Kai praeitų metų gegužę Sigur Rós paskelbė apie planus Islandijos sostinėje Reikjavike surengti festivalį “Norður og Niður”, į tai pažiūrėjau kaip į įdomų, bet galiausiai nereikšmingą pirstelėjimą festivalių pasaulyje. Be abejo, pagalvojau, jog būtų smagu pažiūrėti kaip idėja bus įgyvendinta realybėje, bet faktas, kad festivalis vyks Islandijoje, tarpušvenčiu ir kiti logistiniai rūpesčiai atrodė per dideli, kad net svarstyčiau apie tokią kelionę. Tačiau reikalai pasisuko taip, kad gruodžio viduryje netikėtai atsirado laisvo laiko, o „netyčinis“ patikrinimas parodė, kad skrydžiai kainuotų vos apie 100 eurų, taigi, per kelias valandas susiradęs kelionės draugą, nusprendžiau leistis į šią avantiūrą.
Festivalio announcementus apie būsimus atlikėjus sekiau ne itin atidžiai, tad nusprendus apsilankyti, greituoju būdu reikėjo nuspręsti ką verta pamatyti. Be jokios abejonės, festivalio žvaigždės, headlaineriai ir korifėjai buvo Sigur Rós (su išlygomis, bet apie tai vėliau). Jie turėjo groti kiekvieną renginio dieną. Be kitų žinomų vardų, tokių kaip Jarvis Cocker (Pulp), Kevin Shields (My Bloody Valentine), Peaches, Mogwai, Blanck Mass, Alexis Taylor (Hot Chip), Julianna Barwick, Dan Deacon, Kaitlyn Aurelia Smith, dar dalyvavo ir tuntas vietinių žvaigždžių su GusGus priešakyje. Daugumos atlikėjų nebuvau girdėjęs, bet festivalio “Spotify” playlistas suponavo, kad tikrai bus ką išgirsti. Deja, atidžiau išanalizavęs tvarkaraštį, supratau, kad didžiumos jų nepamatysiu, nes mes gi Islandijoje, kur dienomis (sąlyginai, nes šviesu ten maždaug nuo 11 iki 16 val.) verta keliauti, ką ir padarėme. Iki šiol nežinau, ar dėl to gailiuosi. Iš vienos pusės, teko praleisti bene pusę festivalio koncertų, iš kitos – Islandija yra nuostabaus grožio šalis, į kurią norisi dar ne kartą sugrįžti. Galų gale, kiekvieną sąžinės priekaištą, kad praleidžiu dabar grojančio islandų ansamblio koncertą, greitai nutildydavo kvapą gniaužiantys kalnų vaizdai.
Pirmasis koncertas, kurį pavyko aplankyti buvo vietinių muzikantų projektas Gloomy Holiday. Vietinės estrados žvaigždės su orkestro pagalba naujai interpretavo žinomas kalėdines dainas minoriniu stiliumi, arba, anot aprašymo programėlėje, „susigur-rosino“. Savo ruožtu, man, kaip svečiui iš užsienio, labiausiai įstrigo Alexis Taylor perdainuota „Last Christmas“ ir Peaches atlikta arija iš miuziklo „Jesus Christ Superstar“. Pirmoji daina, kuri ir šiaip nėra itin linksma, Alexio lūpomis tapo visiškai gniuždančia ode prarastai meilei. O Peaches nustebino ne tiek atlikimu, kiek pasirinkta daina. Iš atlikėjos, kurios bene 100% repertuaro sudaro dainos apie seksą, tiesiog nesitiki religinės roko operos ištraukos. Viso „Gloomy Holiday“ muzikantų projekto pasirodymo įrašas yra čia. Po šio koncerto išlindo pirmieji organizaciniai nesklandumai. Į Alexis Taylor solo pasirodymą patekti paprasčiausiai nepavyko, nes į salę (iš pažiūros, turėjusią apie 200 vietų) paprasčiausiai netilpo visi norintys. Deja, ši istorija pasikartojo dar ne kartą.
