Susidomėjęs elektronine muzika dar praėjusio dešimtmečio viduryje, Patris Židelevičius pradėjo kolekcionuoti kreivus ir keistus vintažinius instrumentus, taip ieškodamas pamirštų skambesių ir žanrinio išsigryninimo. Visiškai realu, jog su draugu pasirinkę skirtingus jo pasirodymus, negalėsite susišnekėti: atlikėjas savo kūrybą skirsto į dvi kardinaliai skirtingas dalis. Pusė Patrio kūrybos – violončele atliekamas noizinis ambientas, išplukdantis į naujas erdves, o likusioji – eksperimentinis techno, neapsibrėžiantis savęs žanro ar stilistikos ribose. Nepaisant pastarojo, Patrio penktadieniais neišvysite nei Lizde, nei Kablyje, nebent užtaikysite į vakarą, kai jis pats ten pasirodys.
Susitinkame su pašnekovu vėstančiame Vilniuje, kuriame jis praleidžia pusę savo laiko. Nepaisant nuovargio, Patris stengiasi šypsotis ir, susėdę bare, pradedame kalbėtis.
Kur prasidėjo tavo pirmieji muzikavimai? Mokykla, muzikos šūlė?
Pirmieji grojimai prasidėjo namuose. Mano mama pianistė, tad nuo vaikystės vis prisiliesdavau prie instrumento. Pirmasis su muzika susijęs potyris, kurį prisimenu – patefonas. Turėjom ir radijo tašką virtuvėje, tačiau ten nieko gero negrodavo, o plokštelėse turėjome daug klasikos ir roko muzikos. Būdamas 4-5 metų užsidėjau Bacho vinilą ir, išgirdęs violončelę, paklausiau mamos, koks čia instrumentas ir nutariau, kad noriu išmokti juo groti. 5-6 metų jau laikiau violončelę rankoje. Sekėsi gan neblogai – grojau koncertuose, dalyvavau konkursuose.
(Pirmasis viešas Patrio koncertas)
O tada atsirado elektronika?
Pirmieji eksperimentai prasidėjo kartu su bičiuliu Arnu Anskaičiu – jis darė elektroniką, o aš grojau violončele, nes dar nieko apie elektroniką nesupratau. Jis man parodė “Ableton’ą” ir taip po truputėlį atsirado mano violončelinis ambientas. Praėjo jau apie 14 metų nuo tada, kai pradėjau kurti nerašydamas natų, o grodamas, jam’indamas, loop’indamas ir primityviai įrašinėdamas namuose. Buvo nemažai technikos apribojimų, dėl kurių niekados tobulai nepadarydavau garso kilpų, jos plaukiodavo, tačiau man visuomet ir patiko tas neapibrėžtumas.
Tada atsirado netikėta galimybė pagroti su Alina Orlova. Buvau jos grupės sudėtyje apie metus – aplankėme Kauną, Vilnių, Klaipėdą, Sankt Peterburgą, Jekaterinburgą, Maskvą, Lioną, Paryžių ir Kirkinesą. Man patiko groti grupėje, o atsisukus atgal galiu pasakyti tą patį ir apie orkestrą – kolektyviškumas muzikoje yra smagus. Tuo pačiu turėjau ir solinių pasirodymų įvairiuose festivaliuose, nestandartinėse Kauno vietose. Tada į mano rankas pateko pirmoji ritmo mašina – “Roland TR-626”. Pradėjau į ambient pasirodymus įtraukti ir abstrakčių ritmų su daug delay ir reverbo. Buvo daug apmirimų ir aprimimų – gyvai nepasirodžiau ir metus, ir porą. Namuose grodavau, tačiau niekada nekūriau kompozicijų, EP ar albumų – mano požiūris į muziką buvo per viešo atlikimo prizmę, man įdomu ruoštis būtent jam ir galbūt dėl to nelabai išliko pilnai suformuotų kūrinių.
