Happy Birthday, E-mail!

Ar prisimeni, kada išsiuntei savo pirmąją žinutę elektroniniu paštu? Šiandien kiekvienas mūsų turime bent po keletą elektroninio pašto adresų visiems gyvenimo atvejams, o dar visai neseniai jis jungė tik nedidelę žmonių dalį. Dabar modernusis e-mail jau beveik visai nukonkuravo senuką įprastinį paštą – tik senamadiški ir sentimentalūs žmonės margina popieriaus lapus, kiša juos į voką, lipdo pašto ženklą ir atiduoda juos ne visada sąžiningų paštininkų malonėn. Kartais laiškas keliauja visą amžinybę – kažkada mano pažįstamo laiškas iš Indijos į Lietuvą keliavo …pusantrų metų. E-mail turinį patikimai (kol neįsisuka koks apsukrus hakeris) saugo mašina, jis atsiduria adresato dėžutėje beveik tą pačią akimirką, kai paspaudi “send”. Vaikinai šokiuose dabar merginų prašo ne telefono numerio, o e-mail adreso. Juo keliauja viskas: nuo meilės prisipažinimų iki juodžiausių pornografijos iškrypimų, nuo vertingiausių failų iki šlykščių virusų. Tiesa, oficialusis verslo pasaulis kol kas atsisako pripažinti e-mail savo bendravimo kalba, tačiau tai – tik laiko klausimas. E-mail jau tapo neatsiejamu naujosios informacinės visuomenės atributu.

Pasaulio istorijoje tik kelis kartus buvo atrastos naujos technologijos, pakeitusios žmonių bendravimo būdus. Visų pirma buvo Samuelis B. Morzė. 1844 m. gegužės 24 d. jis išsiuntė pirmąją telegramą, kurioje parašė: “What hath god wrouth!” S.B.Morzė puikiai suprato, kad ši jo frazė išliks visiems laikams. Daugiau nei po 30 metų, 1876-ųjų kovo 10-ąją jau Aleksanderis Grehemas Belas paleido dar vieną sparnuotą komunikacijos istorijos frazę: “Mr.Watson, come here; I want you.” Jo išrastas telefonas kol kas nesiruošia tapti istorija, nors vis tvirčiau jaučiasi telefono proanūkis – mobiliakas. Nors Guljelmo Markonio pirmoji frazė, perduota radijo bangomis 1895-aisiais, liko nežinoma, netrukus mokslininkas susilaukė visuotinio pripažinimo ir apdovanojimų, kuriuos vainikavo Nobelio fizikos premija. Netgi praėjus 30 metų po šio atradimo, bendravimas tarp Anglijos ir Pietų Afrikos respublikos atrodė aplenkiantis laiką ir erdvę.

1971-ųjų pabaigoje kompiuterių inžinierius Rėjus Tomlinsonas išsiuntė pirmąją e-mail žinutę. Skirtingai nuo ankstesniųjų komunikacijos pasaulio atradimų, ši naujovė nesusilaukė fanfarų, o jos turinys tebuvo atsitiktinis raidžių kratinys. “Siuntinėjau daugybę bandomųjų žinučių iš vienos mašinos į kitą,” – prisimena R.Tomlinsonas: “Greičiausiai viena pirmųjų e-mail žinučių buvo ne kas kita, kaip QWERTYIOP”. Nepanašu, kad “QWERTYIOP” atsiras vietos istorijos knygose. Kaip ir R.Tomlinsonui. Dažniausiai jis atsimenamas kaip žmogus, parinkęs @ simbolį elelkroninių adresų nurodymui. Nepaisant to, kad elektroninio pašto atradimas sukėlė tikrą skaitmeninės informacijos revoliuciją. Tai buvo toks natūralus technologijų evoliucijos žingsnis, jog vargu, ar kas nors tuomet suprato, ką tai reiškia.

R.Tomlinsonas dirbo “Bolt Beranek and Newman” (BBN), kompanijoje, kuriai Pentagonas 1968 m. užsakė sukurti ARPANET’ą – dabartinio interneto pirmataką. 1971-aisiais jis knisosi su elektroninių pranešimų programa SNDMSG – ji buvo sukurta tam, kad programuotojai ir inžinieriai, dirbę su vienu pirmųjų ARPANET’o kompiuterių Digital PDP-10, galėtų palikti vieni kitiems pranešimus.
Tačiau tai nebuvo e-mail. Kaip ir daugelis to meto elektroninių pranešimų programų (seniausia jų buvo sukurta ’60-ųjų pradžioje), SNDMSG veikė tik vietoje – ji buvo sukurta vartotojams, besinaudojantiems ta pačia mašina. Tokie vartotojai galėjo sukurti tekstinį failą ir nusiųsti nurodytą “mail box”.
“Pašto dėžutė buvo paprasčiausiai failas su tam tikru pavadinimu,” – vėliau rašė R.Tomlinsonas: “Vartotojai galėjo kažką pridėti “pašto dėžutės” pabaigoje, tačiau jie negalėjo skaityti arba perrašyti to, kas jau joje buvo.”
Kai R.Tomlinsonas prisėdo pažaisti su SNDMSG, jis jau kurį laiką buvo knebinėjęs eksperimentinį failų perdavimo protokolą CYPNET, skirtą perduoti failus į skirtingose vietose esančius ARPANET kompiuterius. (Tuo metu ARPANET sudarė 15 mazgų tokiose vietose kaip Kalifornijos ir Jutos universitetai ar “BBN” laboratorija Masačiūsete). “Man šovė idėja, kad CYPNET galėtų pumpuoti informaciją į “pašto dėžutę” taip pat be vargo, kaip tai darė SNDMSG,” – aiškina R.Tomlinsonas.
CYPNET iš pradžių buvo sukurtas siųsti ir gauti failus, tačiau jame nebuvo galimybės įlisti į failą. Todėl, CYPNET buvo priverstas “susidraugauti” su SNDMSG, kad būtų galima siųsti žinutes į skirtingus kompiuterius.
“Padėti trūkstamą tašką, tai nebuvo kažkas super,” – kuklinasi R.Tomlinsonas: “Tik mažas protokolo papildymas. Viso labo 200 kodo eilučių.”

