Weso pasaulis

Čia – devyni pasakojimai apie jį, Wesą Andersoną, nemažą įtaką jam padariusio J.D. Salingerio stiliumi.

1. Miesto apkalbų objektas

Apsivilkęs specialiai jo aukštai siaurų pečių figūrai pasiūtą dryžuotą kostiumą, jis stovi Metropolitan klube ir atrodo lengvai išsiblaškęs. Vakarėlyje, skirtame “Tenenbaumų“ premjerai Niujorko filmų festivalyje, į jį krypsta visų akys. Nepanašu, kad Wesas Andersonas galėtų ilgai išstovėti vienoje vietoje. Dar reikia sudėlioti paskutinius akcentus filmui apie tris suaugusius, nerealiai gabius vaikus, parvažiavusius namo, nes jų pražuvėlis tėvas Royal (Gene`as Hackmanas) grįžo susitaikyti su jais ir jų motina (Anjelica Huston).

Anjelicos Huston žodžiai: “Kartais Wesas sudaro įspūdį, kad yra vienišas ir šaltas ir jam reikia komforto. Aplink jį tvyro subtili atmosfera. Jis labai ryžtingas ir rimtai žiūri į darbą. Bet man atrodo, kad yra kažkuri jo dalis, norinti dažniau kvailioti.“

Jaunesnysis Weso brolis Ericas, iliustratorius, prisidėjęs prie filmo, užsirišęs “varlytę“, į vakarėlį baltoje kartoninėje dėžutėje atsineša pyragaičių. Jie skirti Wesui. Praėjus kelioms valandoms, jis vis dar laiko dėžutę.

2. Sagos aukštai, trumpos rankovės

Tai, kaip vaikas dekoruoja savo kambarį, gali daug pasakyti. 32-jų sulaukęs Andersonas sako: “Kai esi vaikas, tai yra tavo turtas. Tai erdvė, su kuria dirbi.“

Paties Andersono kambarys Hiustone, išklijuotas koliažais ir piešiniais, inspiruotais “kažko, ką jis perskaitė, ar filmų arba muzikos, kurią mėgo“, buvo ne išimtis. Kartais jis iškabindavo piešinius, rodančius sugalvotas paties kambario versijas su “daugybe slaptų praėjimų, įrengimų ir vietų motociklui laikyti.“

Iš rudo akmens pastatytą namą Harleme dizaino komanda įrengė pagal Andersono nurodymus. Ten nufilmuota didžioji dalis “Tenenbaumų“. Kiekvieno vaiko kambarys prigrūstas ypatingų detalių ir užuominų apie jo ar jos asmenybę. Andersonui svarbus kiekvienas niuansas, ir jie turėjo stropiai išgauti būtent tas spalvas, kurių norėjo Andersonas. Jo akys mato kiekvieną smulkmeną. Tai liečia ir veikėjų charakterius, prisotintus ekscentriškų bruožų. Teniso ex-čempionas Richie (Luke`as Wilsonas) geria “kruvinąsias Meri“. Dramaturgei Margot (Gwyneth Paltrow) trūksta vieno piršto. Nervingas biznio žmogus Chasas (Benas Stilleris) pats rengiasi ir rengia abu savo sūnus raudonais sportiniais “Adidas” kostiumais.

Veikėjų apranga sukurta pagal Andersono instrukcijas, dažniausiai su “per aukštai įsiūtomis sagomis ir per trumpomis rankovėmis“, pasak Huston, kurios pastelinių spalvų kostiumėliai “sukirpti to paties siuvėjo, kuris sukirpinėja drabužius Wesui – irgi per aukštai esančiomis sagomis ir trumpomis rankovėmis.“

3. Kas jiems abiems juokinga

Andersonas ir jo rašymo partneris Owenas Wilsonas, Luke`o Wilsono brolis, kartu mokėsi dramaturgijos Teksaso universitete. Jie sėdėdavo gale. “Tikriausiai neketinau daug kalbėti, tai kodėl turėčiau sėdėti priekyje“ – paaiškina Andersonas. – “Ir nemanau, kad Owenas būtų galėjęs skaityti laikraščius, jei sėdėtų priekyje.“ Jie nesikalbėdavo, bet buvo neabejotinai vienas kitu susidomėję.

“Pastebėjau, kad jis niekada nekalbėdavo. Ir jis buvo nepanašus į tokį, kuris rašo pjeses“ – sako Andersonas.
Kai jie pagaliau buvo supažindinti, atrado, kad turi daug bendro. Abu yra vidurinieji broliai, abiejų tėvai vadovavo reklamos agentūroms ir jie abu ėjo į to paties tipo privačias mokyklas, nors, pasak Wilsono, “aš buvau išmestas, o Wesas baigė“.