Nepatekus į koncertą atsiradusi pertrauka leido įdėmiau apžiūrėti vietą, kur vyko festivalis, Koncertų ir konferencijų centrą „Harpa“. Išties įspūdingas modernios architektūros pastatas, kurio erdvių, šviesų ir spalvų žaismas kiekvieną kartą vertė iš kišenės traukti telefoną ir fotografuoti, ką matai aplinkui. Maloni atgaiva pripratusiam prie beveidžių lietuviškų arenų ar jau nusibodusių industrinių erdvių. Pavyko ir labai maloniai pabendrauti su vietine menininke Sigga Björg Sigurðardóttir, savo workshope kūrusia tik eksliuzyviai festivalyje parduodamų Sigur Rós, Jónsi bei jo partnerio Alex Somers riboto tiražo vinilų viršelius. Beje, pastarasis festivaliui iš keliolikos senovinių gramofonų bei vargonų sukūrė bene įdomiausią instaliaciją ir kiekvieną vakarą su šiais iš pažiūros trapiais instrumentais atliko gyvo garso performansą.
Pirmos dienos headlaineris buvo techno-noise atlikėjas Blanck Mass (½ Fuck Buttons dueto). Mano bičiulis ištvėrė penkias minutes ir pasakęs, kad „čia šūdas“, išėjo namo. Tačiau aš pats smagiai išsitaškiau po ilgos kelionių bei nesklandumų festivalyje dienos. Blanck Mass gana sudėtinga klausytis namuose, bet gyvai, su daug daugiau nei sveika ausims garso, su šlykštokomis vizualizacijomis (esu beveik tikras, kad vienu metu rodė ekstremaliai priartintą tuštinimosi aktą) ir per n filtrų perleistu klykiančiu vokalu, visuma atrodė gana šauniai. Tiesa, nustebino publikos kiekis (keli šimtai žmonių) ir vangumas, bet juk čia Islandija: geizerių, Bjork ir šiaurės pašvaisčių kraštas, gal ir nereikia nieko kito tikėtis. Tą tik patvirtino vakarą uždaręs Alexis Taylor DJ setas arenos bare. Skaičiuojant „iš akies“: vienas prie pulto electro disco leidžiantis Alexis, trys šokėjai, septyni filmuojantys/besiasmenukinantys personažai bei keliolika prie stalų sėdinčių žmonių. Ir graudu, ir linksma.
Antros dienos rytą dar neprašvitus vėl išvažiavome pažiūrėti Islandijos. Užšalę kriokliai (gražu), Eyjafjallajökull ugnikalnis (meh), Sólheimajökull ledynas (įspūdinga), geizeriai (smirda), Juodasis paplūdimys (per daug turistų). Pamatyti tikrai yra ką, bet dėl to į festivalį grįžome jau gerai įsivakarojus ir pamatėme tik žymiausius vardus. Pirmasis išstojo Kevin Shields. Prieš keletą metų teko stebėti tuomet ką tik atsikūrusių My Bloody Valentine koncertą ir, nors niekad nebuvau didelis shoegaze žanro gerbėjas, pilnos grupės pasirodymas paliko įspūdį. Tuo tarpu Shields grojo tik su būgnininku, kad ir kaip stengėsi, visos scenos vien fūzais užpildyti nesugebėjo. Galiausiai palikę Shieldsą spoksoti į batus, paragavome vietinio alaus (0.33l, apie 9 eur) ir laukėme vietos favoritų GusGus. Tai labiausiai neislandiška islandų grupė. Man rodos, jie jau seniai pamiršę, kad gali kurti ir neblogą muziką, tad sugrojo įvairialypei publikai (buvo tiek barzdotų tautiniais vilnoniais megztiniais apsirėdžiusių žvejų, tiek priklijuotomis blakstienomis ir latekso aukštakulniais pasipuošusių merginų) puikiai suėjusį setą. Man tai įspūdžio nepaliko ir didesnę koncerto dalį praleidau stebėdamas žiūrovus, kurie buvo įvairiausi per visą festivalį. Po GusGus pagaliau pavyko patekti į mitinę riboto vietų skaičiaus salę ir pamatyti vieną iš praėjusių metų atradimų, Kaitlyn Aurelia Smith. Amerikietė, nuviliančiai, skambėjo beveik kaip įrašuose, ko galbūt galima tikėtis iš elektroninės muzikos kūrėjos, bet kai koncertas vyksta tamsoje ir atlikėjos nesimato, norėtųsi išgirsti kažkiek improvizacijų. Vienok, vizualicijos ekrane buvo tikrai puikios.