Tai, ką R.Tomlinsonas padarė vėliau, jei tik jis būtų suvokęs savo atradimo (kaip jis pats pavadino “no major tour de force”) svarbą, galėjo jį pastatyti greta komunikacijos istorijos gigantų.
Visų pirma, jis parinko @ simbolį atskirti vietoje siuntinėjamas žinutes nuo žinučių, siunčiamų į kitą kompiuterį. “Man tai atrodė visai natūralu,” – prisimena atradėjas: “Simbolis, reiškiantis “at” nurodė vartotojo buvimo vietą.”
Tada jis pasiuntė sau e-mail žinutę iš vieno “BBN” buvusio PDP-10 kompiuterio į kitą. Pirmoji žinutė keliavo iš vienos mašinos į kitą tame pačiame kambaryje Kembridže, JAV. Joje buvo parašyta: “QWERTYIOP”. Arba kažkas panašaus.

R.Tomlinsonas, pamatęs, jog viskas veikia gerai, išsiuntinėjo žinutes apie naują priedą kolegoms su instrukcijomis rašyti @ tarp vartotojo vardo ir jo naudojamos mašinos. Netrukus patobulinta SNDMSG versija buvo įdiegta visuose ARPANET kompiuteriuose – taip susidarė keli šimtai pirmųjų e-mail vartotojų. Beje, moderniausias tuometinis modemas pumpavo varganus 300 baitų, grubiai imant vieną dvidešimtąją šiandieninio standartinio 56.6 kilobaitų per sekundę modemo. Praėjus dviems metams, tyrimai parodė, jog 75 procentus viso ARPANET’o judėjimo sudarė elektroninis paštas. Inžinieriai ir mokslininkai labai greitai įvertino tai, kaip geriausią kasdieninio bendravimo formą, ir priėmė e-mail kaip logišką ARPANET’o vystymosi etapą. Prireikė beveik 5 metų, kad ARPANET’o kūrėjai suvoktų, jog e-mail jau tampa pasaulinio kompiuterių tinklo ašimi. 1978-aisiais vieni ARPANET’o kūrėjų spaudoje aiškino elektroninio pašto populiarumo priežastis: “Vienas privalumų, jog gali rašyti glaustai ir netaisyklingai netgi labai aukštas pareigas užimančiam solidžiam ponui arba beveik nepažįstamam žmogui ir gavėjas nesupras to, kaip įžeidimo. Palyginti su telefonu, elektroniniame pašte galima rašyti tiesiai šviesiai, be jokių “labas-kaip-sekasi” įžangų. Be to, informacija perduodama netgi tada, jei gavėjo tuo metu nėra prie kompiuterio”. Tada tai skambėjo kaip mokslinė fantastika. Kas galėjo pagalvoti, kad vėliau visa tai susijungs į žinutes mobiliuose telefonuose? Pamažu ARPANET’o kūrėjai suprato, ką jie atrado.

R.Tomlinsonas tebedirba “BBN”. Per tris dešimtmečius darbo šioje kompanijoje nuo tada, kai jis atrado e-mail’ą, kompiuterių inžinierius dirbo viską nuo tinklo protokolų iki superkompiuterio kūrimo.
Neseniai jis atsakė į kelis klausimus (žinoma, elektroniniu paštu). Paklaustas, kas įkvėpė šiam atradimui, Rėjus su jam būdingu paprastumu atsakė: “Daugiausia, jog tai buvo tiesiog gera idėja. Nebuvo nurodymo “eiti pirmyn ir sukurti e-mail’ą”. Kaip ir dauguma ARPANET’o kūrėjų, jis ’60-ųjų pabaigą ir ’70-ųjų pradžią prisimena kaip kompiuterių tyrinėtojų ir jų karjerų aukso amžių. Tada buvo padaryta daugybė atradimų, o beveik visi tyrimų projektai buvo puikiai finansuojami.
Taigi, kokia el. pašto atradėjo vieta istorijoje? Morzė, Belas, Markonis, Tomlinsonas?
“Progresas įgavo nepaprastą pagreitį nuo tų laikų, kai dirbo didieji atradėjai. Tai reiškia, kad vienas atradimas “lipa” ant kito ir jie visi taip susiję, kad jau nebeaišku, kurie jų yra esminiai,” – mano R.Tomlinsonas.

Elektroninis paštas tapo vienintele žmonių bendravimo priemone po nesenų teroro aktų Niujorke bei Vašingtone, nes telefono linijos visą laiką buvo užimtos. Jis sujungė draugus ir šeimas. Elektroniniu paštu žinutes siuntė likę gyvieji po griuvėsiais.Po kelių savaičių tuo pačiu e-mail’u atkeliavo virusas Nimda, atnešęs šimtus milijonų dolerių nuostolių visame pasaulyje. Love-hate.