Išradimas, kuris pakeis pasaulį (o gal ir mus)

Visi tie fizikos dėsniai, kuriuos mums grūdo (o kažkam vis dar ir grūda – ištvermės ir kantrybės jums vaikučiai) į galvas mokykloj yra visiškas mėšlas. Kažkokios ribos, konvejeris, štampas. Nesakau, kad jau šiandien reikia išmest juos į šiukšlių dėžę. Tiesiog – kitaip į juos pažvelgti. Alternatyviai ir kūrybiškai, kaip tai padarė Deanas Kamenas.

Patrakėlis, užtrenkęs koledžo duris ir perėjęs prie savarankiškų fizikos studijų, multimilijonierius, vilkintis tuos pačius rūbus bet kokia proga – mėlynus džinsus, mėlyną darbinį švarkelį ir porą geltonų Timberland aulinių. Pats kreizoviausias jo turtas – sala Konektikuto valstijos pašonėje. Kamenas pavadino ją “North Dumpling” ir visiems pristatinėja kaip nepriklausomą valstybę, kuri turi savo vėliavą, laivyną, valiutą ir abipusį taikos paktą su JAV – pasirašytą prezidento Busho ir Kameno. “Jei paklausite Deano, kiek valandų, pasiruoškite išklausyti reliatyvumo teorijos pagrindus, po to paskaitą kaip pasigaminti atominį laikrodį, na, o tada, jis galbūt ir pasakys kiek valandų” – perspėja jį gerai pažįstantys žmonės.

Kažkur 2001-ųjų pradžioje pasaulis pirmą kartą išvydo paveiksliuką su “mergiote” ant benzino bako (patentų biuras jį įmetė į tinklą kartu su kitais Kameno pateiktais dokumentais) ir labai garsiai ištarė šitą pavadinimą – Ginger. Ir ko tik tada neišgirdom. Žiniasklaida pasakojo istorijas apie kažkokį vandeniliu “šeriamą” skraiduolį, apie aparatų savo magnetinėm galiom pranokstantį žemės gravitaciją ir dar milijonus kitų vertų “Fantastikos aukso fondo” serijos. Nesusilaikė net ir kultiniai South Park bepročiai, sugebėję (eilinį kart) užvirt tokią košę, kad “padoriu šeimos žurnalu” save vadinantis leidinys drovėjosi nupasakoti siužetą.

Metų gale spėlionės baigėsi. Kamenas pristatė savo naujagimį, pervadintą kažkokiu klaikiai nuviliančiu oficialiu vardu – Segway™ . Kas tai? (“Jis nenutransliuos jūsų į Marsą ir nepavers švino auksu” – nesusireikšmindamas pečiais gūžteli Kamenas.) Viskas ką sužinojome apie Ginger, buvusį bene didžiausia visų laikų technologijų pasaulio paslaptim, kad tai – tik transporto priemonė. Viskas? Anaiptol, mat ji neturi stabdžių ar motoro, taip nėra jokio akceleratoriaus, kokio nors bėgių perjungimo ir net vairo. Tačiau tas daikčiukas nonstop dirbdamas visą dieną išnaudoja kažkur 5 JAV centus kainuojantį amerikoniškos elektros kiekį. Kiti duomenys: svoris – 30 kg (be “vairuotojo”), greitis 20 km/h.

Ramus sekmadienio rytas Silikono slėnyje. Laimingiausia diena žurnalo “Time” reporteriui Johnui Heilemannui. Jis šiandien bando Ginger. Vadina jį labiausiai laukiamu ir labiausiai išreklamuotu hi-tech produktu nuo Apple Macintosh laikų. Atrodytų, Kamenas turėtų laikyti jį už rankos, bet jis stovi nutolęs saugiu atstumu. “Tiesiog pasilenk į priekį”, sukomanduoja. Heilemannas paklūsta komandai ir, dideliai savo nuostabai, pradeda riedėti. Tiesiai į priekį. Žolytė vyniojasi ant ratukų su reljefiniu Michelin logotipu. Po kelių sekundžių nauja komanda: “Dabar sustok”. Kaip? Žurnalisto veidą papuošia sunkiai įsivaizduojama išraiška – tas daiktas neturi jokio stabdžių pedalo ar rankenos! Kita Kamen’o frazė: “Tiesiog pagalvok apie tai”. Heilemannas sakosi įsivaizduojąs raudoną STOP ženklą – Ginger mažina greitį ir pamažu sustoja. Ir taip toliau. Atgal ir pirmyn, į kairę ir į dešinę. Heilemannas suglumęs – kaip? Tačiau po kelių minučių jis tegalvoja apie naujus triukus ir dar vienos ekstremalaus sporto šakos atsiradimą.

Paaiškinti kas yra Ginger ir kaip jis funkcionuoja ne taip paprasta. Reiktų įterpti šiek tiek istorijos. Dar prieš mesdamas studijas koledže, Kamenas užsiėmė įvairiausių medicinai pritaikytų aparatų išradimais – infuzijos pompomis, dializės mašinomis ir dar kažkokiais pavadinimais, kurie paprastiems mirtingiesiems nieko nesako. Po kelių metų atsirado vienas žinomiausių jo išradimų – kompiuterizuotas invalido vežimėlis IBOT. Be visų kitų “navarotų”, jis mokėjo lipti laiptais ir “atsistoti” t.y. kilstelti sėdintįjį viršun taip, kad jo galva atsidurdavo stovinčio žmogaus lygyje. “Atsistojęs” IBOT į žeme remdavosi tik dviem ant vienos ašies užmautais ratukais – tą patį balansavimo mechanizmą ir paveldėjo Ginger.

