Naujosios kartos kino operatorius noriai imasi vis naujų projektų. Pripažinimo jis sulaukė projekto „Cinetrain“ Rusijoje metu, kartu su komanda nufilmavęs 12 min. trumpametražį filmą „Žiema“ („Zima“), kuris aplankė virš 200 festivalių, nuskynė 13 tarptautinių apdovanojimų ir buvo nominuota geriausio trumpametražio filmo kategorijoje Europos Kino Akademijos apdovanojimuose. Tai žmogus, filmuojant „Ateljė „Rojaus drabužiai“, leidęs išardyti savo kamerą vardan magiško įspūdžio.
2010-aisiais Saulius Lukoševičius baigė Kino ir TV operatoriaus meno bakalauro studijas LMTA. Baigiamąjį darbą apsigybė su dviem trumpametražiais filmais: vaidybiniu “Senelis” bei dokumentiniu “Gauk traumą”. Patarasis iškart nugalėjo net keliuose tarptautiniuose festivaliuose.
Operatorius dalyvavo tokiuose tarptautiniuose kino mokymuose ir dirbtuvėse, kaip „Berlinale Talent Campus“ Vokietijoje, „Aristoteles“ Rumunijoje, „Summer Media Studio“ Lietuvoje, „Generation Campus“ ir „Cinetrain: Russian Winter“ Rusijoje, bei „Interaction“ Serbijoje.
Sauliaus Lukoševičiaus filmografiją gali rasti pagrindinėje pasaulio kinematografo bazėje “IMDb”, o naujausi operatoriaus darbai: šiemet pasirodysiantis A.Griniūtės filmas “Paradise Gowns” apie suomių archipelago gyventojus bei filmas apie ambicingą rusų keliautojo sumanymą vienam apskristi pasaulį oro balionu.
Šiandien Saulius – vėl naujų darbų ir projektų sukūryje. Smalsu, ko galima laukti iš Sauliaus Lukoševičiaus, kurį nuolat vilioja nauji iššūkiai. Šnekamės apie tai, ką reiškia būti operatoriumi, apie filmavimų užkulisus bei ateities projektus.
Žinau, rinkaisi tarp operatoriaus ir fotografo studijų, bet pasirinkai būti operatoriumi. Kodėl? Ar nesigaili šio sprendimo?
Gailėtis tikrai nesigailiu. O pasirinkau šią profesiją todėl, kad visada norėjau dirbti su komanda. Mane žavėjo tai, kad gali kažką sukurti tik būdamas kartu su kitais, siekdamas vieno tikslo. Žinoma, ir fotografijoje yra taip, kad dirbi kartu su komanda, kai dirbi su didžiuliais užsakomaisiais, reklaminiais projektais. Tačiau tai – kas kita. Daugelis fotografų vis tiek dirba vieni. Tai irgi savotiškai žavus procesas. Bet mane visada žavėjo kūrybinis darbas kartu su komanda.
Visą laiką galvojau, kad būsiu fotografas, nes mano tėtis yra fotografas. Dėl to iki 10 klasės lankiau teatro-video būrelį Vilkaviškyje. Galvojau, eisiu tėčio pėdomis. Tačiau, kai į rankas pakliuvo kamera, maždaug 10-oje klasėje, ėmiau filmuoti vestuves, renginius, pradėjau pats daryti montažą. Sudedi vienaip, sudedi kitaip, uždedi muziką. Man labai patiko tai, kad galima padaryti daug variacijų. Ir aš tik vienas visą tai darau, o jei prisidėtų didelis žmonių būrys ir kartu darytų šį darbą, tai išvis gautųsi kitas rezultatas. Tai mane uždegė. Tačiau netikėjau, kad įstosiu į LMTA. Visgi įstojau ir taip viskas prasidėjo. Taip vis labiau ir labiau į tai pasinėriau.
O koks operatoriaus vaidmuo komandoje? Ką reiškia dirbti su grupe žmonių, kuriuos gal ne visada iš anksto ir pažįsti?
Man sekasi dirbti su nepažįstamais žmonėmis. Reikia mokėti su jais susigyventi. Darbas su komanda, daug kas taip sako, tai kaip šeima tam tikram laikotarpiui. Tuo metu tai – artimiausi žmonės. Su jais dieną naktį leidi, ruošiesi filmui, filmuoji, vėliau – posprodukcijos procesas. Tad naujam laikotarpiui gauni naują šeimą. Tam, kad su jais susidraugautum, reikia būti lanksčiu ir palikti savo neigiamas savybes kažkur toli. Kai filmavau Rusijoje, nepažinojau režisierės, o mes buvome mėnesiui uždaryti traukinyje ir kartu būdavom 24 valandas per parą. Ir niekur nepabėgsi. Buvo komanda, kuri susipyko, tai jiems buvo labai sudėtinga. Turi sugebėti surasti tą ryšį, kaip bendrauti su tais žmonėmis, kaip prieiti prie jų.