Jie susikūrė rašymo metodą, kurį Wilsonas apibūdina taip: “Sėdime dviese ir pasakojame juokingas istorijas, bandydami aptikti charakterį, kuris abiems būtų juokingas. Tada apie tą charakterį bandom kurti filmą.“ Jie nesidalija atsakomybės ir nesako vienas kitam “tu geriau kuri siužetą, o aš galbūt geriau moku ką nors kitą“.

“Deja, manau, kad mes abu silpnai kuriame siužetą“ – sako Wilsonas. Taip jie sukūrė tris filmus. “Tenenbaumuose“ Wilsonas vaidina pamišusį šeimos draugelį. “Jis tampa kino žvaigžde“ – sako Andersonas. Wilsonas yra suvaidinęs dar trijuose filmuose.

4. Absolvento sugrįžimas

Filme “Rushmore koledžas“ Maxo Fischerio vaidmeniui tinkantį jauną žmogų surasti buvo ypatingai sunku. Wilsonas sakė, kad šio veikėjo charakteris, vaizduojantis per anksti subrendusį dramaturgą, girtą nuo mokyklos dvasios ir įsimylėjusį našlę mokytoją, kaip joks kitas jų personažas panašus į Andersoną. Po metus trukusių ieškojimų Andersonas aptiko niekada iki tol nevaidinusį Jasoną Schwartzmaną. Šio nepatyrimas, kaip pats Schwartzmanas juokavo, mažiausiai vieną kartą privertė drauge vaidinantį aktorių Billą Murray eiti į barą.

Paties Murray išsekusio pramonės magnato vaidmuo tikriausiai buvo pelningiausias per visą karjerą. Andersonas su Wilsonu atkakliai siekė, kad Murray vaidintų jų filme. Jie nusiuntė jam scenarijų. Po to siuntė filmo Bottle Rocket kasetes, šios kaupėsi Murray namuose nežiūrimos, bet pagaliau jis nusprendė vaidinti.

“Rushmore koledžas“, filmuotas Hiustono St. Johns mokykloje, kurią baigė Andersonas, buvo pabaigtas laiku su 10 mln. dolerių biudžetu. Kai režisierius jį pademonstravo išėjusiai į pensiją New Yorker kritikei, ji tepasakė “nesuprantu, ką tu, Wesai, ten gavai.“ Gavo tai, kas pavirto geriausiai recenzuotu 1998 m. filmu.

5. Muzikinė oda

Andersonas neabejotinai turi muzikinę klausą. Jis groja bosu (tai daro ir trumpame regio intarpe “Tenenbaumuose“ pradžioje), tačiau jo klausa tuo neapsiriboja. Jis turi muzikinę regą ir muzikinę uoslę, ir netgi muzikinę odą, kaip galima įsivaizduoti, permatomą ir pakankamai ploną, kad vidun praleistų virpesius, stimuliuojančius kitus pojūčius.
Posteris (filmo muzikos direktorius) sako: kai Andersonas užsiėmęs kūryba, galima tiesiog “pamaitinti“ jį muzika ir pažiūrėti, kokia mintis nuo to iššoks jo galvoje. Wesas gali paskambinti ir pasakyti “paklausyk šitos ištraukos“, po to paaiškinti, kaip muzika veiks scenoje. Kartais net ir atskira scena sukuriama pagal muziką.

6. Kasinėjimai
Andersono tėvai išsiskyrė, kai jam buvo aštuoneri, maždaug tada, kuomet jis pradėjo rašyti pjeses. Jis teigia, kad filmas “Tenenbaumai“, kuriame atsiskyręs, vidiniame pasaulyje gyvenantis tėvas atsiprašo savo suaugusių vaikų ir jaudinančiai bando su jais susitaikyti, paremtas ir asmeniniais išgyvenimais. “Aš nieko nebuvau sumąstęs, prieš pradėdamas rašyti, tiesiog taip atsitiko. Tėvo ir vaiko ryšys filme yra ne kas kita, kaip mano ryšys su tėvu. Mano tėvas yra labai mielas žmogus“ – sako jis.

Vis dėlto, asmeninę patirtį Andersonas šiek tiek atribojo nuo savęs ir išgrynino. Kuriant filmą, bendradarbiavo ir Andersono motina, buvusi archeologė. Ji konsultavo ruošiant archeologinių kasinėjimų sceną ir net atsiuntė keletą savo senų užrašų knygelių.

