Kelionė prie ribos

One time, my cousin Walter got
this cat stuck in his ass. True story.
He bought it at our local mall,
so the whole fiasco wound up on the news.
It was embarrassing for my relatives and all,
but, the next week, he did it again.
Different cat, same results,
complete with another trip to the emergency room.
So I run into him a week later in the mall
and he’s buying another cat.
And I says to him “Jesus, Walt,
what’re you doing? – you know You’re just gonna get this cat stuck in your
ass, too. Why don’t you knock it off?”
And he said to me “Brodie, how the hell else
am I supposed to get the gerbil out?”
My cousin was a weird guy…

(c) Kevin Smith “Mallrats”

Čia turbūt laikas pasakyti, kad mano pažintis su “žole” iki to laiko tęsėsi maždaug pusę metų, gal truputį daugiau. Iš pradžių buvo “jointai”, toliau sekė “bongas”, kol išmokau pasigaminti tai, apie ką čia ruošiuosi pasakoti (kaip bebūtų ironiška – “God bless the internet”…) – kuriu velniu žudyti plaučius – ne mediniai. O ir trip’ai visai kitokie – daug gilesni, grynesni pojūčiai, jokio galvos skausmo, baigiantis trip’ui, kaip kartais būna rūkant “skanką”. Aplamai, tie, kas rūko “žolę” ne pirmus metus, ir galvoja kad viską apie ją žino, bet niekad nebandė jos valgyti yra praktiškai tokie pat naivuoliai, kaip sriaubiantys etanolį. Buržujai turi toki gera terminą “drug-virgins”.

Jo, sausainiai gatavi (įdomu, kaip šitos gėlės – prieš dedant į keptuvę atrodė ir kvepėjo žadančiai), toliau seka kava su pienu – pienas geriausia tinka su sausainiais, kuriuos buržujai vadina “brownies”. Two words: THC is soluble in fat , o kava neblogai padeda gėlėms daryti savo darbą – pakelia spaudimą.

Įsivaizduoju, kaip pasibaisės žmonės, kurie egzistuoja realiame pasaulyje, dirba, mylisi, rūpinasi vaikais, būstu, lopo savo sena “passatą”, kurie perskaitys iki čia – skaitykit toliau, zuikučiai – niekada gyvenime nebenorėsit pabandyti “narkotiku”. Aš manau, kad uždraustą vaisių nebūtinai reikia prakąsti, kad suprastum koks jis neskanus – užtenka pažiūrėti seną NO DOUBT klipą. Nors yra ir tokiu kaip aš – jiems nieko neišaiškinsi – viską reikia išbandyti savo kailiu. Gerai mokytis iš svetimu klaidu, jeigu charakteris leidžia…

Taigi, kaip jau rašiau – laiko ne per daugiausia, kemšu tuos sumautus sausainius kiek telpa, užsigerdamas kava su pienu – skonis reikia pasakyti nėra labai jau blogas, bent jau neblogesnis už tą mėšlą, kur maksimoj stumdo (vaje, kokie mes kuklūs…) Kaip ir visada – jausmas, kad kažkas ne taip, bet šį kartą kažkoks stipresnis. Fuck’em, kemšu toliau, žiūriu teliką. Nuo
“žolės” dar niekas nenumirė. Va, galiu pasveikinti pats save, damušiau – už tai galima butu ir išgerti, gaila tik, kad pusė metų (ar truputi daugiau) nebegeriu – tai vienas iš nedaugelio žolės pliusu – supranti, koks niekalas yra etanolis ir koks kenksmingas sveikatai.

Šiuriu teliką, viskas OK. 10 minučių. Nu va, prasideda – žodžiai ir vaizdai įgauna kitą, iškreiptą (teisingą?) prasmę, mintys kitos – kažkodėl visada prisimenu vaikystę – galbūt smegenys tada dirbo panašioj dimensijoj. Ne, greitis tas pats, bet dimensija visiškai kita – pasakų pasaulis. Per ta
pusmeti daug prisiminiau, iš to, ką buvau klaikiai senai užmiršęs – vaizdai, pojūčiai, mintys kuriu senai nebeturėjo būti. Tarp kitko, daugiausia teigiami, nors visko buvo, priklausomai nuo situacijos, kurioje prisiminimai išplaukia.

Kažin kodėl kraujas per greitai teka – na ir gėlės pasitaikė… O gal šį kartą ypač pavyko nutaikyti komponentų sudėtį ir kepimo laiką bei temperatūrą – aš pastoviai eksperimentuodavau. Fuck – krentu gilyn, einu pasižiūrėti į veidrodį – pasižiūriu į akis (senai jau praėjo tie laikai, kai būdavo raudonos – turbūt kraujagyslės prisitaikė, dabar matosi tik raudonos gysleles – kaip iš “Requiem For A Dream” CD viršelio). Kažin kodėl ima baimė, viskas per daug greitai keičiasi.
Jaučiu, kad būtų per daug ir dešimtosios dalies to šlamšto, ką suvalgiau. Tiek to, primenu sau kad nuo “žolės” dar niekas nemirė ir einu prigulti.

Bičeli, tau galvoj negerai? (ha) – pulsas kala ausyse o tu pailsėti susiruošei?! Neišsimiegojai gal? Paranoja jau kaip reikiant suėmė – ar tik nebūsiu padauginęs? Mintis sukasi galvoj uždaru ratu, “trip’as” įgauna vis didesnes apsukas. Pasakų pasaulis dingo, lygtai jo niekada ir nebuvo, – po stogu pragaras – tiems kas to nejautė, niekad nelemta įsivaizduoti – net nesistenkit. Jūsų protas niekada nebuvo ir nebus tokioj būsenoj. Tokios baimės nesat jautę net sapne, priėję liepto galą, krisdami prieš atsibundant.

