Naujos Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) projektų erdvės „Sodų 4“ Vilniuje veikla prasideda simboline menininko Žilvino Landzbergo interpretacija. Apie būsimą kūrinį, būsimą erdvę ir aktualius miesto meno erdvių klausimus kalbasi buvęs LTMKS pirmininkas Vytautas Michelkevičius ir menininkas Žilvinas Landzbergas, juos kalbina viena erdvės kuratorių Lina Rukevičiūtė.
L.R.: Naujos galerijos ir kitokios meno erdvės Vilniuje atsidaro tikrai retai, kodėl tavo nuomone taip šiuo metu yra?
Ž.L.: Taip, tikrai retai, ir labiausiai įtakojantis faktorius yra brangi patalpų nuoma. O į periferiją eiti sudėtinga – galima prisiminti, pavyzdžiui, menininko Juozo Laivio iniciatyvą įsikurti Grigiškėse. Atrodo, sėdi į mikroautobusą ir nuvažiuoji, tačiau realybėje niekas nenuvažiuoja, na, į pirmą atidarymą nuvažiuoja, bet vis tik sudėtinga pritraukti ir išlaikyti auditoriją kai esi Grigiškėse, Naujojoje Vilnioje ar panašiu atstumu.
V.M.: Manau, kad Vilniaus publika yra nelanksti ir nejudri.
Ž.L.: Galima pažiūrėti ir iš kitos pusės – kadangi nėra susiklosčiusios menininkų studijų už miesto praktikos, žmonės prie tokio judrumo nėra įpratę. O jei atsirastų daugiau tokių iniciatyvų, galbūt įprastų, ir gal tokia sistema veiktų. Vilniaus miestas turi Maskvos sindromą, kai yra centras o už centro nėra nieko. Net čia kur mes dabar esame [Sodų g. 4] prieš penkerius metus buvo „no-go“ zona. Centras po truputį plečiasi, bet nėra kad už centro susikurtų kiti centrai, nors kaip tik būtų labai sveika jei tai vyktų.
V.M.: Vilniuje naujų erdvių daugiausia atsiranda viena per metus ar net viena per dvejus metus. Pvz., 2012 m. atsidarė „Malonioji 6“…
Ž.L.: Tada iš karto lygiagrečiai atsirado „The Gardens“…
V.M.: Taip, bet ji po 2–3 metų užsidarė ir tik neseniai atsirado „Studium P“. O Kaune neseniai atsidarė net kelios naujos erdvės, pavyzdžiui, „Kabinetas“. Jaučiasi pagyvėjimas.
L.R.: Viename interviu esi minėjęs, kad „Malonioji 6“ padaryti savo parodą tau būtų smagu.
Ž.L.: „Malonioji 6“ man buvo įdomi kaip pati erdvė. Tai erdvė – su tikrais langais, namų erdvė, ne institucinė galerija – kaip namai, tai, kas yra privatu. Ir mano iniciatyva ją įkurti buvo ne tik iš asmeninių paskatų, bet ir iš asmeninių finansų. Ta erdvė buvo labai jautri sezoniškumui, dinamiška ir todėl įdomi. Bet buvau per daug su ja susijęs. Dabar džiaugiuosi, kad esu pakviestas padaryti parodą „Sodų 4“ erdvėje, kurioje nesu šeimininkas.
V.M.: Kaip tau atrodo, kaip viskas pasikeitė kai „Malonioji 6“ erdvę perėmė LTMKS?
Ž.L.: Labai džiaugiausi, kad erdvė išsilaikė, kad įvyko perėjimas ir kad, kaip tikėjausi, veikla suintensyvėjo. O dėl naujų menininkų ir naujų kontaktų atsirado naujas turinys, su kuriuo erdvės veiklos dinamika pasikeitė taip, kad nebespėdavau jos sekti. Manau kad LTMKS pasiremdama iki tol egzistavusia „Malonioji 6“ patirtimi sukūrė erdvę kaip tūrį, kuris jau dabar egzistuoja kaip fenomenas, apie kurį galima kalbėti. Jūs kaip organizacija sugebėjote sukurti platesnes išraiškos platformas su diskusijomis, menininkų studijomis, dirbtuvėmis, muzikiniais renginiais. Ir buvo nugalėta geografija – nors „Malonioji 6“ buvo periferijoje, apie 25 minutės kelio iš centro, žmonės vis tiek ateidavo, į atidarymus susirinkdavo daug žmonių.
V.M.: Būdavo labai įdomu kiekvieną kartą stebėti, kad skirtinguose renginiuose būdavo naujos nematytos auditorijos. Šįkart norėjome būti pačiame centre, ir vienintelė įmanoma vieta buvo šis rajonas, kuriame dar kainos yra įkandamos. Todėl ir pasirinkome šią erdvę adresu Sodų g. 4.
Ž.L.: Manau jūs tokiu gestu koreguojate ar net teigiate tam tikrą kultūros politiką. Apskritai, kokios yra kultūros politikos gairės? Tikriausiai jos labai abstrakčios. Aš labiausiai tikiu ta privačia iniciatyva, kuri jautriausiai reaguoja, nes yra mažiausiai instituciška, todėl labai gerai veikia. Kai turi projektų erdvę (kambarį) – turi erdvę daryti klaidas ir bandymus, ko, pavyzdžiui, muziejai negali sau leisti.
