Lygiailyja – tai nuotaika ir vientisas skambesys

Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį šalyje vyko dainuojanti revoliucija. Šis procesas buvo tiesiog neįmanomas be… dainų. O jos skambėjo ne tik politiniuose mitinguose, bet ir visur, kur ką tik išorinę ir vidinę laisvę gavę jauni žmonės pagaliau grojo tai, ką norėjo. Tuo metu ėjo viskas – TV ekrane šalia Tomo Augulio ir tos pačios Dž.Butkutės, užteko eterio ir “keistai” muzikai: Šiaurės Kryptis, SSG, Exem, Bix ir kitiems. Taip pat – ir juodai baltiems šiauliečiams Lygiailyja ir jų “Siouxie”. Tuomet juos daugelis lygino su kraštiečiais Bix’ais, tačiau netrukus paaiškėjo, kad šias grupes sieja nebent griūnančios planinės pramonės centras Šiauliai. Lygiailyja pasuko ieškojimų keliu, todėl jų palikimas – albumai “Still Alive” (1994) ir “Emotional Fussing” (1996) skamba gana skirtingai: pirmasis labiau įtakotas to meto nepriklausomo roko, antrasis – jau Madchester groove ir net… rap-core. Tačiau net ir norėdami, Lygiailyja negalėjo tiesiog kopijuoti šių stilių, nes buvo savamoksliai muzikantai ir dažnai grodavo, kas išeidavo. O išeidavo natūraliai ir savitai.

Pradžioje Lygiailyja grojo: Martynas Juchnevičius (vokalas), Donaldas Žvybas (būgnai), Robertas Kerpiškis (bosinė g.), Edvinas Bliumbergas (gitara) ir Dalius Dambrauskas (trimitas). Vėliau gitaristą pakeitė Virginijus “Pelius” Ruikis, prisijungė klavišininkas Raimondas Rašpoliauskas, o trimitas atkrito.

Metų pabaigoje Jonas Oškinis ir Karolis Vyšniauskas paskelbė savo “Lietuvos indie dainų top 50”, kuriame Lygiailyja su jau minėta “Siouxie” atsidūrė lietuviams tokioje brangioje 11-oje vietoje. Nors topo sudarytojai stengėsi išlaikyti balansą ir nenusiristi į nostalgiją, šis sarašas nupūtė dulkes nuo kiek primirštų praėjusio amžiaus pabaigos atlikėjų. Internete suskambo slapyvardžiu Marts pasivadinusio buvusio Lygiailyja vokalisto Martyno Juchnevičiaus dabartinė kūryba ir… pokalbis-savotiškas tribute tapo neišvengiamas.

Išvažiavai gyventi į Budapeštą. Vengrija nėra pati populiariausia emigracijos kryptis. Kaip ten atsidūrei ir ką veikei?

Atsidūriau Vengrijos sostinėje 2001-aisiais, netikėtai, bet džiaugiausi, nes ta šalis man kėlė daug klausimų, buvo įdomi, mažai žinoma. Žinoma, esmė buvo animacinis projektas “Mr.Bean” (“Ponas Bynas”), dėl kurio ir išvykau į tuo metu bene didžiausią Centrinės Europos animacijos studiją dirbti animatoriumi. O animacija man prasidėjo Vilniuje, kai “emigravau” iš Šiaulių, pasibaigus grupės veiklai. Po Vilniaus, Budapeštas, aišku, gerokai praplėtė akiračius. Kita kultūrinė terpė, visiškai “kosminė”, bet įdomi kalba, kurios kažkodėl pabandžiau rimčiau mokytis tik prieš paliekant šalį. Žinojau, jog Vengrija buvo viena stipriausių post-socialistinių šalių ir tuo įsitikinau joje pagyvenęs.

Visgi socialinės, politinės ir kultūrinės vengrų problemos mums, lietuviams, žymiai artimesnės nei Vakarų Europos šalių. Vengrai mėgsta skųstis, kaip ir lietuviai, nors juose gerokai įaugęs mandagių žodžių naudojimas. Bent man tai padarė stiprų įspūdį. Trumpai gal tiek.

Dabar jau 5-ti metai gyvenu Londone… Esu laisvai samdomas menininkas. Keletą dienų per savaitę padedu žmonai vesti “Menų klasę” vaikams. Piešiu iliustracijas, dalyvauju karikatūrų konkursuose ir parodose, toliau animuoja ir, žinoma, kuriu muziką.

Kokią muzikos sceną radai Budapešte?