Paskutinis rytas (skrydžių kalendorius lėmė, kad finalinę renginio dieną teko praleisti) priminė, jog vakar ragavom ne vien ledynų vandenį, tad nusprendėme pasilepinti ir aplankyti islandišką SPA. Tai yra 40km už Reikjaviko ir dar po valandos lipimo apledėjusiais kalnų takeliais tekanti šilta versmė, kurioje galima atgaivinti oro sąlygų ir gyvenimo nuvargintus kaulus. Įspūdingas dalykas vos už valandos kelio nuo civilizacijos, kalnuose, esant minusinei temperatūrai ir šviečiant mėnuliui, sėdėti tekančiame karštame vandenyje. Deja, dėl šio malonumo teko praleisti Jóhann Jóhannsson (kuris, beje, pasirodymą atšaukė, tikiuosi ne dėl mūsų), Dustin O’Halloran bei Dan Deacon pasirodymus. Užtat pasisekė patekti į Jarvio Cockerio paskaitą apie kūrybiškumą. Žinodamas, kad rytoj Jarviui lipant ant scenos būsiu kažkur virš Atlanto, itin smagiai klausiausi istorijų, kaip jis trokšdamas tapti menininku įstojo į St. Martins College Londone („I wrote a song about this school later but I won’t mention it here“), bet ten neparašė nė vienos dainos. Arba kaip Pulp dainą „Sorted For E`s And Wizz“ įkvėpė kažkur Anglijos laukuose surengtas nelegalus reivas. Jarvis visada buvo vienas mėgstamiausių mano atlikėjų, ne vien dėl kūrybos, bet ir dėl iškalbos (jo BBC radijo laida „Sunday Service“, deja, baigėsi), tad klausytis sarkastiško, bet nepamokslaujančio monologo apie tai, kad menas yra visur aplink ir kiekvienas mūsų gali jį atrasti, buvo viena įsimintiniausių festivalio akimirkų. Iš karto po to sekė vienas didžiausių savaitgalio nusivylimų. “Legendinėje-per-mažoje-salėje” grojo Julianna Barwick, išleidusi vieną mėgstamiausių mano pastarųjų metų albumų „Will“. Deja, pusvalandį pralaukus eilėje, kartu su apie 70% kitų laukiančiųjų buvome be ceremonijų informuoti, kad salė pilna ir daugiau į ją niekas nepateks. Vėl teko daugiau nei valandą bastytis po areną, kuri po trijų dienų ir nepatekus į laukiamiausią festivalio koncertą, nebeatrodė tokia įspūdinga.
Visgi tai, kas nutiko po to beveik (BEVEIK) atpirko šias negandas. Žinojau, kad liko du koncertai, Peaches ir Mogwai. Pirmajai planavau skirti 15 minučių ir skubėti pas škotus, nes neatrodė, kad mano dėmesį galėtų ilgai išlaikyti tokios dainos kaip „Shake your dicks“ ar „ Fuck the pain away“. Kaip aš klydau. Ginkluota tik dviem CDJ-ais, iš kurių pakaitomis leido iš anksto paruoštus garso takelius, bei vaginos kostiumu sekso dainė iš Kanados susėmė publiką į saują ir nepaleido daugiau nei valandą. Buvo daug nuogybių, nešvankybių, prakaito, islandiškų keiksmažodžių, dvi striptizo šokėjos ir viską vainikavusi mergina iš salės, per paskutinį kūrinį užšokusi ant scenos ir po kelių sekundžių likusi tik su kelnaitėmis. Beje, viso koncerto metu už keleto metrų nuo manęs stovėjo bei nuolat kažką į knygutę užsirašinėjo Jarvis. Gal pasisėmė naujų idėjų savo pasirodymams. Nuogybės patinka visiems.