Skamba kaip visiška priešingybė muzikos mokyklų sistemai. Ar toks priėjimas buvo protestas ir bandymas pabėgti nuo akademinio požiūrio?
Tai yra greitesnis procesas. Grojimas man visada buvo malonumo ieškojimas pačiam sau. Kūrinių, išbaigtų formų kūrimas nekelia tiek pasitenkinimo, tai, ko gero, pavadinčiau gan disciplinuotu darbu, o gyvam, neįpareigojančiam sugrojimui visada teikiau pirmenybę. Būdamas 15 ar 16-os iš tiesų bandžiau išsilaisvinti nuo klasikos ir reikėjo nemažai persilaužti – grojime išlįsdavo klasikinės mokyklos manierizmų, frazavimo ir panašių niuansų, kurie mane kiek erzindavo. Tuomet atrodė, kad tai – šleifas, kuomet norėjosi kažko šviežaus. Dabar bet kuriam prasigrojimui, formos palaikymui, visada groju klasiką ir nemanau, kad galiu jos išvengti. Galbūt tai neišlenda natomis, tačiau tam tikrų požymių ir polėkio pasiliko – jei groju violončele be loop’inimo, pasimato impresionizmo ir romantizmo stilistikos bruožų. Dabartinei grojamai muzikai tikrai persidavė klasikos melancholija ir lyrizmas.
Nuo ambiento peržengei prie savito žanro, kurį įvardinkime EAT – experimental acid techno. Lėtus drone pragrojimus pakeitė cypaujantys sintezatoriai ir chaotiški ritmai. Kas pastūmėjo tokį pokytį?
Negaliu to pilnai paaiškinti. Pradžioje buvo noras groti be kompo, vien hardware, todėl pradėjau domėtis fiziniais instrumentais. Prie to prisidėjo ir faktas, kad jau apie 6-8 metus grojau ambientą ir norėjosi kažko naujo. Jaučiau, kad priėjau prie gyvai atliekamo instrumentinio ambiento apribojimų, o čia atsivėrė naujos erdvės.
Kai groja roko grupė, sėkmė matuojama pagal tai, kaip žmonės trankosi ir šoka – grojant ambientą, ko gero, mano tikslas, kaip mėgstu pajuokauti, turėjo būti užmigdyti publiką arba padėti jai atsijungti, o aš norėjau kitokio santykio su klausytojais. Pirmieji bandymai net nebuvo acid techno, pradžioje buvo eksperimentavimai su būgnų mašina, kurią skandinau efektuose per tris skirtingus kanalus „Abletone“, loop’indavau circuit bendintą “Casio SA-5” ir gaudavosi kažkas labiau net į industrialo pusę. Su techninėm galimybėm viskas kokybiškėjo – atsisakiau kompiuterio, nebereikėjo vienu sintezatoriumi groti kelių melodijų, tuo pačiu ir garsas švarėjo – anksčiau įvairiais delay’ais bandydavau užpildyti erdvę, dabar to daryti nebereikėjo.
Dažnai juokauju, kad groju muziką, kurios net neklausau. Aš neturiu reference’ų – darau taip, kaip man atrodo teisinga. Galbūt sugroju kažką, kas jau sugrota ’96-aisiais, galbūt nejučiomis priimu estetines įtakas.
Šiemet “Partyzanai Plius” išleido tavo debiutinę kasetę. Papasakok, kaip ji gimė.
2017-ųjų rudenį Mantas T. pasiūlė PPP išleisti mano ritminės muzikos (kartais ją vadinu crooked arba forged techno) kasetę, tačiau tai dar nesimaterializavo. Tais pačiais metais turėjau mikro turą: Viljandi–Jonava–Vilnius. Visus tris performansus įsirašiau – nors setams buvo ruoštasi, improvizacijos dėka visi pavyko skirtingai ir iš įrašų sukarpiau tris gabaliukus. Mantui tai patiko ir jis pasiūlė išleisti tai per “Partyzanų” subleiblą “Partyzanai Plius”, kuris buvo tylus nuo 2014-ųjų.