Tikrai, “šiek tiek” kitokią. 2 mln. gyventojų vien sostinėje – panašiai kaip visoje Lietuvoje. Muzikos parduotuvių, festivalių, klubų ir grupių gausa gerokai skyrėsi nuo to, ką turėjome Lietuvoje. Vienas didžiausių festivalių “Sziget”, vykstantis apie savaitę Dunojaus upės saloje. Pasaulinio lygio grupės atvykdavo praktiškai tos pačios, kurios pasirodydavo prieš tai “Roskilde” ar “Glastonbury” festivaliuose. O ir pasibuvimas gerokai pigesnis. Tarp kitko, Budapešto animacijos studijos, kurioje dirbau, šefas Andras Erkel praeityje glaudžiai dirbo su muzika, organizavo festivalius, dirbo vadybininku ir kai pas mus atgimimo laikais grojo pradedantys The Sugarcubes, Budapešte lankėsi Peter Gabriel, Sting ar Bruce Springsteen, o Queen ir dar anksčiau.

Iš vengriškų indie, ethno ir electronica kolektyvų siūlau paklausyt: Besh o drom, The Moog, Yonderboi, Anima Sound System, NEO, Mellékhatások, Amber Smith, Heaven Street Seven, Sexepil. Daugelis žinomi, bet man įdomiausia netyčia ką nors atkasti, tad čia tie, ką greit prisiminiau.

O kuo šiandien užsiima kiti grupės nariai?

Kas “skandinavuose”, kas Ispanijoje. Yra likusių ir Lietuvoje. Daugiausia žinau apie būgnininką Donaldą Žvybą – jis šiuo metu sėkmingai įsiliejęs į I.V.T.K.Y.G.Y.G. kolektyvą. Netgi buvau jų koncerte “Tamstoje” – puiki muzika. Pernai Šiauliuose pavyko susimatyti beveik visiems pagrindiniams Lygiailyja muzikantams, buvo šioks toks pretekstas – kompakto pavidale labai mažu tiražu perleidome 1994-ųjų albumą “Still Alive”.

Ar domiesi lietuviškos muzikos naujienomis? Jei taip, ką galėtum išskirti?

Yra tikrai įdomių grupių, kurios skamba žymiai geriau nei praeitame amžiuje, nebūtinai įdomiau. Nors į koncertus retai vaikštau, suprantu, kad techninės ir savęs parodymo galimybės yra išaugusios nepalyginamai. Tai patvirtina ir I.V.T.K.Y.G.Y.G. – underground’inė grupė, koncertuose skambanti labai jau kokybiškai. Gaila, daugelis nelabai turi apie ką dainuoti lietuviškai ir išplitęs manierizmas ne visada jaučia saiką. Ir čia kalba ne apie estradą, o būtent apie nepriklausomą sceną. Radosi daug galimybių klonuoti tai, kas jau pagaminta. Pasaulyje pateikiama tiek daug muzikos, kad, net grodamas etninį motyvą prikalta prie lentos “vienastyge žylka”, jau nesi originalus, ką bekalbėt apie populiariuosius žanrus. Bet nuo to nepabėgsime. Lietuva – ne rokenrolo šalis.

Iš esmės jau nebeįmanoma niekuo nustebinti ir tai, kas lyg ir turėtų kelti susidomėjimą, sužavi trumpam. Bet ar būtina visada stebinti? Per daug pripratome prie to, kad nuolat kažkas stebintų. Tai yra nesąmonė. Užteko pamatyti The Cure tame pačiame “Sziget”, kur niekas nelaukė jokių stebinimo elementų ar perdėtų scenos efektų. Didžiausias “efektas” buvo “kiuriškai” krapnojantis lietutis ir dainos, kurių tekstus atmintinai dainavo net ir vengrai.

Randu įdomybių tarp visiškai nežinomų autorių. Prieš dešimtmetį radau IR grupę, kuri iš kart labai patiko. Energingi ir kūrybingi vaikinai, puikiai papildė alternative rock nišą. Panašiu metu atsirado ir Fusedmarc, geras mišinys tarp elektronikos ir roko (kaip tik klausiau jų “Sziget” festivalyje, Budapešte, kur labai retai užsuka lietuviškos grupės). Vėliau aptikau M.I.R. – nežinia ar dar gyvuoja (deja nebe, bet jų lyderis Domas Strupinskas toliau sėkmingai kuria solo ir su The Bus – ore past.). Rasabasa ( rašosi kartu -Lygiailyja įtaka?) gali laisvai atstovauti Lietuvą, nors sudėtis nelabai lietuviška – dar įdomiau. Movo tapo mielu atradimu Šiaulių “Pogo” klube. Kadangi klausiau gyvai, galiu spręsti objektyviau. Teisingai daro reikalą. Iš elektronikos “dizainerių” patinka jau ne naujokai IJO ir Skardas. Genys gerai kala.

