Festivaliai: kelios dienos su potencialiu vartotoju

Jau visai netrukus visų jaunesnių nei 30 instagramas ir FB nusidažys ryškiom spalvomis – artėja du didžiausi šios vasaros festivaliai “Galapagai 2018″ ir “Granatos Live 2018″, kuriuose iš viso apsilankys kokie 20 000 lankytojų. Festivalininkai gyvai transliuos muzikos pasirodymus, vandens pramogas, demonstruos keistas kepures, fotografuos vasaros saulę, pavargusius draugus, ir, aišku, demonstruos pafiltruotus ir pagražintus savo veidus. „Esu pačioje kiečiausioje vietoje pasaulyje” – transliuos kiekvienas toks įrašas – ne veltui beveik kiekviena muzikos žvaigždė „Rock Werchter“ prašydavo publikos pasijausti „čia ir dabar“. Tada į viršų paprastai kildavo kameros. Pernai „Coachella“ tagas sugeneravo apie 300k postų vien tik instagrame.

Muzikos festivaliai yra keistas turistinio žygio, vaikų vasaros stovyklos, muzikos koncerto ir helovyno hibridas, kuris mūsų akyse technologijų pagalba mutuoja į kažką visai naujo. Šeštajame dešimtmetyje JAV atsiradę muzikos renginiai buvo nuo tikrovės pabėgti norinčių hipių susibūrimas – dabar tai, visų pirma, būdas tiesiogiai transliuoti save iš pasaulio centro – kartu su maratonais, apsilankymais garsiose vietose ir fotografijomis su įžymesniais žmonėmis.

Tačiau tokiuose renginiuose gimstanti laisvės idėja nėra nukreipta tik į save. Kaip prieš kelis metus pastebėjo „The Economist“, festivaliai tampa ateities miestų modeliais. Tas palyginimas yra labai geras – įstatymų ir urbanizacijos nuostatų nevaržomi žmonės kuria spalvingas bendruomenes, kuriose įsigalioja naujos bendrabūvio taisyklės. Tokių reginių kaip “Burning man” įkvėpti festivaliai demonstruoja meną, rengia instaliacijas, meta ekstremalius iššūkius lankytojams, užsiiminėja pilietiniu aktyvizmu ir kuria visai naujas bendruomenes bei daro įvairius socialinius eksperimentus – tarkim dauguma festivalių panaikino grynuosius ir pakeitė juos kuponais arba elektrinėmis apyrankėmis.

Festivaliai tampa savotiškomis sugyvenimo laboratorijomis, geriausiai atspindinčiomis dabartinį momentą ir jo atributus. Nenuostabu, rėmimų kainos ir prekės ženklų investicijos į muzikos renginius vėl stipriai auga – fragmentuotos žiniasklaidos laikais praleisti kelias dienas su potencialiu vartotoju yra reta ir labai svarbi galimybė.

Muzika

Sakoma, į festivalius lankytojai atvažiuoja dėl muzikos, o grįžta dėl atmosferos. Todėl pagrindinių festivalių muzika vis labiau pradeda priminti a la carte meniu. Norint pritraukti šeimas ir vyresnę publiką – dominuoja rokas ir gitaros, bet būtinai galima rasti ir DJ, ir hip hopo palapines. Norint pritraukti jaunimą daugiausia pokšės EDM ir urban stiliaus muzikantai, bet bus palikta vietos ir keliems rokeriams. Štai vienoje “Granatų” scenoje gros naujos kartos pankai ba., Andrius Mamontovas ir “Spotify” eros žvaigždutė Rita Ora, o “Galapaguose” scena su lyriku Jose Gonzales dalinsis reperiai Lilas ir Innomine bei postpanko elektronikos muzikantai Solo Ansamblis. Net ir nišiniai festivaliai turi ieškoti būdų kaip plėsti savo auditoriją – pernai „Mėnuo Juodaragis“ daugelį šokiravo pagrindine žvaigžde pasirinkę reperius G&G Sindikatą, o metalu išgarsėjusiame festivalyje „Devilstone“ šiemet audringos publikos reakcijos sulaukė sintetiniai neoromantikai First Hate.

Visiems patikti sugebančių atlikėjų yra nedaug ir jie yra ypatingai graibstomi – iš brangaus pagrindinio atlikėjo tikimasi pritraukti ir išlaikyti visos margos publikos dėmesį. Tas keičia ir pačių muzikantų požiūrį į pasirodymus – daugumos headlainerių pasirodymus vertinti galima nebe iš muzikinės, bet iš teatro performanso perspektyvos. The Killers lyderis Brandon Flowers vaidina slidų Las Vegaso pramogų verslininką, Nickas Cave ir Jack White kuria nenuspėjamų maniakų įvaizdį, o Foo Fighter siela Dave Grolh įsikūnija į tradicinį rokerį. Mažiau charizmatiški vokalistai slepiasi už stebuklingų iliuminacijų ir vaizdo projekcijų sienų – jų muzika tampa savotiška teatro takelio atmaina.

Ekonomika

Festivalių ekonomika tampa vis sudėtingesnė. Sumažėjus pajamoms – šiuo metu atlikėjai iš įrašų pardavimų gauna maždaug 10 procentų – žinomų muzikantų honorarai kyla kaip įtampa prieš DJ dropą. Vidutinio lygio žinomas atlikėjas vasaros piko metu už pasirodymą prašo daugiau kaip 100k eurų, o Justino Timberlake ar Madonna lygio superžvaigždės pasirodymas gali kainuoti daugiau nei milijoną – iki 90 procentų šių pinigų po mokesčių lieka muzikantams. Europos festivaliams nepadeda ir tai, kad prieš dešimtmetį festivalius atrado ir didžiausia pasaulio rinka – JAV, kurioje dabar rengiama per 800 festivalių – beveik visi jie tarsi aukcione konkuruoja dėl galimybės pasikviesti atlikėją kurį nors vasaros savaitgalį.