Abiejų kasetės pusių išlyginimui trūko vieno kūrinio – taip gimė „Intermezzo“. Klasikinėje muzikoje šis terminas reiškia formą, apjungiančią dvi skirtingas, nesusijusias dalis. Įrašiau šį kūrinį namuose ir birželį išėjo EP.
Patris, Patris Židelevičius ir Partis. Kodėl trys skirtingi, bet tokie panašūs alter-ego?
Visada galvojau, kad ambientui ir akademiškesnei muzikai norėčiau naudoti vardą ir pavardę. Su kasete, pripažinsiu, prasileidau – nors kasetė ambientinė, ant jos užrašyta Patris. Kita vertus, galbūt tai tam tikra dedikacija visam ambiento laikotarpiui, kuris buvo visko pradžia ir ištakos to, kas esu dabar. Tada buvau tiesiog Patris, o pilnam vardui poreikis atėjo tik tada, kai pamačiau, jog mano kūryba išsiskiria į dvi dalis. Esu daręs garso instaliaciją Žagarės “Fringe” festivaliui, muzikinius takelius teatrui Pietų Korėjoje ir šokio teatro “Aura” spektakliams, tad atskirtis tokio tipo muzikai atrodo gan reikalinga. Tai nėra alter-ego, tiesiog paprasta atskirtis. Galbūt grojant EAT reikėtų kito pseudonimo.
O Partis atsirado kaip bajeris renginiui „Tarpušvenčio Tristesse“, kurį pradėjome daryti kasmet su Vytautu Jankausku. Partis – tai mistinis veikėjas, kuris atsiranda labai retai, maždaug kartą metuose, tarp Kalėdų ir Naujų metų.
Ar prieš atsisėsdamas groti namuose nusprendi, į kurią pusę judės tavo muzika ir po kuriuo vardu ji nuguls?
Jei tądien pajaučiu, nusprendžiu ar įsikvepiu groti ambientą, tam yra visiškai kitoks pasiruošimas. Kambarys turi būti paruoštas kitaip – violončelės pedalai ant žemės ir pan. Muzika veikia kaip terapija, tad jei jaučiu, kad noriu išsilieti ar save suaktyvinti, groju ritmingiau, o jei esu užsiparinęs, ambientas nuramina, išskaidrina ir išskraidina.
Gerai, nusprendi ką grosi ir susidėlioji prietaisus. Kas toliau? Kaip atrodo tavo procesas?
Su violončele ir ambientu viskas organiška – kol susiderini violončelę, prasigroji, jau pradedi jausti, kaip ji skambės užefektuota. Šiek tiek paimprovizavus pradedi už kažko kabintis. Niekada neturiu minties, kad noriu vienokio ar kitokio kūrinio arba tikslo. Tai yra ieškojimas ir klajojimas po garsynus ir melodijas, kol užsikabini už motyvo, kurį bandai rutulioti, išgirsti ir išgroti, kol eini prie kito. Tai labai emocionalu, kone sąmonės srautas. Apskritai pats grojimas man labai intymus reikalas, nes netgi ir violončelę apsikabini kaip žmogų, taip kurdamas garsus.
Ritminė pusė man yra eksperimentas, ieškojimas ir atradimas. Viskas gali prasidėti nuo vienos natos ir osciliatoriaus sukiojimo arba nuo gero arpegiatoriaus. Atsiranda kvadratas, struktūra, ritmas. Žingsnis po žingsnio atsiranda viena dalis po kitos ir viskas išsiplečia. Pasilieku sau laisvės improvizacijai ir tuo manipuliuoju. Būna, kad kitą dieną paklausai, skamba lievai, tad viską ištrinu, o kartais partijos nugula ir laukia tinkamo laiko ir aplinkybių. Sunkiausia iš to padaryti kūrinį, todėl vis dar ieškau formulės, kaip tai padaryti maloniai ir mažiausiai save laužant.
