Pirmą kartą Eglę “Shaltmirą” Tamulytę gyvai sutikau “Satta Outside” Šventojoje 2012-aisiais. Tuomet buvau atsakingas už festivalio vizualinę dokumentaciją ir pakviečiau Eglę nupiešti keletą komiksų. Pats faktas, kad fotografų ir filmuotojų būryje atsirado grafinio meno atstovė, rodo, kad Shaltmira nuo pat pradžių išsiskyrė savo stiliumi ir temomis. Šiandien sunkoka patikėti, bet tuomet menininkė buvo ganėtinai drovi ir kiek susigūžus žvalgėsi po festivalio teritoriją. Iki tol ji lankėsi tik sunkiosios muzikos renginiuose. Jau kitais metais Shaltmira nupiešė pagrindinį “Satta Outside” plakatą, o jos karjeros kreivei apibūdinti turbūt labiausiai tiktų angliškas žodis skyrocketing.
Šiandien Shaltmira turbūt geriau žinoma užsienyje nei Lietuvoje – jos kūryba jau senokai peržengė provincialias mūsų platumas. Spėju, daugelis “tikrų” menininkų į merginos kūrybą žvelgia pro pirštus, atseit vaikiška ir naivu. Nes Eglė nardo pop-pasaulio pakraščiais, o tai, neva, yra nerimta. Bet “tikras” šiandien yra labai sąlyginė sąvoka, o pasaulio reakcija sufleruoja, kad Shaltmira užkabino kažką bendražmogiško ir rado to vizualinę išraišką. Į nuolatinę NDG ekspoziciją jai gal dar ankstoka, bet… prieš pat pokalbį sužinojome, kad Lietuvos kultūros taryba menininkei skyrė 6 mėnesių stipendiją. Nuo to pokalbį ir pradėjome.
Kam skirsi LKT paramą?
Stipendijos metu darysiu meninį tyrimą “Kosmogenezė: Urbanistinis šamanizmas ir vizualiai suvokiamas mokymasis”. Gyvename kritiniu laikotarpiu, kuriame religinės ir mokslinės dogmos vis labiau kvestionuojamos. Kalbama apie mechanišką, niekieno nevaldomą visatą, tai žmones verčia ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės. Ketinu tirti, kaip vyksta pažinimo ir mokymosi procesas pasitelkiant vizualinę informaciją. Tyrimui atlikti pasirinkau Europos urbanististinio šamanizmo sostine tituluojamą Berlyną. Būtent todėl, kad čia yra didžiausia koncentracija bendraminčių, su kuriais tiesioginis susitikimas ir bendravimas turi įtakos projekto vystymuisi. Meninio tyrimo objektai: archetipologija, modernus neuromokslas, psichologijos mokyklos, senoviniai mitai, istorijos, legendos. Nagrinėjami tokie archetipai kaip pamatiniai žmogaus elgesio rodikliai, komparatyvistinės mitologijos teorijos, teosofija, antroposofija, jų vaidmuo žmogaus gyvenime. Šis tyrimas bus pristatomas parodų (“Post” galerijoje Kaune ir Berlyne), leidinio (zino), atvirų susitikimų forma. Taigi, ateinantį pusmetį reziduosiu Berlyne, taip pat keletą kartų žadu užsukti į Lietuvą.
Už pagalbą užpildant dokumentus esu dėkinga savo vadybininkei Vaida Stepanovaitei iš “Arthesis”.
Pastaruoju metu atsiduri tai vienoje, tai kitoje Atlanto pusėje – nuo Griškabūdžio iki L.A. Sausis – Vilniuje, vasaris – Berlyne. Kur esi šiuo metu ir kokie planai?
Los Andžele vasarą, bendradarbiaujant su “RAW : Natural Born Artists”, surengiau parodą. Gyvenimas Holivude buvo labai intensyvus ir pilnas siurprizų, bet po trijų mėnesių pasiilgau europietiško underground’o ir tamsos (šypsosi). Dar 2015-ųjų pavasarį su savo partneriu, kuris šiuo metu su projektu 3Teeth turuoja po Šiaurės Ameriką apšildydamas Tool, sutarėme, kad 2016 metais norime gyventi Berlyne. Bet menininkų gyvenimas yra kupinas staigmenų ir pokyčių, pilnas kelionių, tad net “gyventi Berlyne” yra gana sąlyginis išsireiškimas, (šypsosi). Kiek šalių bebūčiau apkeliavusi, Berlynas kol kas labiausiai rezonuoja su mano vidumi, kaip sakau, “coming back to my tribe”. Taigi, šiemet vieną studiją turėsiu Berlyne, o kitą – L.A. Ateityje planuoju turėti studijas Niujorke bei Tokijuje.
