Laurento Garniero “Šuns kiaušiniai”

Paryžius. Pamatyti ir mirti? Gal ne dabar. Šiuo metu mums rūpi pramogos, duonos leido prisikimšt truputį ankščiau. Prieš akis klaberio vadovas “out NEXT” ir miesto planas. Mūsų sėkmei šioje Dievo palaimintoje žemėje gyvena įvairiausių rangų vinilo angelai. Lieka tik nukreipti pasirinkimą link švelnesnio sparno.

Traukiami burtai, nors viskas jau seniai nuspręsta – Monmartro šokių ketvirtadienius jau nuo 1985 diktuoja “Le Rex “club ir plataus spektro atlikėjai. Šį kartą prancūzų texno čempiono Laurent Garnier šešių valandų setas sugundė (kaip bebūtų keista :) užkietėjusius launžo šezlongistus.

Vingiuotas kelias į Boulevard Poissonnière 5 pasirodė gan tiesiu – klubas buvo rastas nepadoriai anksti t.y. apie 23 valandą. Įėję į mirusias patalpas apžiūrinėjom flaerių ekspoziciją, kol mandagiai bet primygtinai dreduoto personalo pavydalu nebuvo pasiūlyta ateiti po valandos, nes now it’s closed.

Paragavę aperityvų, grįžome po 40 minučių… tiek pat judėjom iki durų atsimušinėdami nuo Espirino pardavėjų ir bandydami įsiklausyti į internacionalius pokalbius. Tokį likimo posūkį priėmėm su šypseną. Palankūs veido kontrolės gestai ir rūbinės darbuotojai nukreipė prie baro, mūsų seno ir nerūdijančio mediumo. Bendravimo barjerus taip pat padėdavo įveikt nepasėdinčios vietoj mergaitės su pažįstama afekto nuspalvinta veido išraiška. Netrukus prasidėjo pirmi kuklesnės publikos bandymai.

Laurent talentas, kurio jis neprailgo parodyti – štai kas per kelias minutes surinko ir išjudino keletą šimtų skirtingų spalvų ir orientacijų minią. Savo laiku pagarsėjęs kaip beprotiškai ekstremalaus techno kūrėjas Laurent Garnier neapsiribojo vien industriniais traškesiais ir davė paraugti visko ko kojos geidžia nuo kreivų ir latino beatz iki saldžiausių vocal french house kompozicijų, kaip sakoma, plataus profilio specialistas.

Vis didėjantis žmonių srautas pradėjo riboti judėjimo laisvę, o scenos aktyvistai visiškai uždengė ritmiškai šokantį maestro. Apie trečia valandą, kai jau buvo užpildytas net vestibiulis, visi: bučiuojantys gėjai, pusnuogės black queens lazerinių taikiklių šviesoje, praplikę densflorų veteranai klykavo ir traukė visus pažįstamus ir nepažįstamus balsius.

Tokiais momentais eilinį kartą supranti, kad gera nuotaika vakarėlyje dažniau gali būti tikra, o ne dirbtinio pozityvaus nusiteikimo grimasa, ir tam visai nereikia stengtis…

na gal tam vienam už patefonų.