Tokijo eklektika

Pabėgu nuo to maišydama visus įvaizdžius, kokius tik žinau. Net mano tėvai negali man rasti rūbų šiuometinėje Japonijoje. Tu esi spaudžiama, skubinama ir įspaudžiama į purvą. Kiekvienas miesto rajonas be gailesčio perskrostas plačiais greitkeliais, bei suliniuotas beskoniais prekybos centrais. Tai – amžius be nuostabos.

Japoniška manija mane apsėdo pažiūrėjus “In the Mood for Love” (lietuviškas vertimas – “Meilės laukimas”), tegul tai ir Hongkongo filmas, o šiuo metu tokio miesto-valstybės apskritai nebelikę, viskas sugrobta Didžiosios Kinijos globon, vis gi visa urbanistinė stilistika daugiau turi japonišką, nei kinietišką prieskonį. Veržiausi į kino teatrą, net tris kartus. Stebėjau filmą ir bandžiau išrausti iš atminties gelmių, ką tikro japoniško paskutinį kartą mačiau, skaičiau, stebėjau, valgiau (čia išmeskime iš galvos Sony audio/TV techniką bei “Tobiros” patiekalus). Norėjosi kažko autentiško. Pripuoliau prie japonų literatūros. Situacija buvo dar labiau apgailėtina. Lietuvių kalba turime išverstus 3 autorius: Kobo Abę, Kenzaburą Oe ir Jasunarį Kavabatą. Iš viso 6 knygos, bei šiek tiek poezijos Pasaulinės Literatūros serijoje (bent aš tiek tesugebėjau rasti, jei žinote daugiau, duokite žinoti). Taigi apgailėtinai “platus” pasirinkimas.

Nenukrypstant labai į lankas, pasidomėjau kaip rengiasi ir gyvena dabar japonų jaunimas. Ir tai buvo didelis stulbinantis akibrokštas. Kimono laikai baigėsi! Juos demonstruoja renginiuose skirtuose tautiniam kostiumui, kažkas panašaus į mūsų “Skamba skamba kankliai”. Tokijas, kaip organizmas, pats pilnas tokios eklektikos ir tiek spalvų, jog jam prilygti galėtų, tikriausiai, tik džiunglės. Spalvų paletė veržiasi iš kiekvieno pastato sienos, iš milijonų blyksinčių reklamų, tradicinių ir tarptautinių patiekalų, ir net McDonalds įpakavimų mėsainiams. Kas gi gimsta tokiam eklektiškam megapolyje?

Haradžuku (Harajuku – traukinių terminalo stotis šalia pagrindinės parduotuvių gatvės bei “pasivaikščiojimų pasirodymui” alėjos – Shibuya) stilius sumaišo viename puode įvairiausias jaunimo mados pakraipas, istoriškai ir kultūriškai nusistovėjusias dizaino kryptis, lygiai kaip DJ “sumiksuoja” įvairių stilių vinilus. Haradžuku rezultatas – neo-Gotai draugiškai slampinėja su sutenerius primenančiais Superfly gerbėjais, kur Roy Orbisono tipo herojai dėvi Hello Kitty (mielos mažos animacinės katytės) stiliaus rūbus, kur Elvis gali būti pastebėtas su Snoopy (animacinio šuniuko) marškinėliais, ir kur merginos rengiasi lyg kaprizingos moksleivės, pasipuošiančios teatrališkai sukruvintais galvos raiščiais ir Kabuki teatro perukais.

Mados tendencijos keičiasi beveik šviesos greičiu. Vieną mėnesį – tai metalo spalvos rūbai, aukšti aukso atspalvio batai bei bet kas spindinčio. Kitą – kiekvienas dėvi Michaelo Jacksono stiliaus rūbus, ką nors iš “baltų pirštinių” laikotarpio. Jei Vakaruose apranga suvokiama daugiau kaip būtinybė, tai Japonijoje, kaip žaidimas. Savo pažiūromis, to laikotarpio nuotaika, ar piniginės storumu.