Vasarą Los Andžele susidraugavome su skandalingai pagarsėjusios “Vector gallery” bendrasavininke, iš Sankt Peterburgo kilusia ir viena perspektyviusių Niujorko menininkių vadinama Julia Maria Sinelnikova. Ji su amerikiečių menininku ir galeristu JJ Brine prisipažino esantys seni mano fanai ir pakvietė į Beverly Hills’e rugpjūtį vykusį jų naujos galerijos atidarymą:
Žinojau JJ Brine iš anksčiau, kažkada atradau ir pamėgau jo kuriamą muzika, (kitas jo projektas – The LaBiancas), tad buvo labai malonu iš jo sulaukti pasiūlymo prisijunti prie jų daromų performansų. Tačiau taip sutapo, kad kaip tik tuo metu parvykau į Europą gilintis į tattoo meną, teko šias idėjas palikti ateičiai. Štai kur būčiau dalyvavus, jei būčiau pasilikus Amerikoje (juokiasi).
Jau daug metų jaučiu ypač stiprų ryšį su Niujorku, jo trendais ir vaibu, nuolat gaunu pozityvių žinučių iš ten esančių artistų. Kai susitikom su Julia buvo labai juokinga, nes net atrodėm vienodai kaip sesės. Abi mėlynais plaukais, apvaliais akiniais ir tą dieną buvom net apsirengusios tokiais pat drabužiais iš naujos “NVR MND” “Death Magic” drabužių kolekcijos. Aš su “NVR MND” bendradarbiauju nuo 2012 m., konsultuoju strategijos ir dizaino klausimais, taip pat darau spec. užsakymus. Ta proga pasidarėm fotosesiją prie mano drobių.
Dabar esu Griškabūdyje, atvykau praleisti šiek tiek laiko su savo mylimiausiais žmonėmis, prieš prasidedant naujam kelionių ir darbų maratonui. Čia atidariau savo keliaujančią tattoo studiją “#NearDeathExperience” ir, tarp piešiamų užsakymų, badau žmones, (juokiasi). Dar liko padaryti 3 tattoo projektai, o tada tatuiruoti važiuosiu į Kauną, sausio 20-30 dienomis tatuiruosiu Vilniuje, o nuo vasario 1 d. reziduosiu Berlyne.
Gruodį lankiausi Berlyne ir susitikau su geru draugu Daniel Jones (Gucci Goth/Black Black Gold, unreal-life.com ) gavau pasiūlymą dirbti pagrindine muzikos žurnalo “Electronic Beats” iliustratore. Taip pat – Majamio įrašų kompanija “King’s Head Records” nori, kad dirbčiau pas juos. Bus matyt, gal ir sutiksiu, gal ir ne. Renkuosi tokius darbus, kurie nevaržo mano laisvės. Dėl to labiausiai patinka daryti tattoo (juokiasi). Vieną dalyką sau aiškiai esu atsakiusi – nėra tokios sumos dėl kurios sėdėčiau nuobodžiam ofise. Nuolat gaunu užklausų iš įvairių šalių, kada atkeliausiu ten tatuiruoti, tad keliavimas, tatuiravimas, iliustracijų, albumų viršelių piešimas, parodos yra pagrindinis planas. Kiekvieną dieną ateina po naujieną ir tas labai džiugina. Pavyzdžiui, vakar parašė operos režisierius iš Amsterdamo prašydamas pakonsultuoti dėl konceptų. Aš dažnai tiesiog atsilošiu ir leidžiu dalykams vykti savaime. Ir kai sakau “atsilošiu”, I mean piešiu (juokiasi).
Paklausom ko nors, kad nebūtų nejaukios tylos?
