dar teks palaukti – čia jį planuojama parodyti tik 2014-ųjų rudenį. Nepaisant pasiekimų užsienyje, interviu LTV televizijai režisierius pripažįsta: „vis tik tai šitos erdvės filmas, skirtas visų pirma lietuviui žiūrovui. Premjera Lietuvoje man labai svarbi, tik po jos aš galėsiu pasakyti, kas pavyko, kas ne, kas buvo verta, o kas ne“.

Kad neprailgtų laukti, su Ignu kalbamės apie jo karjeros vingius nuo psichiatrinės ligoninės sanitaro iki M-1 dydžėjaus, pabėgusį pirmąjį prodiuserį, “Lošėjo” bendradarbius ir kūrimą bei kitus dalykus.

Visų pirma, sveikinu pirmojo pilnametražio proga!

Ačiū. Man tai labai svarbus atskaitos taškas.

Iškart po mokyklos stojai į Lietuvos muzikos akademiją studijuoti televizijos režisūros. Kas pastūmėjo: koks nors matytas filmas, išgirsta istorija, vidinis pašaukimas, tėvai?

Tiesą sakant, mokykloj nebuvau uolus mokinys, o menai visada traukė. Taigi pasirinkimas buvo nedidelis – jei nori išsisukti nuo sovietinės armijos stoji į Dailės Akademiją, Muzikos Akademiją arba simuliuoji ligonį psichiatrinėje ligoninėje. Man pavyko įstoti į TV režisūrą. Na, o psichiatrinėje vietoj ligonio teko padirbėti sanitaru.

Tavo režisūrinė patirtis prasidėjo ne nuo filmavimo aikštelės, o nuo teatro scenos. Sukūrei ne vieną spektaklį, praleidai teatre beveik 10 metų. Kodėl pasukai į kiną?

Mano diplominis darbas turėjo būti trumpo metro filmas. Bet prodiuseris pradingo su visu filmo biudžetu. Ėjo kalbos, kad kažkas jį matė plaukiojantį kruiziniais laivais, po to lyg gyvenantį Airijoj. Nežinau kokia tiesa, bet kino pasaulio durys buvo užvertos ilgam. Man gi tuo tarpu beliko pasukti į teatrą ir reklamą. Kai tik atsirado galimybė – vėl ėmiausi kino.

Dirbai statybininku, barmenu, sanitaru. 3 metus radijo stotyje “M-1″ vedei laidas. Apie ką jose kalbėdavai?

Vesdavau rytinę “Pabudome ir kelkimės”, kur ragindavau piliečius pagalvoti, ar verta tądien eiti į darbą. Dirbau ir dienos programose, į kurias slapta skambindavo draugai prašydami uždėti mėgstamą gabalą. Taip pat turėjau autorinę nakties programą, kviesdavausi poetus skaityti savo eilių. Tais laikais dar nekaraliavo “playlistai” ir programų vedantysis galėjo būti ne tik su savo nuomone, bet ir su muzikiniu skoniu.

Kaip tau dabar atrodo tavo debiutinis filmas “Sekmadienis toks, koks yra”? Kino kritikas S.Macaitis rašė, kad jis išduoda tavo “teatrinį išsilavinimą”.

Senai nežiūrėjau šito filmo. Tuomet buvo svarbu papasakoti intriguojančią istoriją. Liko svarbu ir dabar. “Teatrinis išsilavinimas”, turbūt, galėtų būti suprastas dvejopai – kaip didelis dėmesys mizanscenoms ir aktorystei arba kaip perdėtas teatrališkumas. Iš šios dienos perspektyvų atrodo, kad komplikuočiausia “Sekmadienio..” dalis yra jo trukmė. 40 min. formatas yra sunkiai įspraudžiamas į trumpametražio filmo rėmus. Nežiūrint į tai, “Lietuvos” kino teatro mažojoje salėje filmas buvo gana gausiai lankomas.

2006-aisiais sukūrei antrąjį trumpametražį “Šokantis kirminas”, o 7 Lietuvos jaunieji režisieriai paskelbė ambicingą “Kino manifestą”. Tavęs nekvietė prisijungti? Ar per tą laiką Lietuvos kino situacija pagerėjo?

Nekvietė. Bet pats noras išjudinti pelkėjančius kino vandenis buvo sveikintinas. Gaila, kad manifestui pritrūko ryškios meninės pozicijos ir, ko gero, dėl tos pačios priežasties neatsirado žadėtų filmų.

Pati kino situacija smarkiai pasikeitė. Pagaliau buvo suprasta, kad kinas yra ne tik meno forma, bet ir verslas. Atsirado skirtingi žanrai, skirtingai tikslinei auditorijai skirti filmai. Iš esmės sveikintini procesai. Dabar kino visuomenėje tvyranti priešprieša tarp komercinio kino atstovų ir arthous’ininkų irgi matyt atneš savų vaisių. Gal tuomet ateis laikas ir tikram kūrybiniam manifestui.

Atsidarius svetainę www.ignasjonynas.com, viskas iškart skyla į dvi dalis: filmus ir reklamą. Pastarajai skirta lyg ir tamsioji pusė. Kaip dalini šias sritis gyvenime?

