Pirmą kartą Lietuvos kino platintojų istorijoje vieną savaitę startuoja du tokie rimti pretendentai į jūsų akis ir mintis. Net “mėnesio filmo” titulas įgauna savotiško reliatyvumo – čia viskas priklauso nuo stilistinių preferencijų. Noir vs light.
Ir jei istorija apie trumpiosios atminties neturintį herojų, ieškantį žmonos žudiko, papasakota iš kito galo, ir pabaigoje susipinanti į didžiulį siūlų kamuolį, kuriame labai sunku surasti reikiamą galą, jūsų negąsdina, galite būti ramūs – gausite žymiai daugiau nei tikitės.
Taigi dar kartą: Leonardas (įtaigus Guy Pearce`as) yra savo žmoną praradęs draudimo agentas. Vienintelis jo gyvenimo tikslas – surasti Jį. Jį, kurio jis nei matė, nei pažįsta. Bėda – Leonardo negali nieko prisiminti ir kas penkioliką minučių ar pusvalandį užmiršta viską, ką išgyvenęs (familiarumai su Tomo Tykwerio Winterschlaffer). Jo pagalbininkai – polaroidinės nuotraukos su prierašais ir tatuiruotės ant kūno. Leo negali susikurti ilgalaikių prisiminimų, jis puikiai atsimena tik tai, kas vyko prieš žmonos mirtį.
Čia režisierius pateikia dar vieną akibrokštą ir apverčia visą istoriją aukštyn kojom – pirmuose kadruose tariamas kaltininkas nušaunamas, o likusį laiką žingsnis po žingsnio atgal rodoma kaip tai pavyko. Artėjant istorijos galui/pradžiai, tampa aišku, kad vien užrašais ir savo senąja atmintimi Leonardo nebegali pasikliauti. O tada, lyg besiverčiančioje nuo skardžio mašinoje, viskas tampa miglota ir neiašku, žemė sukasi kaip jai patinka. Kino nesvarumas. Tokia keista būsena, išgyvenama itin retai, kai visa esybe atsiduri pačiame filme ir esi valdomas veikėjų ir istorijos.
Taip yra su “Amelija”, taip yra su “Memento”. Su unikaliai ir originaliai sukonstruota Atminties analize, jos trapumo spektakliu, pastatytu itin apgalvotai. Taip, kad puzzle`as turėtų galybę variantų. Ir net jei nė vienas jų nėra teisingas, režisieriaus suteiktas malonumas spręsti rebusą, atperka viską. Procesas.
Komentarai