Paklausom ir pažiūrim
Išsamiame pokalbyje su kolegomis iš e-žurnalo kult.lt, paaiškinai, kad tavo naudojama pravardė Satana reiškia “prieštaraujanti”. Kam labiausiai norisi prieštarauti paskutiniu metu?
Sakantiems, kad viskas blogai, kad nieko negalima pakeisti ir etc.
Kaip manai, ar žmonija turi šansų suvaldyti savo, taip vadinamą, progresą ar jau prasidėjo negrįžtami ir nepataisomi procesai susinaikinimo link?
Manau, nereikia panikuoti. Kiekvienam reikia atsigręžti į save, pradėti pokyčius nuo savęs, ugdytis sąmoningumą, atsakingumą, šviestis, tobulėti, padėti kitiems, daryti dalykus su meile ir viskas bus gerai.
“The tears of the world are a constant quantity. For each one who begins to weep somewhere else another stops. The same is true of the laugh. Let us not then speak ill of our generation, it is not any unhappier than its predecessors” ― Samuel Beckett.
Karjeros pradžioje vienas tavo simbolių buvo kebabas. Jis lydėdavo tave visur nuo kasdienybės iki parodų atidarymų. Šiandien nebevalgai mėsos ir renkiesi falafelį?
Kebabas turėjo savo funkciją. Tai buvo ilgalaikis menininis performansas. #operationmindfuck. Man jis yra hipokritiškumo simbolis, todėl užrašiau “Kebab” ant raitelės marškinėlių savo perpiešto Lietuvos herbo versijoje. Tai – socialinė kritika tų, kurie mėgaujasi užsienietiškais produktais ir paslaugomis, bet yra nusiteikę ksenofobiškai ar netgi rasistiškai pačių žmonių atžvilgiu.
Kada ir kaip susidomėjai tatuiruotėmis?
Visada žinojau, kad darysiu tatuiruotes, kai tam ateis palankus metas. Net nesakiau, kad mokausi tatuiruoti, o juokavau, kad tiesiog reikia prisiminti, nes “ateities aš” jas jau moka daryti, reikia tik tas žinias iš “ateities savęs” paimti. Daug metų rinkau informaciją apie tattoo meną. Keliavau po pasaulį, kalbėjausi su tattoo meistrais, stebėjau, kaip jie mane tatuiruoja, klausinėjau praktinių dalykų. Prieš kelis metus pamačiau, kad žmonės darosi tattoo su mano piešiniais – sau mintyse pagalvojau: “gal jau laikas man pačiai pradėt daryti, niekas nepadarys mano piešinų geriau už mane pačią.” Labai ilgai ieškojau pačios geriausios tattoo mašinėlės. Ir vasaros pabaigoje, dar gyvenandama Holivude, atradau ir supratau – PAGALIAU! Pagaliau išrado tobulą, man skirtą tattoo mašinėlę (šypsosi). Tai iš karto nieko nelaukus pre-ordinau ir supratau – čia ženklas man grįžti į Europą “prisiminti kaip tatuiruoti”. “Lacenano” išradėjas, Peter Bukovec, man nusipirkus mašinėlę, susirado mane per feisbuką ir parašė: “Hello! Here’s the deal; you got my machine (LACEnano), you got rad style, so I think you’ll make rad tattoos. So add me so I can see them haha”. Aišku aš jį priėmiau draugauti ir man didelė garbė, kad jau net keletą mano tattoo jis publikavo oficialioje “Lacenano” instagramo paskyroje.
Užkandinė “Keulė Rūkė”, kurios interjerą tu išpiešei, pakliuvo į emocijų sūkurį dėl religinių jausmų įžeidimo. Ar dažnai sulauki pasipiktinimo dėl savo kūrybos?
Turėjau tris užsakymus iš “Keulė rūkė”: vienas buvo logo, kitas – sienos išpiešimas, o dar vėliau atnaujinau tą patį logo. Su Domu ir Roku kalbėjome dėl dar dviejų sienos išpiešimo projektų, bet jie nuplaukė. Iš tikrųjų dabar jau suprantu, kad juos pasąmoningai susabotažinau, nes nustojus valgyti mėsą, pajutau, kad man nebetinka darbas su mėsos įstaigomis. Bandžiau per save perlipti, dirbti vardan draugystės, bet galiausiai supratau, kad negaliu sau meluoti, nenoriu daryti dalykų, kuriais nebetikiu. Bet linkiu jiems didžiausios sėkmės ir siunčiu karštus bučinius taip pat ir nuostabiai talentingai fotografei Marlai ir, žinoma, mažajam princui Nikitai, kuriam mane ji visad pristato kaip “tetulę Mirtį” (juokiasi).
