Saldžiarūgščio jovalo paieškos

Riebios antytės, garuojančios ir šviežiai aptekusios syvais, kabo vitrinose gigantiškų šlaunų kaimynystėje. Pro kiek apgaravusį stiklą gali įžvelgti besidarbuojantį neaukštą vyruką. Stambiaašmeniu peiliu mojuoja palinkęs virš maždaug 15 cm storio medinės pjaustymo lentos, iš šalies panašios į medinį kubilą, tik pilnavidurį. Jis per akimirką į mažus šipuliukus suvaro pusę kepto paukščio.

Tradiciniai kinų restoranai Londone šiuo metu išgyvena sunkius laikus – dėl populiarių masyvių mitybos tinklų, kylančių nuomos kainų bei kitataučių restoranėliais perpildytos rinkos.

Jungtinės Karalystės kinų populiacijos, ir ypač jų nacionalinėje virtuvėje dirbančių kinų ateitis nėra aiški. Pasaulinis ekonominis nuosmukis, rugsėjo vienuoliktosios įvykiai privertė kinus suktis kaip vijurkus. Augančios nuomos kainos verčia daugelį trauktis iš Londono centre esančio China miestelio į rytus, tikėtina, Dockland rajoną.

Patys kinai mano, jog Chinatown tapo savo sėkmės auka, kai nekilnojamo turto savininkai, užuosdami pelningą kinų verslą, jaučia turį teisę kelti kainas.

Gal dėl to jautiesi čia toks laukiamas, tarsi be tavęs šįvakar griūtų pusė kinų kvartalo… Londono Chinatown, išsidėstęs apie Leicester Square ir Piccadilly Circus, kas vakarą sutraukia minias – turistų, studentų, pačių kinų. Londono centre keista matyti iškabintus raudonus bumbulus, girliandas, vakarais stebėti, kaip 1886 m. statytas pastatas, gyvenime neįsivaizdavęs, kas ta Kinija, tampa prieglobsčiu tokioms įstaigoms kaip Royal Dragon, Chinese Dragon bei Oriental Food Supermarket.

Ore sklando salsvas prieskonių kvapas. Garsai kiek čiauškantys – tai mažieji kinai čiulba ulba, visi tokie mažuliukai, tiesiais plaukučiais. Parduotuvės su kiniškais niekučiais, knygomis, indais, muzikos įrašais, spalvingomis smailomis šlepetėmis ir kitais neaiškios paskirties dalykėliais kiek sumišę su parduotuvėmis, prekiaujančiomis japoniškais gaminiais. Tarp restoranų įsimaišiusios kelios kirpyklos, kuriose kinai kirpėjai kerpa kinų klientų tiesius, kietus, juodus ir sveikus plaukus.

Dvidešimtmečiui vaikinui nuo galvos kirpėjas numauna maišą, ir išlenda geltonai nudažytas viršugalvis. Kinas rodo džiugesį. Teko girdėti, jog kinai vyrai vis dažniau pasiryžta darytis sau ant viršugalvio cheminį plaukų sušukavimą, mat plauko struktura visiškai neleidžia improvizuoti.
Noriu valgyti; kojos pačios nutrepsena į maisto parduotuvę. Maisto prekes reikia dešifruoti.

Arba – kliautis nuojauta, intuicija. Nes išvis neaišku, kas supakuota ir kaip tai valgyti. Kažkokios sėklos, kažkas džiovinto, kažkokie grūdeliai, keistas turinys maišiukuose… Na, galima suprasti, kur alus. Ryžių alus. Bet aš alaus negeriu, griebiu kriaušės formos butelaitį. Japoniška degtinė “Sake”. 14 procentų stiprumo. Reikia pabandyti.

Vis dar norisi paryti. Lauke banguoji su minia, kur tave neša, ten eini. Nacionaliniais kostiumais vilkinčios kinės siūlo pasirūpinti gurgiančiu tavo pilvu. Imigrantai visais laikais sugebėdavo išspausti naudos iš savo nacionalinės virtuvės, tai buvo dėsninga ir pirmųjų kinų atvykėlių į Jungtinę Karalystę bangai 19 amžiuje.
Tačiau dar reikia pasimatuoti tautinius kinių drabužius. Spalvingo šilko suknelės su raitytais raštais, prigludusia neaukšta apykakle ir užsegimu, išpintu iš raištelių… Graži suknelė. Brangi suknelė. Graži suknelė. Imu įsivaizduoti Vilniaus suvenyrų parduotuvę, siūlančią įsigyti tautinių drabužių moterims… Balta bliuzė-marškonė, vilnonis sunkus sijonas, prijuostė ir liemenė, apkantuota zigzaginiu apvadėliu… Palaukit, parsivešiu aš tą suknelę, pažadu…

Suknelės neperku. Pirmiausia, nelabai randu savo dydžio. Kinės labai plonytės, mažytės.
Užsukame į vieną iš gausybės restoranų. Pasitinka jaunas vaikinas, vardo nežinau. Palydi į patalpą, kurioje vyksta visi išsvajotieji valgymo ritualai. Staliukų ir kėdžių kiekis turbūt proporcingas grindų plytelių kiekiui… Tiek suspausta, kad tik kuo daugiau tilptų! Turbūt dėl tų didėjančių nuomos kainų, pagalvoju.
Prieiname prie staliuko, vaikinas uždengia jį popierine staltiese. Užsisakome gėrimus, mat valgius pasirinksime patys prie didžiulio stendo. Mano nustebimui, padavėjas su šratinuku ant to sviežiai užtiesto popieriaus stambiomis raidėmis surašo mūsų sąskaitą. Pasimetu.

Restoranėlyje savitarna, moki aštuonis svarus, valgai kiek nori. Kulniuoju iki stovo su valgiais. Kelių rūšių makaronai, ryžiai, traškučiai. Vyniotiniai su daržovėmis. Vištų sparneliai tešlos apvalkale. Stambiai pjaustyta kiniška salota apvirta su morkomis. Šonkauliai. Svogūnų apkepas su vištiena. Kiniška sriuba be druskos ir labai skysta. Padažai, padažėliai. Salotos salotėlės. Yammy.

Rašau visa tai ir trinu sėdyne kėdę. Noriu valgyti. Noriu saldžiarūgščio tiršto jovaliuko, kurio mano mama turbūt nei už ką nevalgytų. Bet Londone nėra tikro “kugelio”, todėl vis dažniau pasiilgstu stendo su gaubtais indais.