L.R.: Neseniai dirbai atokioje rezidencijoje Islandijoje, ar ji įtakojo sukurti spindintį šiltnamį šiai parodai?
Ž.L.: Šis kūrinys iš tiesų yra arbatos namelis, ne buitinė erdvė – tai yra man jau gal porą metų rūpintis klausimas. Ar mes galime kažkiek savo laiko skirti kaip indėlį nebuitinei erdvei? Šiltnamis, ar oranžerija, kurią kūriau ankstesne savo paroda, yra idilė, laikina trapi vasarinė erdvė, kuri nėra skirta buitiniams poreikiams. Ji yra virš šių buitinių poreikių. Kartu tai yra mano klausiantis pasiūlymas Vilniui – ar galima tiesiog pastatyti bokštą (kartu keliant ir klausimą apie reglamentus) kaip laikiną skulptūrinę struktūrą, ir kaip ją traktuoti. Mes turime viešąsias erdves, bet ar mes esame pakviesti į jų kūrimo dialogą? Kiek miestas praranda, kai jis bando remdamasis kažkokiais instrumentais viešąsias erdves kurti, o šalia žmonės patys jas kuria, nuolat ir nemokamai, nes jiems yra poreikis mąstyti ir kurti. Taigi ir šis šiltnamis bus įdomus kaip šešių metrų pastatas Vilniuje, vientisas monolitas, lengvas, skaidrus, skirtas tik augalams…
L.R.: Vytautai, kaip seksis menininkams šioje naujoje erdvėje kurti savo idilinę erdvę?
V.M.: Manau kad gali būti visko – ir labai grubių intervencijų, įsiveržimų. Ir manau, kad Vilniuje nėra nė vienos atsietos nuo kokios nors ideologijos vietos, kiekviena galerija turi savo užnugarį, iš kurio visi gali spręsti kas ten bus rodoma ir ką galima tikėtis pamatyti ten einant. Siekiame, kad „Sodų 4“ erdvė nuo pradžios būtų atvira įvairioms meninėms mintims ir idėjoms, nepaisant, kad už jos stovi LTMKS. Sudarinėdami metinę programą galvojome kad ji nėra skirta vien tik nariams, o yra kuruojama „kolektyvinio proto“.
L.R.: Juo labiau, kad organizacija didėja ir narių skaičiumi, atsiranda naujų nuomonių ir sprendimų.
V.M.: Įdomu, kiek tas kolektyvinis protas yra pajėgus išlaikyti kokybę meno ir programos prasme, ir kas tai yra ta kokybė, ypač kai susiklosto įtampa erdvės kuratoriams sprendžiant įvairius klausimus kartu su LTMKS taryba. Vieni palaiko vienus menininkus, kiti kitus.
Ž.L.: Manau turinio prasme galima diskutuoti, bet kokybė yra tiesiog matoma. Todėl manau, kad kuo daugiau tos diskusijos, tuo sveikesnis kontekstas. O jei yra viena tiesa ir yra viena mintis – tai yra skurdas, nes kitame kontekste tai bus netiesa.
L.R.: Žilvinai, kaip manai kas išaugs šioje naujoje erdvėje?
Ž.L.: Esu meno mylėtojas, iniciatyvų, žmonių, požiūrių, estetinių ieškojimų mylėtojas, o šis pirmas gestas „Sodų 4“ yra labiau galvojimas apie erdvę, kuri ir jums svarbi, nes jūs mąstote apie erdvę ir Vilnių, jo kultūrinį gyvenimą. Šis šiltnamis – tai mano siekis apšviesti rūsį, iš jo ištraukti drėgmę, ir kad liktų pirmas įspūdis, kad rūsyje yra šviesu. Bus įdomu kas bus toliau, nes kiti darbai galbūt bus kontrastas šiam.
V.M.: Bus labai įdomu po metų susitikti ir pakalbėti apie tai, kas įvyko.
Žilvino Landzbergo paroda pavadinimu „~1“ projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius) atsidarys jau šį trečiadienį kovo 16 d. su grupės GOT MOU garso improvizacija ir veiks iki balandžio 6 d. ketvirtadieniais–šeštadieniais 13–20 val.
Žilvinas Landzbergas gimė 1979 m. Kaune, gyvena ir kuria Vilniuje. 2004 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, 2005–2007 m. dalyvavo „De Ateliers“ rezidencijoje Amsterdame. Nuo 2003 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nauja LTMKS bendruomenės kuruojama projektų erdvė „Sodų 4“ Vilniuje užpildys kuruotų ir menininkų organizuojamų parodų nišą. Ji dirbs ir su kviestiniais kuratoriais, ir su menininkais tiek iš LTMKS, tiek už jos ribų, siekdama bent trečdalį programos skirti užsienio kūrėjams. Atskirais vakarais erdvė taps performansų, judančių vaizdų ar netikėtų veiksmų peržiūrų ir perklausų vieta ar dirbtuvių vieta.
Komentarai