Priklausau pirmajai lietuviškai reklamų kūrėjų kartai. Tai buvo puiki profesinė mokykla. Muzikos Akademijoje, kur studijavau, tuo metu buvo labai skurdi techninė bazė ir reklama tapo galimybe daug profesionaliau susipažinti su visu filmavimo procesu bei technika. Galima sakyti, pasinaudojome reklama savanaudiškais tikslais – mokėmės dirbdami. Vėliau tai stipriai padėjo kuriant kiną. Be to, sutikau ir iki šiol sutinku reklamoje daug kūrybingų žmonių, su kuriais norisi bendradarbiauti kuriant nepriklausomus meninius projektus. Taigi tai nėra jau tokia “tamsi” sritis. Kita vertus, reklama išmoko dviejų svarbių dalykų: tikslingai siekti užsibrėžto rezultato ir paskatina daug labiau vertinti kūrybinę laisvę (kurios reklamoje gauni tik išimtinai retais atvejais).

Gera reklama dažnai yra tarsi geras trumpametražis. Kuria savo sukurta reklama labiausiai džiaugiesi?

Iš senų darbų vis dar mielai žiūrisi Bitės “Šeima” ir italų alui “Ceres” darytas klipas su dancepunk grupe Shitdisco, o iš naujesnių – praeitais metais buvo visai smagi serija “IKI” tinklui bei kelios “Ežio” reklamos.

Pirmajam savo ilgametražiui “Lošėjas” scenarijų pakvietei rašyti Kristupą Sabolių, nors iki tol dirbdavai vienas. Kodėl?

Dėl keleto priežasčių. Visų pirma, norėjau turėti stiprų partnerį su kuriuo būtų galima pasitikrint idėjas, ginčytis, kartu ieškoti sprendimų, tobulinti scenarijų. Norėjosi dialogo, o ne monologo su savim. O antra – ieškojau žmogaus, kuriam rūpėtų socialinės ir filosofinės temos, mus supantis kontekstas, noras gilintis į aštresnę socialinę problematiką. Nuo pat pradžių buvom sutarę, kad ieškosime ne narciziško savo ego patenkinimo, o gilinsimės į mūsų visuomenėje aktualius procesus. Vienam labai sunku save kontroliuoti ir nenuklysti į įtartinus meninius ieškojimus, o su bendraautoriumi daug lengviau valdyti visą kūrybinį procesą. Ypač su tokiu intelektualiu ir kūrybingu žmogumi kaip Kristupas. Be to, sunkiais momentais mes vienas kitą motyvuojam ir palaikom. Tai labai brangi patirtis.

Filmo veiksmas rutuliojasi Klaipėdoje. Ar turi šiam miestui ypatingų sentimentų?

Filmas kalba apie ribinę situaciją – todėl ieškojome erdvės, kuri būtų tam tikra riba. Šiuo atveju tai tapo simboliška riba tarp sausumos ir vandens. Be to, norėjosi rasti miestą su įvairių epochų architektūros pavyzdžiais, kurie atskleistų skirtingų laikmečių susidūrimą, sankirtą tarp dviejų mentalitetų. Klaipėda šiuo atveju ypač paranki – joje sovietinį palikimą ryškiai keičia dabarties statiniai.

Kuo, tavo nuomone, “Lošėjas” sudomino tarptautinius kino festivalius?

Sprendžiant iš atsiliepimų po premjeros – originali scenarijaus idėja, atraktyvus pasakojimo būdas ir dar kol kas menkai vakariečiams pažįstamas lietuviškas vaidybinis kinas.

Kokie įspūdžiai po premjeros San Sebastiano kino festivalyje?

Tai kol kas pati įspūdingiausia premjera mano kūrybinėje karjeroje. Taip jautriai reaguojanti į smulkiausius niuansus publika, nuoširdus įsitraukimas ir dosnios ovacijos – nežinau, ar įmanoma tikėtis kažko daugiau. Labai patiko demokratiška festivalio atmosfera, pats miestas ir atidus dėmesys rodomiems filmams.

Kol kas imdb.com “Lošėjas” dar neturi reitingo. Kokiu įvertinimu džiaugtumeis?

Žinoma, kad džiugintų kuo aukštesnis įvertinimas.

Muziką “Lošėjui” kūrė Pauliaus Kilbausko ir Domo Striupinsko duetas The Bus. Su Paulium susipažinai projekto Bango Collective metu?

Su Paulium esame pažįstami seniai, dar nuo ankstyvųjų Empti laikų. Kartu esame kūrę daug reklamų, jis rašė muziką “Šokančiam kirminui”,  dalyvavome Bango Collective veikloje. Labai džiaugiuosi Pauliaus bendradarbiavimu su Domu – jaučiasi, kad jie vienas kitą puikiai papildo. Prisidėti prie filmo garso takelio juos kviečiau kaip atskirus kūrėjus, bet galiausiai jie viską pradėjo kurti kartu, o dabar, kiek žinau, jau kartu kuria ir kitiems projektams. Beje, festivalyje filmo garso takelis gavo atskirą komplimentų porciją.

Žinoma, kol kas dar kamuoja popremjerinės “pagirios”, bet gal jau yra planų ateičiai?

Planų daugiau negu laiko juos įgyvendinti. Šiuo metu su Kristupu rašome naują scenarijų. O ramybės jau neduoda idėja dar sekančiam…