Šitą track’ą, pavyzdžiui, sugrojau prieš einant miegoti, kad užmigčiau
Dirbi reklamos srityje. Ar yra persidengimų tarp tavo karjeros ir grojimo?
Didžiausias persidengimas yra tai, kad turiu mažiau laiko groti. Dirbu su socialine medija, tad žinau įrankius ir būdus skleisti apie save žinutę, tačiau dažnai nematau to prasmės, neturiu laiko arba tiesiog nenoriu.
Ką manai apie dabartinį Lietuvos pogrindį? Kaip jam sekasi?
Nežinau. Galima mane sulyginti su vienu tų rašytojų, kurie išvažiuoja į namuką pamiškėje ir ten kuria. Nelabai seku sceną. Žinau, kad ji labai atsinaujinus ir yra daug stiprių naujų atlikėjų. Man tai įdomu, todėl labai džiaugiuosi, kai grodamas turiu galimybę išgirsti kitus muzikantus, susigaudyti, kas vyksta, pagauti tą pulsą. Banalu tai sakyti, tačiau tiesiog neturiu tiek laiko, kiek norėčiau skirti muzikai.
Džiugu, kad atsiranda nemažai eksperimentinės pogrindžio muzikos renginių. Matyt įvyko tai, kad auga nauja karta, kuriai to vėl reikia. Dar prieš keletą metų buvo štilis, o dabar scena vėl atsigauna. Pats esu keistoje situacijoje, kadangi nesu klubinis atlikėjas, tačiau nebesu ir undergroundas, kuriuo mane laikė anksčiau. Tas gan skaudu. Jei sugroji populiaresniame renginyje, pogrindis nebenori tavęs kviesti.
Festivalių plakatuose prie daugelio vardų nugula žodis ‘live’, išskiriantis atlikėjus nuo didžėjų (o ne atvirkščiai). DJ kultas vis didėja ir kartais atrodo, kad atlikėjams lieka mažiau vietos. Ką pats apie tai manai?
Neturiu nieko prieš DJ, tačiau kartais atrodo, kad kuo daugiau didžėjų, tuo mažiau live. Matau nemažą tendenciją, kad atlikėjai migruoja nuo gyvo grojimo prie setų. Mėgstu sakyti, jog DJ gali valandą groti geriausius kūrinius, kuomet atlikėjui tą valandą reikia užpildyti vien sava kūryba. Didžėjai yra universalesni, nes gali lanksčiau pritaikyti grojamą muziką pagal publikos interesą, todėl natūralu, kad juos kviečia dažniau. Prisideda ir finansinė pusė – atlikėjas groja valandą, maksimum dvi, o DJ vakarėlį gali tęsti kad ir visą naktį. Bet manau, kad užrašas ‘live’ prideda daugiau nei ‘DJ’.
Standartiškai: ką planuoji artimiausiu metu? Leidiniai, koncertai?
Dabar labai daug nepadarytų darbų. Turiu kažkur 5 kvietimus albumams ir podcastams, prie kurių taip ir neprisėdu. Laukia “Ghia”, “Tamsioji pusė”, “Partyzanai”… Labai norėčiau, kad man pagaliau pavyktų prodiusuoti įrašus, kuriais būčiau patenkintas. Labai norėčiau parašyti kamerinį ambientinės muzikos kūrinį styginiams. Tai būtų labai įdomi evoliucija. Ir norėčiau daugiau groti gyvai. Bet prie visko artėjama.
Internete:
facebook.com/patris.music
instagram.com/patris.music
soundcloud.com/patris
partyzanai-plius.bandcamp.com/album/pzplius002-vjv-live-ep
Komentarai