“Galvojau apie tą būseną kai eini. Ėjimą. Galima pavadinti – “kontroliuojamu kritimu”. Kilsteli vieną koja ir griūni priekin statydamas ją prieš save, tada kitą. Ir vėl. Ir dar. Ir taip toliau. Tas pat ir su Segway – giroskopas veikia kaip vidinė ausis, kompiuteris – kaip smegenys, varikliukai – raumenys, ratai – kojos. Tiesiog pasviręs į priekį nenugriūni ant grindų, o tarsi nuplauki per kambarį – staiga atrandi, kad turi magiškus sportbačius” – savo kūdikėlio veikimo principą paaiškina Kamenas.

Šiems burtams prireikia dešimties mikroprocesorių (iš kurių išspaudžiama tiek, kiek galėtų maždaug trys PC), giroskopų sistemos, begalės visokių sensorių ir daviklių, poros baterijų ir įmantrios programinės įrangos, kurią išvydę “Microsoft” specialistai turėtų kukliai nurausti. Nesileidžiant į daugybė detalių ir tik užkietėjusiems kompiuterastams suprantamus žodžius viskas atrodytų maždaug taip – giroskopai šimtą kartų per sekundę tikrina “vairuotojo” pasvirimą, siunčia informaciją procesoriams, šitie skaičiuoja (daug) ir duoda įsakymus dviem varikliukams, kurie priverčia Ginger judėti (kur nors), o kartu ir laiko pusiausvyrą. Tiek paslapčių. Tad jei Kamenas susierzindavo, jei kas nors IBOT pavadindavo invalido vežimėliu, išvydęs kaip kažkoks kretinas žurnalistas Ginger pavadino motorizuotu paspirtuku jis turėjo sprogti iš pykčio.

Amžiaus problema – kaip amerikoną išsodint iš jo mašinos? “Aš irgi mėgstu mašinas, bet tik ne tada kai esu miesto centre. Mano nuomone, automobiliai puikiai tinka ilgoms distancijoms, bet visiška nesąmonė naudoti beveik dvejų tonų metalo krūvas savo šimto kilogramų nesveriančioms šiknoms pervilkti į kitą miesto dalį”, Kamenas vaizdžiai įrodinėja Ginger naudą. “Automobiliai miestams reikalingi lygiai tiek pat, keik ir dviračiai žuvims! Pagalvokit – jei statytumėt naują didelį miestą kur nors Kinijoj ar darytumėt viską lygiai taip kaip ir lig šiol? Ar ne būtų protingiau aplinkt prisukti magistralių, o centrą palikti tik pėstiesiems?”

“Prekiaudamas šitais daikčiukais, niekas ir niekada neapturės jokių problemų” – dar prieš metus pareiškė Amazon.com šefas Jeffas Bezosas. Su Ginger jį supažindino dar tais laikais, kai visi mirtingieji tegalėjo grožėtis paveiksliuku su mergiote ir spėlioti. Bezoso žodis pavirto darbu ir Amazon.com pradėjo priiminėt išankstinius užsakymus. Pardavinėti prekę apie kurią pirkėjas nežinojo ničnieko. Visiškai tikiu, kad atsirado norinčiųjų pirkti. Jų “saite” ir šiandien kabo forma, kur gali palikti savo e-dresą. Tam, kad iškart sužinotom apie pirmos “Ginger” partijos atvykimą į Amazon.com sandėlius.

ABBA šitos pastraipos pradžiai: “Money, money, money”. Į pirmojo, prototipinio modelio pagaminimą Kamenas sukišo kažkur 100 milijonų doleriukų. Bet nereikia to bijoti. Pranešama, kad konvejeriniai Ginger kainuos iki 3000 žalių pinigėlių. Ekstremalai pirks nemirksėdami, o taupiesiems teks lukterti kol atsiras second hand produktų. Beje, specialistai pastebėjo, jog pirmieji PC atsieidavo panašiai tiek pat 3-5 tūkstančius stabilios valiutos vienetų. Kamenas jau baigia statyti fabriką. Metų gale pradės gamybą, bet prognozės liūdnos. Mat milijonai egzempliorių jau rezervuoti JAV paštui, FedEx kurjeriams (sakoma, kad pilnai aprūpinti šiems dviems reikės kažkur penkių metų!), nacionalinių parkų darbuotojams, policijai ir net karo apsaugos struktūroms. Tikimasi, kad Ginger taps daugiausiai investicijų pareikalavusiu ir greičiausiai atsipirkusiu produktu ever. Niekas to neslepia.

Ir vis dėlto Kamenas dar nemiega ant laurų. Technologinė kokybė ir alternatyvus požiūris į gyvenimą, dar nereiškia – prekės sėkmės. Žvilgtelkim į istoriją – Betamax buvo geresnė, nei VHS, Mac OS pranašesnė už Windows visomis prasmėmis, bet kas laimi?

Berašydamas apsisprendžiau – pirksiu Ginger, o gal geriau nusiųsiu šitą puslapį Kamenui ir paprašysiu vieno nemokamai.