Šiuo metu vienas iš populiariausių japonių mergaičių stiliukų – “kogaru” (“ko” – kinietiškai mažytė, “garu” – nuo angliško “gal”, tad išeina “mažytė mergička”). Gatvėje sutikta Akari dėvi plisuotą jūros spalvos mini sijoną ir baltą jūreiviško tipo palaidinę – standartinę vidurinės mokyklos uniformą Japonijoje. Tačiau sijonukas miniatiūrinis ir palaidinė nukarusi žemiau jo apačios. Akari rusvos, šiek tiek kreivokos kojos – nuogos šį vėsų rudenio vakarą, tik iki kelių apmautos kojinėmis – “rusu-sokusu”. Ji šiek tiek svirduliuoja ant savo nežmoniškų 20 cm aukščio platformų. Bendrą vaizdą pabaigia aukso spalvos dažyti plaukai, skirti paryškinti riešuto įdegį jos jauname japoniškai apvaliame veide. Čiulpinuku, suspaustu rožine spalva dažytomis lūpomis bei savo lėliškais rūbeliais (sijoną, beje nusipirko už 100$ iš draugės, kurį šį jau išaugo), Akari yra viena iš daugelio japonių “kogaru” stiliaus mergyčių.

Šalia stovinti kita mergina Haruna rauko nosį dėl Akari “seksualios mokinukės” įvaizdžio. Jai prie širdies, tai ką ji įvardina “tamsesniu stiliumi”. Su įspūdingu sidabro spalvos peruku, atrodančiu, lyg elektros šoku suveltas paukščio lizdas, blizgančiomis dirbtinėmis blakstienomis, kurios jai mirksint beveik pasiekia skruostikaulius, nusišėrusiu kailiniu švarkeliu, dėvimu ant ultra oražinių kelnių, bei batais-kojinėmis (guminiai kelties aukščio batai, pratęsti ilgomis smėlinio spalvos kojinėmis) Haruna atrodo lyg tikra drag-queen (transvestitė). Jos nelygiai įdegusi oda – ochros spalvos. Mergina reguliariai vaikšto į soliariumą bei moka nemažus pinigus, kad išlaikytų šią tikrai nejaponišką veido spalvą. Kai kas jos įvaizdį vadina “ike ike onna” (go-go mergina), kiti tai įvardina “ganguro” – juodaveidė.

Daugumai, ypač užsieniečiems, sunku atskirti “ganguro” nuo “kogaru”. Nežiūrint į bendrą polinkį platforminiams batams bei piercingui, šios dvi subkultūros turi visai skirtingus mados poreikius.

“Kogaru” nori atrodyti jauna. Kuo jaunesnė, tuo geriau. Jos dėvi mokyklines uniformas mieste, pasimatymuose, galbūt net miegodamos. Jos dėvi uniformas, tačiau ne griežtam statutui pagerbti, jos paprasčiausiai su jomis žaidžia, susukdamos sijonų antjuosčius tiek, jog jų kreminės spalvos Ralph Laureno megztiniai nutįsta žemiau nei sijonas, išsidirbinėja su plaukais ir mokyklinėmis kojinėmis.

“Ganguro” nori atrodyti, jyg juodaodės amerikietės, kaip jų dievaitės DESTINY`S CHILD arba Lauryn Hill. Jos lankosi įdegio salonuose, perka įdegio lempas ir dengia veidą rudu makijažo pagrindu. Visai įprasta, jog neturinti pakankamai lėšų mergaitė savo veidą nusispalvina rudu markeriu. Toms “ganguro”, kurios turi pakankamai lėšų, madingiausi stilistai lyg bėgiai tiesius japoniškus plaukus pavers afrikietiškomis garbanomis. Tik pusė dienos darbo ir 400 $… Jei “kogaru” rengiasi lyg mažytės seksualios mergaitės, tai “ganguro” pasisendina įdegiu ir dideliu kiekiu kosmetikos. Dar vienas “ganguro” stiliaus įvardinimas yra “yamanba” – kalnų močiutė, vardas suteiktas mitinei raganai, kažkuomet medžiojusiai Japonijos kalnuose.