Paskutiniu metu ne taip įsigilinęs į naujoves, bet jų, aišku, yra. Apimant stilių įvairovę, įstrigo nemažai iš “Ore” indie sąrašo. Žmonės vis laisviau groja ir dainuoja “kaip Vakaruose”. Ne vienas puikiai intonuoja. O pažiūrėjus “LRT Opus Ore” seriją – susidaro labai padorus įspūdis. Ir tai jau darosi natūralu. Matau, ne viename projekte groja tie patys muzikantai. Nežinau, ar tai bėda. Ką padarysi, kai nebetelpi savyje, darai naują projektą ar eini ten, kur patinka, ir, galų gale, tampi multiplaniu muzikantu. O gal paprasčiausiai tai – “sava chebra”?

1991-aisiais Lietuva vadavosi iš barikadų, bandė kurti savo valstybingumo pamatus, gatvėse šmėžavo žali ir bordiniai švarkai, skambėjo šūviai ir sprogimai. O jums lygiailijo?

Reiktų dar paminėti: kioskeliuose parduodamo nelegalaus estradinio šlamšto kasetėse ir rusiško “šansono” kas antrame taksi era. Tokio šlamšto kioskelyje pirkau Stone Temple Pilots, Pearl Jam ir Spin Doctors. Tai sunkus istorinis momentas, bandymai susivokti, kas kur vyksta, kur eiti, kur neiti. Kai prasidėjo Atgimimas, pamenu, sekiojau iš paskos žmonėms su trispalvėmis, buvo toks bendras supratimas, kad tai – tikri dalykai. Daug kas ryškėjo. “Roko maršai”, tūkstančiai vieningų žmonių, vėliavos, ate sovietams, buvo jautru ir daužėsi širdis. Ką tik buvome susipažinę su būsimos grupės nariais, tad tą laikotarpį išgyvenome kiekvienas individualiai. Šiauliuose kažkas vyko, kūrėsi roko klubas, pirmieji įrašai ir tuo pačiu šlykštoka atmosfera mieste, kaip ir daug kur to meto Lietuvoje. Kam Mančesteris, o kam ir Čikaga:-).

Tais metais lygiailyti oficialiai pradėjo tik gruodžio mėnesį.

Iš kur atsirado pavadinimas (mano nuomone, vienas geriausių Lietuvos muzikos istorijoje)?

Pavadinimą sugalvojo būgnininkas Donaldas, o kiti neprieštaravo. Tiesiog suskambėjo jam lygiailyjant. Tai nuotaika. Būtinai rašosi kartu, nes tai – vientisas skambesys.

Ką tais laikais galėdavai padaryti dėl muzikos? Juk neužtekdavo tik paspausti “play” kompiuteryje…

Tuo metu muzika buvo labai daug. Studijavimas Dailės fakultete nuėjo į antrą planą. Visas laisvalaikis, įrašų kaupimas ir klausymas, pokalbių temos apie muziką, kasdienis mąstymas apie šviesią grupės ateitį. Kas ją matė? Repeticijos, problemos su instrumentais, kūrybinės paieškos – maloniausias ir komplikuočiausias laikas tuo pačiu metu. Taip, kompiuterių nebuvo, bet įrašinėti į magnetines juostas buvo ne mažesnis kaifas.

Sklinda gandai, kad nemokėjai anglų kalbos, todėl net ir “Siouxie” pavadinimas parašytas su klaida? Jei tai tiesa, kodėl vistiek dainavai angliškai?

Tai plepalai. “Siouxie” pavadinimas prilipo netyčia ir visai nebuvo svarbu, ar teisingai parašytas. Ir tardavome taip, kaip norėjome. Ir rašėme ne dėl klaidos, o dėl skambesio. Rašiau ir rašau tekstus pats, tad, manau, rūpėjo jų skambesys. Dainavau ir lietuviškai, ir angliškai. Tos pirmos lietuviškos dainos turi jauną, bet savitą skambesį. Norėjosi skambėti įvairiai ir kai kas geriau skambėjo angliškai. Bet gal tai tik įsitikinimas? Mes gi orientavomės į Vakarus, galų gale.