Andersonas niekada nesakė Huston, kad Etheline Tenenbaum vaidmuo turi autobiografinių bruožų. Kai buvo papildytos tam tikros detalės, Huston susidomėjo. “Žinojau, kad turiu jo motinos savybių. Vaidinau archeologę, kuri nešioja labai ypatingą medalioną. Paklausiau Weso, ar iš tikrųjų vaidinu jo motiną. Jis atrodė šiek tiek apstulbęs.“

7. Wesas ir arbatos sietelis

Per vienus priešpiečius Manhetene, kuriame dabar gyvena, Andersonas prisipažįsta, kad jaučiasi šiek tiek nuošalyje. Tą rytą jis buvo jogos užsiėmimuose. Joga jis užsiima dukart per savaitę, ir tai dažnai daro apsivilkęs vieną iš filmavimui naudotų raudonų sportinių kostiumų. Joga gali būti tikrai sudėtinga veikla, sako Andersonas. Jis užtrunka ties meniu ir žavisi atneštu maistu. “Ar tai amerikietiškos pupelės?“ – klausia jis ir rodo pirštu į du šviesiai žalius taškus ant gabalo žalios lašišos.

Pavalgęs užsisako ramunėlių arbatos. Padavėjas atsineša mažą sidabrinį arbatinuką ir pila karštą arbatą Wesui pro sietelį su beviltiškai plačiomis skylėmis. Kai padavėjas nueina, Andersonas užsižiūri į puodelyje plaukiojančias arbatžoles: “jos visos pratekėjo pro sietelį. Mačiau, kaip tai įvyko.“

8. Kitoks rytais
“Vis dar šito nesuprantu“ – atsako Gene Hackman, kai jo paklausia, kodėl Andersonas užsispyrė, kad jis vaidintų Royalą. Aktoriui buvo pasakyta, kad vaidmuo rašomas specialiai jam. Jis maldavo Andersono su Wilsonu šito nedaryti. “Netrokštu, kad žmonės kažką man rašytų.“ Bet jam patiko vaidmuo. Jis suprato, kad Royalas yra labai ypatingas.

Išaugo Andersono filmų kūrimo mbicijos. “Rushmore koledžą“ ir “Bottle Rocket” sudaro maždaug po 100 scenų, “Tenenbaumus“ – jau 240, nufilmuotų įvairiausiose vietose, pradedant Indiana ir baigiant Antarktida. “Turėjome sukurti milžinišką filmą. Jeigu kiekvienam būtų sumokėta kaip įprasta, ir jeigu viskas būtų buvę daroma studijoje kaip įprasta, filmas būtų kainavęs daugiau kaip 100 milijonų dolerių“ – sako “Rushmore koledžo“ ir “Tenenbaumų“ prodiuseris Barrys Mendelis. Jie sugebėjo išsiversti su 25 milijonais (aut. pastaba – tiek, kiek kainavo visi, kada nors Lietuvoje sukurti filmai, padauginus juos iš dešimties).

Pasak Mendelio, Andersonas tapo praktiškesnis. “Jis apskritai dabar kito lygio. Kuriant “Rushmore koledžą“, jis sunkiai išsibudindavo rytais, tik po dešimtos tapdavo aktyvesnis, kalbesnis ir linksmesnis. Dabar jis kažkaip sugeba kasdien septintą ryto būti geriausios formos.“

9. Kalėdinis kūrinys

Andersonas buvo gal penkiolikos, kai atrado Salingerio istorijas apie Glassų – genijų, kovojančių su įvairaus lygio depresija – šeimą. “Man visada patiko idėja apie žmones, kurie yra iš tikrųjų talentingi, bet turi problemų“ – sako jis ir prideda, kad nors “Tenenbaumai“ ir neturi labai daug bendro su jais, tačiau kažkas panašaus tarp jų yra.

Tenenbaumai, kaip ir Glassai, yra maišyto airių ir žydų kraujo. Andersonas teigia, kad tai įvyko atsitiktinai, kai jis parinko Helen O`Reilly Tenenbaum vardą Royalo motinos antkapiniam akmeniui. Andersonas sako, jog Tenenbaumo pavardė pasiskolinta iš Briano Tenenbaumo, buvusio Wilsono vyresniojo brolio klasioko. Vardas Royal pasiskolintas iš Darrelo Royalo, treniravusio Teksaso universiteto futbolo komandą 7– 8 dešimtmetyje.

Sunku į tai nesigilinti, žinant, kaip Andersonas kuria savo idėjas iš keisto literatūros, muzikos ir atsiminimų derinio. Tenenbaum – tradicinė žydų pavardė, tačiau tai kartu ir sąvokos “tannenbaum“ (Kalėdų medis) iš žinomos kalėdinės giesmės variacija. “Tenenbaumų“ veiksmas vyksta žiemą ir du kartus filme girdėti daina “Christmas Time Is Here“, labai patinkanti Andersonui.

Pačių Andersonų Kalėdos būdavo tradicinės, kaip ir visų amerikiečių. Ryte jie švęsdavo pas motiną, vėliau eidavo pas tėvą. Tai nebuvo blogai, nes jis gaudavo dvi krūvas dovanų. Tai reiškė daugiau knygų ir įrašų – įkvėpimo filmams, kuriuos vėliau sukurs. Arba marškinius šiek tiek per trumpomis rankovėmis.