Bandymas tapti žurnaliste

Nuolatinį darbą šiuo metu turiu, tačiau papildomi pinigai visuomet ne pro šalį. Kaip aš tai galėčiau padaryti? Ogi reikėtų į kokį leidinį parašinėti.

Susuku numerį, kurį ryte padiktavo draugė, sakydama, jog buvo užėjęs pažįstamas. Minėjęs, jog jų kontora ieško darbuotojų. Pamenu ausyse skambantį įmantrų angliškų žodžių junginį. Kažką apie ‘Business and exhibitions’. Pypsėjimas ragelyje ir…:
– Klausau.
– Ar čia R.B.?
– Taip.
– Sveikas, čia Gertrūda. Girdėjau Jūsų kontora ieško darbuotojų.

Tuomet pasigirsta kažkoks žodžių mišinys apie tai, jog buvo perduoti konfidencialūs duomenys apie jų kontorą, apie ateinančius įvykius Niujorke, kurie bus kelis kartus baisesni nei rugsėjo 11, apie skubėjimą, nes reikia eiti gerti kavos. Žodžių lavina, be jokios prasmės ir sąryšio. Jaučiuosi sumišusi ir abejoju, ar čia aplamai verta dėmesio kontora. Galiausiai paklausia mano pilno vardo, pavardės, telefono: mobilaus, namų. Po to seka klausimas, koks tavo adresas.

– O kam tau reikalingas mano adresas?
– Kartais, kai neturiu laiko skambinti aš užeinu iki namų ir įmetu žinutę į pašto dėžutę.

Apstulbstu.

– Ką??? Žinutę įmesti tikrai neišeis, nes mūsų namo laiptinės durys rakinamos.
– Na greičiau sakyk savo adresą. Neturiu laiko einu gerti kavos.
– Tai gal tiek to. Nes aš vis tiek nesuprantu, kam tau jo reikia. (Čia pati gerai nesuvokiu savo spyriojimosi priežasčių).
– Tu negalvok, pas tave namo aš neisiu. Aš moku bendrauti. Jei prisimeni savo draugę, su kuria aš prieš dvejus metus draugavau, į svečius pas ją nei karto nebuvau užėjęs. (….)

Tariu, jog jis nepamirštų skubėjęs gerti kavos ar dar kažkur, ir jog aštikrai nebenoriu jo daugiau trukdyti.
– O tu krūta. Tu pamatysi bendrauti aš jau išmokau. Gerai. Atvažiuok vakare į Džetą, ten ir pakalbėsim. Nepažadu, jog būsiu vienas, bet mane susirasi.
Dedu ragelį, murmu, jog jis pats neįsivaizduoja, kas per paukštis esąs ir einu virtis arbatos(!). Jau pamiršus visą pokalbį.
Skambutis po valandos.

– Gerda, čia tu? Klausyk tau reikia tapti žurnaliste! Ekonomikos diplomą jau turi. Žinių užtenka, praktikos taip pat. Dabar pažiūrėsim, kaip tu susitvarkysi su žurnalistės darbu. Atvaryk vakare į Džetą. Ten bus žurnalistų krikštynos, po to varysim i TSI. Žurnalistams reikia būti visur ir per vieną vakarą apibėgti daug vietų. Dabar reikia suktis tarp ambasadorių ir politikų. Šiaip tai reikia suktis ir tarp biznierių. Na bet tu išmoksi. Fotoaparatą turi?
Užuodžiu bandymą išnaudoti, todėl sakau, jog ne.

– Man dabar reikia fotografo. Aš vienas visur nespėju. Mano fotoaparatas irgi sugedęs. Apsišvietė juostelė. Reikės prašyti brolio, jog atvežtų iš namų kitą. Tai tu nupirk pakeliui juostelę.
– Kam tau juostelė, jei fotoaparatas neveikia?
– Rasiu kitą. Be to taip atsimokėsi už pakvietimą, kuris kainuos 10 LT.
– Bet juk pakvietimai nemokami. Be to tu kaip žurnalistas aplamai įeini nemokamai.
– Nesvarbu. Tu atvažiuoji ar ne? Man reikia juostelės ir fotografės.
–
Kadangi man toks ‘priėmimas’ į darbą kelia juoką, jog vos tramdausi, bandau jį nuraminti dar klausdama, kas ten per kompanija, kurioje jis dirba.
– Ten viską paaiškinsiu. Greičiau sakyk atvažiuoji ar ne. Pas mus jau rakina kabinetą ir mane varo lauk.
– Gerai pasimatysim.