Esu įsitikinusi, kokias emocijas ir mintis skleidi į aplinką, tokių ir sulauki atgal. Kasdien sulaukiu labai šiltų komentarų ir žinučių iš viso pasaulio nuo žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip palietė mano kūryba. Mane visą laiką priverčia nusišypsoti tokie maži ir gražūs dalykėliai, kad ir tiesiog nepažįstamo žmogaus padėkojimas, kad egzistuoju (šypsosi), malonu.
Svarbiausia suprasti, kad gali rinktis. Gyvenimas prabėga greitai, renkuosi tokią veiklą, kuri teikia man daugiausia malonumo, bendrauju su žmonėmis, su kuriais maloniausia bendrauti, malonu matyti, kaip plečiasi mano kūrybos gerbėjų ratas, visas pasaulis kaip bendri namai.
Visada stengiuosi koncentruotis į pozityvius dalykus, pvz., nupiešiau savo pusę gyvenimo klausomą ir mylimą Marilyn Manson’ą, jam labai patiko piešinys, jį perpostino savo instagrame. 41,3 tūkstančio laikų. Bam! Panašiai nutiko su Prayers piešiniu: su Rafael ir Dave vasarą susidraugavome LA, kai jie grojo “Roxy Theatre”, vadino mane savo sese ir dabar nori, kad pieščiau jų sekančio albumo viršelį. Atsimenu, Vaidotas (aka DJ Polyester) 2014-ųjų vasarą papostino ant mano FB “sienos” jų klipą “Gothic Summer” ir parašė: “čia tavo nauja mėgstamiausia grupė”. Na, ir tikrai buvo pranašinga (juokiasi) #chologoth
Tavo kūryba – išimtinai juodai-balta. Nesinori įterpti pilkų atspalvių ar netgi spalvų? Ar tai jau reikštų konformizmą?
2015 m. pavasarį Šiauliuose vykusioje grupinėje parodoje “Aš” rodžiau spalvotų drobių seriją.
Parodos kuratorius Arūnas Uogintas “Literatūroje ir mene” rašė: “Taigi, tarsi „užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas”, – šia citata iš M. Bulgakovo kūrinio tiktų aprašyti Shaltmiros pasirodymą, velniškomis grimasomis nuspalvintą simbolinį kovo 13-osios, penktadienio, rytą Šiaulių universiteto dailės galerijoje. Išpakavusi savo „šėtoniškais” kerais išburtą tapybą, ją eksponavo ant centrinės sienos. Laisva, nesusaistyta jokiomis išankstinėmis nuostatomis paveikslų kompozicija davė parodai toną. Lengvai rausvai violetiniame kolorite nutapyti pilkai juodi, grafikės pasąmonės pasaulio išbaidyti ir atrasti herojai vėl čia, Marijos žemėje, atlikinėjo savo „ritualus” niekieno netrukdomi ir nekomentuojami, klajojo savo kliedesiuose ir sarkazmuose. Laisvė vaizduoti pačius trapiausius sielos virpesius, liečiančius pasąmonės paribius, ir dar visa tai nuspalvinti sarkastiška autoironija – tipiškas Shaltmiros bruožas, toks retas šių dienų Lietuvos meniniame gyvenime, kur pamažu vėl atsirandanti visuotinė kontrolė ir socialinis spaudimas trina menininkų „kliedesius”. “
Kas turėtų būti meno kūrinyje, kad jis tave sudomintų? Pastaruoju metu matei/girdėjai ką nors įspūdingo?
Jaučiu pagarbą vizionieriams, inovatoriams.
Didžiausias paskutinio laiko atradimas Paul Laffoley. Rekomenduoju pažiūrėti:
Kitas didelis atradimas – Alex Grey.
Darbuose ieškau muzikos. Man patinka techniškumo, preciziškumo, meistriškumo harmoninga draugystė su giliomis filosofinėmis, mąstymą plečiančiomis idėjomis.