Kokia buvo įsimintiniausia akimirka iš filmavimų?
Vienas svarbesnių filmavimų buvo mano diplominis darbas. Kai baiginėjau studijas, filmavau filmą „Senelis“. Ten įdėjau labai daug savęs. Aš jame ne tik kaip operatorius buvau, bet ir prie dailininkų, ir prie scenarijaus dirbau – kontroliavau visas sritis. Tas darbas buvo man labai brangus. Ir pirmą kartą patyriau, ką reiškia išvažiuoti kartu su komanda, nes mes filmavome ne Vilniuje, o prie Molėtų tokiame vienkiemyje. Tai buvo dviejų parų išvyka. Ir mums tai atrodė kažkas tokio, didžiulis filmavimas. Dabar, kai pažiūri, mes tik dvi paras filmavome. Tačiau visi tavo draugai, visi tarsi šeima – šį jausmą pirmą kartą patyriau.
Iš kiekvieno filmavimo yra ką prisiminti. Kai Rusijoje keliavom, šokom į Baikalą, į eketę. Daug įvairių kuriozinių dalykų buvo. Sunku išskirti. Azerbaidžane šią vasarą irgi. Nors nemoku gerai rusiškai kalbėti, visa komanda kalbėjo tiktai rusiškai arba azerbaidžanietiškai ir niekas su manimi angliškai nekalbėjo. O aš rusiškai suprasti suprasdavau, o kalbėti sudėtinga buvo. Bet po mėnesio ir pats prakalbau rusiškai.
Filmuojant „Ateljė „Rojaus drabužiai“ leidai perkonstruoti savo kamerą, kad ši fiksuotų infraraudonuosius spindulius. Ar dažnai pasiryžti tokioms avantiūroms?
Nebuvo lengva, bet visada buvau ir būsiu linkęs eksperimentuoti. Be to, buvo pasibaigusi mano kameros garantija. Kitas operatorius atsisakė filmuoti, o prodiuseriai negalėjo įpirkti tokios kameros, atsivežti iš Didžiosios Britanijos, kur vienintelė tokia buvo. Su techniku Aliumi bandėme iškonstruoti daug fotoaparatų, kad pasiektume tam tikrą rezultatą – tuos žydinčius medžius, ir vis niekaip nepavykdavo. Tada pasiūliau išardyti savo kamerą. Jis sako „pabandom“. Garantija vis tiek pasibaigus, nieko blogo gal neatsitiks. Pasiryžau. Tačiau kamerą atgal atstatė, viskas baigėsi gerai.
Lietuvoje pakankamai sudėtinga kurti filmus. Kaip tai veikia operatoriaus darbą? Ar operatoriui visgi lengviau rasti projektų nei, pavyzdžiui, režisieriui?
Iš vienos pusės žiūrint lengviau negu režisieriui, nes kiek režisierius gali nufilmuoti? Kelis metus jis koncentruojasi į vieną projektą. Ir jam sudėtinga lygiagrečiai kelis projektus vystyti. Operatorius vieną projektą baigia ir gali iškart prie kito peršokti. Iš tos pusės žiūrint, režisieriui sudėtingiau. Tačiau tai nereiškia, kad lengva operatoriui. Lietuvoje operatoriai mažai kas iš kino gyvena. Jie dažnai dirba su reklaminiais projektais. Apskritai iš nepriklausomo kino mažai kas Lietuvoje gyvena.
Kaip suprantu dalyvauji užsienio projektuose? Ar ten lengviau?
Mane užsienio projektai traukia, nes susipažįsti su visai kitokio mąstymo žmonėmis, prapleti savo akiratį. Tada pasaulis tarsi sumažėja. Būnant Berlyne, sutikau „Plaukikės“ režisierę, kurios anksčiau nepažinojau, nors ji iš Lietuvos. Ten sutikau azerbaidžanietį, kurio dėka išvykau filmuoti į Azerbaidžaną. Tas ratas labai mažas. Be to, filmai ten ne tokie lokalūs, galima juos pavadinti globališkesniais. Temos kitokios, projektai įdomesni, biudžetai didesni. Nori nenori, reikia viena akimi dairytis, jei nori daugiau turėti.
Paminėjai temas Lietuvoje. Kaip manai, kokios temos labiau vyrauja Lietuvoje?
Pavyzdžiui, dabar su užsienio kūrybine grupe bandome vystyti filmą apie pasaulio pabaigą. Šis projektas visiškai kitoks. O Lietuvoje dažnai daromas filmas kieno nors atminimui. Tokios temos yra artimos – istorinės, patriotinės. Nesakau, kad jos nėra įdomios. Taip, įdomu ir jas turi kas nors daryti. Pats esu prie daug tokių prisidėjęs. Bet mane vis traukia tokie ekstremalesni dalykai, lokacijos kitokios, kur kaip operatorius galiu labiau atsiskleisti. Man vis sekasi į tokius projektus įsisukti.