Reaguojant į tai, gerokai greičiau kyla kainos (Lietuvoje jos per kelis metus bene padvigubėjo), festivaliai ieško galimybių integruočiau bendradarbiauti su rėmėjais, taip pat atsiranda ir naujų, netikėtų pajamų šaltinių ieškančių festivalių: derinančių muziką su gurmanišku maistu, diskusijomis, pilietiniu aktyvizmu, sportu, joga ar blaiviu gyvenimo būdu. Daniška „Roskilde“ festivalio metu rengia verslo konferencijas, o vakarinė konferencijos SXSW dalis išaugo į melomanų vieną labiausiai mėgstamų muzikos renginių Amerikoje. Populiarėja bendruomenės festivaliai, savotiškos miesto šventės, kurios su savivaldybės parama įperka vieną ar du garsesnius atlikėjus ir surenka nemenką kaimynų minią.

Lietuva

Lietuviškų modernių muzikos festivalių reikėjo laukti ilgai – vietos muzikos renginiai labiau priminė alaus šventes, kurių scenose nuolat keisdavosi tie patys, devyniasdešimtųjų pradžioje išpopuliarėję muzikantai arba buvo organizuojami entuziastų ir skirti nedideliam specifinės muzikos mylėtojų ratui. Pirmasis rimtesnis bandymas sukurti modernų muzikos festivalį – Giedriaus Klimkevičiaus “B2gether”, kurį finansavo URM ir net VEKS’as (offtopic – knyga apie VEKS – pirmojo amžiaus dešimtmečio naivumą, cinizmą ir idealizmą atspindintį projektą kada nors bus geras bestseleris). Nepaisant prastos vietos, neįtikėtinai blogo organizavimo ir finansinių nuostolių, “B2gether” savo jauniems lankytojams parodė, kas yra kempingas, geras garsas ir žinomi vardai – ten grojo ir Tricky, ir Groove Armada, ir Clawfinger. Po “B2gether” užsidarymo tuščią vietą ir užsiaugintą publiką per kelis metus pasidalino profesionalesni dalyviai – iš “Bliuzo naktų“ išaugę „Galapagai“, „Karklė“, o paskutiniai rinką didelių investicijų sprogimu paėmė „Granatos“.

Lietuviška festivalių ekonomika nėra gera. Kaip rašo Ramūnas Zilnys, latviškas „Positivus“ nuo savo piko prieš kelis metus prarado ir rėmėjų, ir lankytojų, ir garsių vardų. Nors lietuviškai muzikos industrijai beveik pavyko bilietų kainas litais į eurus konvertuoti santykiu 1:1, atsiradusi konkurencija primena barų, o ne renginių rinką. Štai vien dėl alternatyvios muzikos mėgėjų varžosi „Devilstone“, „Mėnuo Juodaragis“ ir „Kilkim Žaibu“, dėl didelio festivalio karūnos pešasi „Galapagai“ su „Karkle“, o, bent kol kas laimėjo „Granatos“, yra gausybė nišinių elektronikos, alternatyvos ar akustinės muzikos renginių.

Tuo tarpu lankytojų skaičius auga ne taip greitai. Lietuvoje didesnę dalį lankytojų nei užsienyje sudaro mažiau pinigų turintys millenialsai, nes jų tėvai, X kartos atstovai į festivalius važiuoja nenoriai ir mieliau renkasi koncertus mieste – devintam dešimtmetyje tokių renginių tiesiog nebuvo ir mintis apie gyvenimą kempinge ir stumdymąsi prie tualeto daugeliui atrodo neįmanoma. Nors festivalių vadovai yra įsivėlę į tikrą „fake news“ karą ir nuolat išpučia savo lankytojų skaičius, privačiai dauguma pripažįsta, kad dalyvių skaičius yra pasiekęs lubas ir gali tik mažėti. Mažėjant dalyvių įsisuka daug kur Lietuvoje pastebima pražūtinga infliacijos spiralė – nenorėdami bloginti sąlygų festivaliai kelia kainas ir už kokybę priversti mokėti mažiau dalyvių.

Yra bėdų ir su rėmėjais. Lietuviškų rėmimų rinkos sumos nėra labai didelės iš dalies dėl to, kad didieji verslai jau pasiekę savo augimo ribas ir remti vien į jaunesnę auditoriją orientuotus renginius jiems ne visada atrodo prasminga, o jaunimo prekės ženklų biudžetai yra riboti – ir iš jų nesumokėsi honoraro europinei žvaigždei. Latvijoje šiemet iš „Positivus“ didelių rėmėjų pasitraukė „Lattelekom“ ir „Nordea“, Lietuvoje tokio lygio rėmėjai į festivalius net nebuvo atėję.

Rinka yra užpildyta ir gali tik mažėti – augimas galimas nebent didelėje elektroninės muzikos nišoje, kur dabar karaliauja Radistai. Kita vertus, EDM bangai pasaulyje slopstant (ir pagaliau atsiradus normaliai narkotikų kontrolei) ir dėl to būtų galima dar pasiginčyti – rinkos augimas dabar jau galimas nebent iš lėto.