Turiu silpnybę senosios graviūrų grafikos stilistikai, rytietiškoms kompozicijoms ir keistumui, dekadansui, groteskui, alchemijai, okultizmui, misticizmui, gotikai, makabriškumui, juodam humorui. Verti paminėjimo Adrian Baxter, Grindesign, Takato Yamamoto.
Kasdien bent valandą laiko praleidžiu ieškodama naujų, įkvepiančių tattoo darbų. Pasidarau labiausiai patikusių screenshotus, turiu visą kolekciją inspiracijų.
Pagal paskutines išsaugotas tattoo foto labiausiai patikę:
1. https://www.instagram.com/wagunawiryawan
2. https://www.instagram.com/deni_aktemirov
3. https://www.instagram.com/mariafernandeztattoo
4. https://www.instagram.com/kellyviolence
5. https://www.instagram.com/bartekwojda
6. https://www.instagram.com/razpjutin
7. https://www.instagram.com/deadinsideink
8. https://www.instagram.com/blxckink
9. https://www.instagram.com/gakkinx
10. https://www.instagram.com/clovenhoov
Jei dabartinė Shaltmira sutiktų abiturientę Eglę Tamulytę, ar jos susikalbėtų?
Žinoma. Aš anksčiau mėgau juokauti, kad norėčiau sutikti gyvenime nors vieną žmogų, su kuriuo būtų taip pat įdomu kalbėtis, kaip su savimi (juokiasi).
Kaip supratai, kad nesvarbu, ką žmonės pagalvos?
Ko tik žmonės nepagalvoja. Atsitiktinis žmogus priėjo prie tavęs, kažką pasakė ir nuėjo, o tu sprendi, ar laikysi šią informaciją savo galvoje, ar ne. Nėra prasmės su savimi nešiotis nereikalingos informacijos. Kai galva užgrūsta – naujai informacijai lieka mažai vietos. Reikia kartas nuo karto pravalyti savo “kietąjį diską”. Pas mane įdiegta “antivirusinė” – įsileidžiu tik pozityviais, nuoširdžias, geras mintis. Nematau prasmės negatyvo skleidime. Labiausiai vertinu atvirumą, išmokau vertinti ir konstruktyvią, mane gerai pažįstančių draugų, tobulėti skatinančią kritiką. Esu už tai, kad žmonės burtųsi ir draugautų su bendraminčiais. Real recognize real.
Kada jautiesi labiausiai ore?
Kai kuriu. #wacom stylus is my #magic wand and laptop is my crystal ball. Turiu savotiškus kūrybos ritualus. Patinka būti vienai studijoje ir galėti laisvai judėti erdvėje, klausyti muzikos, dainuoti, šokti. Kai piešiu ar tatuiruoju kaskart patiriu katarsį. Toks jausmas, kaip smarkiai įsimylėjus, užplūsta adrenalinas, energija. “How you do anything is how you do everything” – T. Harv Eker. Kiekvieną darbą darau su meile. Jei viduje jaučiu, kad tądien neturiu pakankamai jėgų sukoncentruoti viso dėmesio į piešinį ir tiesiog išmylėti kiekvieną padėtą taškelį – nepiešiu, o einu skaityti ir ilsėtis. Kiekvienas atranda savo svaiginimosi būdą, kaip sako Baudelaire. Manasis yra kūryba. Per kokias medijas ta kūryba materializuojasi nėra taip svarbu. Jos gali kisti ir kinta. Esmė – viduje, kad laisvai tekėtų energija, ir į viską aplinkui gyvenime eitų pažvelgti kūrybiškai. Stengiuosi būti tokia, kokį noriu matyti pasaulį. Orų.
Internete:
www.shaltmira.com
https://www.facebook.com/Shaltmira.ART
http://instagram.com/shaltmira
“Sketch Up” serija:
01: Su plakatų kūrėju Pijumi Buraku
02: Su “I have no teeth” komiksų autore Migle Anušauskaite
03: Su trimatės grafikos kūrėju “CryingHorn” Andriumi Balčiūnu
04: Su menininke Jolita Vaitkute
05: Su iliustratoriumi Karoliu Strautnieku
06: Su tapytoja Inga Mrazauskaite
07: Su dailininku Artūru Rožkovu
08: Su streetart atstovu Morfai
Komentarai