Gal gali papasakoti apie filmą, kurį minėjai, apie pasaulio pabaigą?
Ankstoka dar apie jį pasakoti. Tai filmas su ta pačia režisiere, su kuria filmavome kartu Rusijoje filmą „Zima“. Naujas projektas, kuris dar labai ankstyvoje stadijoje. Tad jį dar tik vystome. Neseniai sužinojau, kad jis atrinktas į IDFA akademijos vasaros mokyklos scenarijaus vystymo dirbtuves. Režisierė su prodiusere skris jį pristatinėti. Tikimės išvystyti šį projektą, rasti finansavimą ir po kokių metų važiuoti filmuoti. Filmavimai planuojami Kanadoje, Indonezijoje ir Italijoje.
Žinau, esi dirbęs ir su komerciniais projektais, reklamomis? Ar šis darbas skiriasi nuo meninių projektų?
Dabar reklamų beveik visai nefilmuoju. Atsiradus daug projektų užsienyje, vis esu išvykęs, todėl esu nepasiekiamas ir nebekviečia filmuoti. Anksčiau reklamų daugiau filmuodavau, nors dabar irgi neatsisakau. Komerciniai projektai yra gera mokykla, nes gali išsibandyti objektyvus, kameras, įvairiausią techniką. Su komerciniais filmais dirbti neteko. Na gal šiek tiek teko, kai buvo filmuojamas „Kaip pavogti žmoną“, bet ten pagrindinis operatorius buvo Ramūnas Greičius. Aš buvau atsakingas už kameros judesį, už kompozicijas. Tačiau aš vis į nekomercinius projektus įsitraukiu ir visai to nesigailiu. Galbūt traukia tas neribojimas. Be to, juose daugiau raiškos ir pats turinys kitoks.
Papasakok apie vieną paskutinių savo projektų „Aplink pasaulį per 14 dienų“ (rež. Julija Zubavičienė). Kodėl prisidėjai prie jo?
Viskas prasidėjo nuo to, kad mes maždaug per Kalėdas skridome susitikti su savo herojumi į Bristolį. Režisierė paskambino man ir sako skrendam, reikia parsivežti kokios nors medžiagos demo filmukui, kad gautume finansavimą. Ir tiesiog taip ir išskridome keturiom dienom. Herojus pats yra rusas ir atskrido į Bristolį patikrinti, kaip yra gaminamas oro balionas. Mes ten pirmą kartą su juo susitikome, paėmėme interviu ir grįžome namo. Toks buvo mūsų pirmas susitikimas.
O vėliau, po kokių keturių savaičių, buvo pasakyta, kad jis skris virš Alpių, iš Vokietijos į Italiją. Jie laukė tinkamo oro visus metus ir tada buvo ta diena. Jis skris ir mums reikia važiuoti tai užfiksuoti. Tad sėdome į automobilį, nuvažiavom iki Vokietijos ir vėliau iki Italijos. Jis per visas Alpes perskrido oro balionu, nes jam reikėjo kažkokį sertifikatą gauti. Tad per kelias valandas perskrido per visus kalnus. Labai norėjau skristi kartu, bet neleido. Pasakė, kad mano organizmas neprisitaikęs, nes ten labai sudėtinga kvėpuoti. Tačiau, manau, kad būčiau ištvėręs, buvau tam pasiryžęs. Tad daviau jiems patiems kameras, kad nufilmuotų, ką mato. Jie nusileido ir staigiai kitą dieną išskrido į Rusiją, kur jau laukė kitas rekordas. Mes dar porą dienų pabuvome Italijoje ir tada išskridome paskui į Rusiją.
Jis siekė ilgiausio skrydžio su karšto oro dujomis rekordo. Bijau suklysti, bet, rodos, pasaulio rekordas buvo 24 valandos, o jis išbuvo 30 valandų. Iškilo į orą, prisikabinęs 50 metalinių balionų aplink savo krepšį ir skrisdamas juos mėtė, taip atsikratydamas svorio. Visi tikėjosi, kad pakils ir bus vienoje vietoje. Jam buvo svarbu, kad tik virš žemės būtų, kad ir metras ore. Tačiau jam pakilus, balioną ėmė nešti vėjas ir mes visą laiką su mašinomis sekėme iš paskos. Pastatome kamerą, praskrenda balionas. Tada vėl kitur. Ir taip sekiojome jį 1000 kilometrų. Visą parą vairuotojai nemiegojo. Jis net maisto nebuvo pasiėmęs.