Beje, ir Liz Frazer dainavimo maniera grupėje Cocteau Twins radosi būtent dėl noro skambėti kitaip. Tai normalu. Buvo tokių dainų, ypač “Still Alive” albume, kur specialiai dariau keistą ir “nepriimtiną” tarimą. Dabar pastebiu, kad galbūt norėčiau kai ką pakeisti. Iš kitos pusės, tai unikalaus laikotarpio, be didelės patirties, natūralus rezultatas. Sutinku, dariau gramatinių klaidų šen bei ten, bet tai – smulkmenos bendrame kontekste. Mes visi tobulėjame, jei norime. Prasčiau, kai tris dešimtmečius žinomos lietuviškos grupės to nedaro.

Pamenu, radau Šiauliuose tokį pilietį iš Škotijos, dar 1994-aisiais, dirbantį anglų kalbos mokytoju, ir pademonstravau studijoje jam įrašus. Nors buvau nepatenkintas ir žinojau kodėl, anas tvirtino, viskas ok, nebepergyvenk, sako, Anglijoje nieks taip nesirūpina tais tarimais, jų daug, be to, galbūt toks kūrybinis užmanymas ir laisvė naudojant kalbą. Ypač muzikoje. Ir viskas. Mes dar tik mokėmės vienyti kalbą su muzika. To nieks nemokė. Buvome absoliutūs savamoksliai. Taip gal ir gimsta unikalus skambesys.

Blogiausių grupių festivalyje kai kam pasirodėt Bix’ų kopija (pučiamieji, juodai/balta estetika, panaši dainavimo maniera ir t.t.). Ar iš tikrųjų imponavo kolegos iš Šiaulių? Kokie buvo jūsų santykiai?

Net jei buvome panašūs į Bix, jie nebuvo mūsų idealas. Panašumas buvo greičiau atsitiktinis. Labai artimų draugysčių tarp grupių nebuvo, nes ir Bix-ų statusas tam, manyčiau, trukdė..:-) Aišku, laikas nuo laiko pasilabindavom. Keista, tokio artumo, kaip būna tarp muzikantų, tikrai nebuvo. Vagojom savo vagą, jie – savo. Turėjom savo tikslų. Gerai, kad tuo metu A.Silkinio firma “Tango” ir jos įrašų studija Šiauliuose, kuri šefavo ne vieną vietinį kolektyvą, įsileido pasidaryti įrašus. Tai buvo didelė pagalba tokiems kaip mes. Visgi dar po kelių metų pirmąjį albumą įrašinėjome visiškai nepriklausomoje aplinkoje.

Nors jūsų kūrinys “Siouxie” pateko į Lietuvos indie dainų top 50-uko 11 vietą, šiandien klausant Lygiailyja, jūsų kūryba skamba labiau kaip funky alternative rock nei indie shoegaze. Kaip iš tikrųjų norėjot skambėt?

Neturėjome aiškios vizijos tam tikrame stiliuje. Imponavo The Cure, The Smiths, Talking Heads, Cocteau Twins, The Sugarcubes, vėliau – Happy Mondays (viename Šiaulių radijo interviu, mus kaip tik sulygino su Happy Mondays), Stone Roses, The Charlatans, bet aklai kopijuoti stilių yra nesąmonė, todėl daug eksperimentavome, ieškojome. Tam tikrą stilių, tarp kitko, dar reikia mokėti pagroti, o mes, kaip minėjau – savamoksliai. Su metais formavosi vis kažkas skirtingo. Patirtis augo ir laikas darė savo pakeitimus. Naujasis gitaristas Virginijus Ruikis-Pelius (ex-Eko) iš Klaipėdos, nemažai pakeitė Lygiailyja muzikoje. Todėl ir antrasis albumas gerokai skyrėsi nuo pirmojo. Čia jau ir įtakų buvo daugiau. Neblėstantis alternative rock, indie rock, grunge ir metal rap įnešė savų vėjų į grupės kūrybą. Ar iš tiesų norėjome taip skambėt, sunku pasakyt. Tuo metu, galbūt. O gal taip tik gaudavosi. Aišku, patiko sunkieji Living Colour, Primus, Faith No More, B-Boys, Red Hot Chili Peppers, Rage Against The Machine, Urban Dance Squad, Senser, Porno For Pyros. Ir laikmetis toks buvo muzikoje, “garažinis”. Beje, pasigendu šių stilių Lietuvos padangėje.

Daug kas to meto Šiaulius vadina “lietuviškuoju Mančesteriu” dėl daugybės indie atlikėjų. Ar iš tikrųjų jautėsi kažkoks pakilimas?