Dedu ragelį žvengdama, pagalvoju, jog paaukosiu tuos 10 LT juostelei bei trečiadienio vakarą, nes čia kvepia puikia avantiūra.

Preina valanda. Suskamba telefonas.
– Gerda, turiu du klausimus. Pirmas: bus pirtis. Tai pagalvok ar eisi.
– Kur pirtis? Džete?
– Tu per daug klausinėji!!!!! (balse didelis susierzinimas). Ir aplamai man susidaro įspūdis… Na nieko, kai susitiksim paaiškinsiu.
– Gerai, koks kitas klausimas?
– Tu atvažiuoji?
– Sakykim taip.
– Tai gerai. Tu juk mėgsti tripus.
– Tripus??? ( Čia pajuntu virpuliukus keliuose, nes pagalvoju apie tikrus TRIPUS).
– Na taip tripus – keliones po Vilnių. Važiuosim iš vienos Vilniaus vietos į kitą!!!
– Aaa, na taip, – čia kad ir kaip bandomas nuslėpti mano nusivylimas vis tik išlenda į paviršių.
– Gerai pasimatysim.

Dar valanda. Skambutis.
– Gerda, gerai, kad neišvažiavai. Aš vėluosiu pusvalandį, tai susitinkam vėliau. Spėsiu dar pavalgyti ir kavos išgerti.
– Tai gal tu spėtum ir juostelę nusipirkti?, – niekaip nesuprantu, kdėl tos juostelės pirkimas man darosi didele problema.
– Tu vėl klausinėji. Taupyk mano pinigus. Aš čia su tavimi kalbuosi, o mano pinigai švaistosi. Aš gavau du pakvietimus po 10LT, rašyti reikės į studentų laikraštį. Niekas man už straipsnį nesumokės. Man turi atsipirkti.
– O aš čia prie ko?
– Ko tu vis klausinėji?Aš neturiu laiko atsakinėti į tavo klausimus. Man dar reikia pavalgyti ir kavos išgerti. (Dar didesnis susierzinimas). Bus geras tusas. Po to dar važiuosim į pirtį. Tau reikia išmokti, kaip elgtis tikrai žurnalistei.

Dedu ragelį jau 100 procentų tikra, jog apsieisiu be jokio tuso šį vakarą. Kad ir puikiame klube Džete, kad ir su puikiais politikais ir žurnalistais. Velniop. Kažkuomet vienas žmogus, kurio nuomonę labai gerbiu, beje garsus žurnalistas, pasakė,:
– Gertrūda, tik niekuomet gyvenime netapk žurnaliste. Jos – ARŠIOS BOBOS.

Prisimenu tai ir galvoju, jei man teks klausytis žmogaus, kurio autoritetu tikrai nelaikau, įsakinėjimų, kuriam nevalia užduoti bet kokį klausimą, suktis tarp nykių žmonių, šypsotis jiems ir kartoti: ‘Taip mielas politike/ministre/ verslininke, jūs teisus, jūs šimtą kartų teisus’, gerti su žmonėmis ir budriai klausyti, o gal kuris prisigėręs ims ir pasakys ką ‘nepadoraus’, ar kitaip išsiduos, pardavinėti nuošidžias žmonių išpažintis, draskytis su kolegomis dėl reportažų, informacijos, fotojuostelių :)). Velniop! Geriau ir toliau sėdėsiu prieš sąskaitas ir kalkuliatorių ir ramiai sau buhalteriausiu….

EPILOGAS

Vėlus vakaras. Skamba telefonas.

– Gerda. -(Liūdesio ir nuoskaudos gaidelės). – Aš čia tavęs jau valandą laukiu. Tu atvažiuoji ar ne? (Vėl įsakmus tonas). Aš negaliu dabar ieškotis kitos fotografės. Jei tu neatvažiuoji aš turėsiu kito žmogaus rasti. Greičiau sakyk, kur gyveni aš apskaičiuosiu per kiek laiko gali atvažiuoti. (….) Tu nori mūsų leidiny dirbti? Rašyti apie ekonomiką. Aš tau sakiau, padarysi su manimi darbą, pristatysiu tave mūsų šefui. (Ar mes kažką tikrai tarėmės?). Negaliu apsilažalinti prieš savo šefą. Tu juk žinai aš geras žmogus, nereikia su manimi taip elgtis. Kitą kartą ant blogo žmogaus užsirausi…

Sorry, pavedžiau. Bet juk nepatikimumas – toks žurnalistiškas bruožas….