Didžiausiuose supermarketuose šalia tradicinių veidą balinančių kremų bei industrinio stiprumo akinių nuo saulės vis daugiau vietos užima tamsios pudros bei savaiminio įdegio kremai. Ir vis daugiau parduotuvių darbuotojų, kasininkių, kontorų tarnautojų ir net jaunų nedirbančių mamų ima žaisti “savaitgalio ganguro”, apsiaudamos aukštus batus bei spindinčius perukus eidamos pasilinksminti savaitgaliais į klubus. “Savaitgalio ganguro” galima sutikti net stumiančią vaikišką vežimėlį saulėtą sekmadienio popietę.

Visgi konservatyvioje Japonijoje toks merginų puošeiviškumas iššaukia tai, kas primena senuosius tarybinius laikus. Japonijos valstybinėse mokyklose bet koks savęs puošimas yra griežtai apribotas. Ten organizuojami nuolatiniai veido ir plaukų patikrinimai, iššimami auskarai, apšaukiami mokiniai, nešiojantys auskarus antakiuose, ir net vyresnių klasių moksleivės verčiamos nusivalyti lūpų dažus ar pudrą. Prieš tokias inspekcijas, kai kuriose mokyklose jaunesniems mokytojams išdalina juodus aerozolinius dažus, kuriais geltonplaukėms gražuolėms būna gražinama tradicinė plaukų spalva.

“Kovai” su “ganguro” merginomis imamasi net legalių priemonių, pvz. Osakoje draudžiama vairuoti automobilius avint aukštus platforminius batus. Pasirodo, su didelėmis platformomis vairuotojos negali pakankamai greitai nuspausti stabdžių pedalo. Taip atsitiko, kad viena moteris, patekusi į avariją, kaip priežastį įvardno savo platforminius batus. Taigi po keleto bandymų buvo nustatytas paltformų aukščio limitas…

Tokie ryškūs apdarai yra tarsi protestas prieš visą japonišką tradiciją, prieš 10 valandų darbo dieną tvankiame biure, rūšiuojant ir spausdinant popierius. Dauguma Japonijos įmonių turi darbines uniformas. Dėvėdamas jas pabrėži savo priklausomybę (!) darbdaviui. Vidurinėse mokyklose buvo balsuojama dėl uniformos būtinumo. Ir uniformos šalininkai laimėjo balsavimą didele persvara. “Mažosios mergičkos” sutrumpintomis uniformomis ir “špakliaus” sluoksniais yra pavojingos visuomenei… Jos nepalaiko tradicinio japoniško “grupės jausmo” mentaliteto. Priklausymo grupei jausmas ugdomas jau mokykloje. Kuomet sudaromi darbo rateliai (bent taip kažkuomet tai įvardijo mūsų vadybos dėstytojas), priklausantys didesniems rateliams, tie dar didesniems ir pasibaigiantys pačia Japonija. Ir štai nacionalinis asmenybės suvokimo principas griaunamas kažkokių puošeivų mergyčių!

Ar šios mergaites su sceniniu makijažu, auskarais ir miniatiūriniais drabužėliais griauna japoniškąją taisyklių sistemą? O gal “ganguro” šukuosenos tampa naująja uniforma? Pačios mergaitės paklaustos apie savo pažiūras teatsako: “itsumo kawaii” – mes norime būti simpatiškos. Ir viskas. Bandydamos išsiveržti iš pilkosios uniforminės kontorų darbuotojų masės, eklektiškai maišydamos skirtingus stilius, bei susirengdamos įvairiausų ryškių spalvų drabužėliais, jos vėl tampa visiškai panašios ar net vienodos. Savas stilius skirtas tam, jog galėtum išreikšti savo pažiūras, savo vidinį AŠ. Tačiau mes vis tiek vaikštome grupėmis, ir draugų rate stilius daugiau ar mažiau panašus, jei ne vienodas.