O dabar praėjo kiek laiko ir vėl skridome į Bristolį. Šį kartą jau prisijungė ir vienas prodiuserių Martynas Mickėnas, padėjęs viską organizuoti. Tada vyko oro baliono perdavimo ceremonija rusams. Vykome to užfiksuoti. Be to, reikėjo suderinti, kur tvirtinti kameras jo skrydžio aplink pasaulį metu. Dabar skrisime į Australiją, kur jis ruošiasi pradėti savo kelionę. Tai turi įvykti nuo birželio iki rugsėjo bet kurias dvi savaites. Kurios tos dvi savaitės bus, niekas nežino. Viskas priklauso nuo orų prognozės.
Jis ketvirtas žmogus, kuris bandys apskristi pasaulį ir antras, kuris skris vienas, paprastai yra skrendama dviese. Ir jis nori iš pirmo karto apskristi, kitiems nėra to pavykę.
Tad dar nežinote rezultato, atomazgos šio filmo?
Mes sėdėsime Australijoje, toje bazėje, kuri turės tiesioginį ryšį. Jis skris 10 km aukštyje, kur lėktuvai skraido. Turės kažkokį siųstuvą, kad lėktuvai jo nekliudytų. Tai kas nors skrisdamas lėktuvu gal ir matys, kad netoliese oro balionas skrenda.
Kodėl Julija tave pasikvietė į šį projektą?
Buvome pažįstami, bet kartu nedirbome. Aš pažinojau jos vyrą, garso režisierių, Julių Zubavičių. Ji žinojo, kad filmavau Rusijoje „Zima“ ekstremaliomis sąlygomis, rusiškai gal kažkiek kalbu, dėl to ir pasikvietė. Paskambino ir paklausė, ar galėčiau skristi virš Alpių, kur oro temperatūra -30 C ir ar galėčiau filmuoti. Aš beveik nedvejojęs, sutikau. Nors gavosi taip, kad taip ir neleido skristi.
Kuo tau pačiam šis projektas įdomus?
Ką nori pasiekti šis žmogus yra visiškai ekstremalu. O jis yra 63-ejų kunigas. Yra iš ko pasisemti įkvėpimo ateičiai. Jis jau kitus tikslus nusimatęs. Nori pakilti į stratosferą, kur niekas dar nebuvo pakilęs. Kitas tikslas – į gilumą nusileisti ir kažkokį akmenį paimti, kurio nori visi kasinėtojai.
Šiaip man kiekvienas filmas yra svarbus. Kiekvienas jų skirtingas ir savaip įdomus.
Esi minėjęs, kad labiau esi linkęs filmuoti vaidybinius filmus. Kuo skiriasi operatoriaus darbas vaidybiniame ir dokumentininiame kine?
Nežinau, kada tai sakiau (juokiasi). Tas balansas kinta tarp vaidybinio ir dokumentinio. Studijų metais buvau tos nuomonės, kad tik vaidybinius noriu filmuoti. Kai padirbėjau prie labai įdomių dokumentinių projektų, požiūris pasikeitė. Balansas išsilygino. Vaidybinis filmas yra kuriamas visai kitaip. Dokumentikoje man patinka, kad viską labai išgyveni. Yra momentai čia ir dabar, ko nepakartosi. Vaidybiniame gali dublį padaryti: antrą, trečią, ketvirtą. O dokumentikoje yra kaip yra ir turi pasistengti padaryti darbą gerai iškart. Vaidybiniame yra kiti dalykai – didelė komanda, vėl kaip šeima, nes dokumentikoje dažniausiai yra mažesnė komanda.
Pastaruoju metu daugiau su dokumentiniais projektais dirbi?
Taip, pastaruoju metu daug dokumentikos darau. Tačiau vis pafilmuoju ir trumpametražius vaidybinius filmus. Šią vasarą filmavome ilgametražį vaidybinį filmą Azerbaidžane. Du mėnesius ten praleidau. Komandoje buvo gal 50 žmonių, o aš buvau vienintelis užsienietis. Tai buvo visiškai kitokia patirtis. Tiek psichologiškai, tiek profesine prasme turėjau gerą mokyklą. Dirbti su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kurie visai kitaip supranta kiną.
Koks filmas operatoriaus akimis tau atrodo tobuliausias?
Ateina „Kino pavasaris“, prisižiūri tų filmų ir tada lieka keli jų galvoje. Tad iš festivalių dažniausiai ir susirenku tų filmų. Iš senesnių, nebuvau studijų metais didelis klasikos gerbėjas. Tada dar ne visai supranti jų aktualumą, kai studijuoji kiną ir esi pakankamai jaunas. Žiūri, bet nematai, ką dabar žiūrėdamas, pamatytum. Tad nelabai turiu, ką išskirti. Tą patį filmą operatorius filmuodamas, kitą kartą visiškai kitaip nufilmuotų. Metai bėga ir viskas keičiasi.
Internete:
Komentarai