Vietoj planuotos daugiau nei valandos paskutiniam savo koncertui, Mogwai galėjau skirti tik pusvalandį (t. y. tris dainas). Šiuos post-rokerius taip pat teko matyti prieš kelis metus ir tai buvo garsiausias mano kada nors girdėtas koncertas, po kurio dar tris dienas spengė ausyse. Todėl atėjęs iš Peaches chaoso nustebau, kaip viskas tylu. Ant ryškiai apšviestos scenos stovėjo keturi į efektų pedalus žiūrintys vyručiai su gitaromis, o salėje į lubas žiūrėjo apie 1000 užsimerkusių veidų. Nesusilaikiau nenusišypsojęs, bet po sekundės net pašokau iš išgąsčio, nes ši apgaulinga tyli melodija buvo tik įžanga. Mane bent metrą atgal nubloškė gitarų garso siena. Iš karto grįžo prisiminimai apie spengimą ausyse, tad pasitraukiau nuošaliau, kad garsą sugertų tie, kurie turėjo proto atsinešti ausų kamštukus. Mogwai padarė tai, ką moką geriausiai, ir po 15 minučių encore (1 dainos) atsisveikino ir užbaigė mano festivalį.
Pabaigai, atskiras žodis apie Sigur Rós. Tai – viena mano visų laikų mėgstamiausių grupių, kuriuos turėjau garbės ne kartą matyti koncertuojančius gyvai. “Norður og Niður” – jų namų darbai, kurie užbaigė beveik du metus trukusį pasaulinį turą (anot jų pačių Facebook, „27 shows over 19 months in 37 countries on 5 continents“). Čia jie sukvietė sau patinkančius bei svarbius atlikėjus, pirmą kartą nuo, berods, dokumentinio filmo „Heima“ laikų grojo Islandijoje. Šie keturi koncertai emociškai jiems turbūt reiškė daugiau nei visi iki tol buvę kartu sudėjus. Bet aš esu vartotojas. Festivalio bilietas kainavo daug, apie 170 eurų. O Sigur Rós, kaip jau minėjau, headlaineriais laikyti galima tik su išlygom, nes į jų pasirodymus reikėjo pirkti atskirus bilietus, kurie kainavo dar bent po 100 eurų. Be abejo, apie tai nežinojau, be to, tuos bilietus išpirko labai greitai, o man susizgribus vykti į Islandiją jų jau nebebuvo. Tačiau viską sudėjus, to jau per daug. Esu buvęs festivaliuose, kur į tam tikrus renginius reikėjo pirkti papildomą bilietą, bet tai niekada nebūdavo pagrindinis festivalio renginys. O čia dar teko susidurti ir su tuo, kad nepatenki į norimą koncertą, nes salėje nėra vietų, tuo tarpu vienintelis kitas tuo metu vykstantis koncertas yra – atspėjote – Sigur Rós. Į kurį bilietų taip pat negausite. Džiugina bent tai, kad paskutinį koncertą buvo galima gyvai stebėti internetu ir įrašas ten išlikęs iki šiol.
Jei “Norður og Niður” taps kasmetiniu įvykiu, ko jam linkėčiau, šiuos niuansus galima sutvarkyti geriau viską suplanavus. Bet jei tai liks vienetiniu renginiu, tada džiaugiuosi, kad buvau jo liudininkas. Nors tikrai neplosiu katučių, kaip viskas nuostabu. Festivalio aprašymas sakė: „The festival’s name translates to “go North and go down,” but more accurately means “everything’s going to hell.” Na, taip blogai nebuvo. Bet blynas gerokai prisvilo, net kepamas ant banginio taukų. Be to, taip ir nepamačiau nei Šiaurės pašvaistės, nei Björk.
Internete:
Komentarai