Vėliau vadino Liverpuliu ir Čikaga. Na, ar penkios grupės yra daugybė? Nebuvo tada nei Axis, nei Brainers, nei Colours of Bubbles. Kalbant apie indie. Norėčiau, kad būtų šimtas, juk negaila :-) Metalo grupių, berods, buvo daugiau. Pakilimas buvo tikrai, galėjome laisvai groti ir groti tai, ką norėjome. Tuo metu daug įdomių grupių radosi visoje Lietuvoje. Buvo smagu, kad kuriasi naujas rokinis judėjimas jau nepriklausomoje Lietuvoje ir tai stipriai motyvavo. Energijos netrūko ir aplinkybės nerūpėjo.

Kas labiausiai įstrigo iš festivalio “Rock Summer” Taline? Turbūt tai galima vadinti vienu didžiausių jūsų pasiekimų?

Labiausiai įstrigo, aišku, tai, kad Lygiailyja pateko į šį tobulą festivalį. Reiktų dėkoti “Bombos” kompanijai, kurios pagalba čia buvo esminė, o ir “Still Alive” albumą jie išleido. Nežinomai grupei tai – didžiulis šuolis. Vėliau net pagalvodavome, ar ne per anksti? Bet viskas būna taip, kaip turi būti. Fantastiška festivalio atmosfera ir grupės priėmimas, be galo naudingas kursas keičiant valiutas, viskas buvo labai malonu. “Gin-Tonic” all day long. Gaila, nebuvo The Charlatans “Green” scenoje, kurioje grojo ir Lygiailyja. Tada jie neatvyko. O taip norėjosi jų paklausyti. Po mūsų grojo Napalm Death, žvaigždūnai. Susipažinome su šveicarais Psycho P. Jie kaip tik grojo madingą rap core taip pat po mūsų. Jau turėjome savo albumą dovanojimui, o jie taip nesirūpino. Viskas buvo labai gerai. Netgi tai, kad groti teko 14 val. dienos, kai buvo turbūt apie +30 karščio, o žiūrovai dar tik rinkosi. To laikmečio akimis, dalyvavimas “Rock Summer” festivalyje – didžiausias pasiekimas be kalbų.

O juokingiausias momentas, kai juokais grupės gitaristas paėmė interviu iš suomio, kuris kalbėjo iš esmės: kad toks festivalis mums kaip laiptai į platesnius vandenis, suprask, reiktų ieškoti ir megzti kontaktus. Kaip pavyzdį paminėjo Suomiją. Gaila, pažiūrėjome į tai kažkaip nerimtai ar nesusipratome iki galo, o ir “vadybos” neturėjome…

Kuris jūsų įrašas “Still Alive” ar “Emotional Fussing” tau pačiam šiandien labiau patinka?

Sunku lygint. Tai labai skirtingi albumai. Ir ten, ir ten yra malonių akimirkų. Labiausiai patiko įrašų procesas ir laikas įrašų studijose, eksperimentavimas su garsu, atsitiktinumai ir t.t. “Still Alive” įrašų metu turėjome daug visokių efektų, tai gal buvo kiek įdomiau, nes galėjome valandų valandas ieškoti norimo skambesio, o antrojo albumo įrašų metu, jau viskas buvo aiškiau ir stilistiškai konkrečiau, nors ir įrašinėjome skirtingose studijose.

Kaip viskas baigėsi?

Baigėsi viskas kiek liūdnokai, nes dar norėjosi pamuzikuoti. Problemos su gitaristais tikrai buvo nemažos. Keletą koncertų pagrojome tryse, bet tai – ne tas pats. Praradome repeticijų studiją. Aišku, tai pataisoma, bet gal reikėjo pertraukos? Iš tikrųjų ji būtina, bet, kaip žinia, dažnai pavirsta ir į pabaigą. Tarp kitko, norint gyvuoti, grupės nariams patartina gyventi viename mieste, neturėti didelių “asmeninių suvaržymų”. Dalis grupės jau gyveno Klaipėdoje, kiti – Šiauliuose. Važinėjimai trukdė intensyvesnei kūrybai. Apskritai radijo stotys, švelniai tariant, perdaug nesuko mūsų dainų, tai juk suprantama, jos tik kūrėsi, o nekomercinių stočių nebuvo ir negalėjo būti tuo metu, kaip ir klubai, jų buvo vos keletas, organizatoriai verkdavo dėl kiekvieno lito, koncertai tarsi atsitiktiniai. Savam mieste dar galima kentėt, o važinėtis kur toliau su visa manta tais laikais buvo nelengva, kai važiuoji ne “uždarbiaut”, o groti savo “kreivą” repertuarą. Tokia buvo ta rokenrolinė situacija.

Galų gale, juk liko šioks toks šviežumo įspūdis, nes retokai pasirodydami, nespėjome užknisti publikos ;-)