Panika. Begu i virtuve, vienu mauku išgeriu visa arbatinuką vandens, bėgu į tuliką, prisiverčiu išvemti. Jus nežinot, ką reiškia vemti po marijuana, THC naudoja po chemoterapijos, tam, kad nuslopintu šleikštulį – nėra geresnių vėmimo reflekso slopintojų (jeigu mano informacija nepasenusi, gal dabar jau yra geresniu priemonių)… Bet baimė (ar šitam etape ją dar galima vadinti baime?) stipresnė. Vemiu be kompleksu. Gerai kad dar mineralinio vandens yra. Trys reisai iš virtuves į tuliką ir atgal. Veiksmas kaip Guy Ritchie’o filme. Nuo sausainiu su kava praėjo ne daugiau kaip pusvalandis! O šiaip jau mažiausia pusvalandžio paprastai reikia tam kad uzvalgius geliu tripas PRASIDĖTŲ! Nuo “žolės” dar niekas nemirė?!

Šoku nuo sofos, pakeliui apsivemiu, begu prie telefono skambinti į “greituškę”. Galvojat man mažai reikėjo priimti tokiam sprendimui? Patikėkit, nei velnio…
– Laba diena aš apsinuodijau man labai bloga atsiuskit ką nors GREIČIAU – aš jau kibirą išvėmiau jaučiu kad ilgai nebeištversiu…
– Palaukit minutėlę…
– Aš neturiu minutėlės – jaučiu, kad tuoj mirsiu!
– Koks jūsų adresas?

Šliaužiu nuo telefono prie spintos, persirengiu. Kaip tokiam stovyje aš galėjau persirengti? Nežinau… Paranoja nešiojo mane ant ragų. Negaliu laukti skambinu dar karta i greituškę:
– Ar jau išvažiavo? Aš NEBEGALIU LAUKTI MAN LABAI BLOGAI!
– Isvaziavo isvaziavo…
Po minutes skambinu trečią kartą:
– Kiek dar reikės laukti? Aš mirsiu!
– Jūs norit greitosios pagalbos ar ne? Aš atsauksiu užsakymą, jeigu dar karta paskambinsit.
– Noriu! Noriu!!!

By the time i was screaming shitless – i was crying for help, i didn’t want to die, no way, not yet, not now, it’s not my time, please PLEASE!!! Aš visiskai nebuvau pasiruošęs. Buvau šventai įsitikinęs, kad mirsiu jeigu greituškė labai greaitai neatvažiuos (“trip’as” stiprejo, mąstymo būsenos keitėsi kaip spaudant klausant šūdiną kompaktą)…

Atvaziavo greituske.
– Kas tau yra, vaikeli?
– Žolės apsivalgiau marihuanos, kanapių, LABAS RYTAS, duokit man greičiau ką nors, nes mirsiu ant ranku. Įsivaizduoju kaip tos moteriškės skėsčiojo rankom – negirdėjo turbūt nieko panašaus savo karjeroj…

Pradėjo pulsą ir spaudimą matuoti, visokius nenaudingus “tyrimus” daryti. Na ir kas kad pulsas greitas, na ir kas kad spaudimas aukštas, man nusispjaut – darykit gi ką nors, o ne skėsčiokit rankom – visokiom situacijom reikia būt pasiruošus, ne valytojom gi dirbat.

– Vaikeli akys jau ne tavo….
Ha ha, o nenorit pažiūrėti, kas už jų?
Persimeta žodžiais – Narkomanas… Neblogai apsirengęs – tėvų pinigus švaisto…)
Duoda kažkokių raminančiu ar validolio – “sučiulpk” – aš aišku čiumpu tą šūdą kaip panacėją – skęstu… Įdomu, kiek kartu aš spėčiau numirti per tą laiką, jeigu iš tikrųjų būčiau narkomanas, kaip kad mane nesusimastę nei sekundei “pakrikštijo”? 10, 100? Infinity? – senai būčiau atšalęs, kol greitoji atvažiavo… O atvažiavo sprendžiant pagal viską pakankamai greitai. Maždaug praėjus 10 Minučių po pirmo skambučio.

Tempia mane i greitukę, aš iš savo pragaro kažkokiu būdu suprantu kad reikia užtrenkti duris – nors visos tos sąvokos dabar labai tolimos ir turi šlykščiai iškreiptą prasme. Taip, būtent iškreiptą! Aš jaučiu, kad mano protas senai perėjo visas realaus pasaulio ribas – iš dalies supratau, kaip
jaučiasi psichiniai ligoniai, kaip jiems sunku – to negalima palyginti su jokiais fiziniais kankinimas, nors ką aš žinau apie tai, kad lyginčiau…

Gulint greituškėj laikas neteko prasmes, VISKAS aplinkui nebeturėjo prasmės, aš gulėjau, negalėjau pasijudinti, nebegalėjau vemti, skendėjau savo košmare. Mintys įgavo kažkokių spalvotu spiralių, dėmių formas – iš mano ankstesnes asmenybes neliko nieko. Kalbėti galėjau… “Palaikykit mane už rankos, aš mirštu” – moteriškės daro. kaip sakau. Jaučiau, kad galu gale vis
dėlto patikėjo – aš jau senai patikėjau. Įdomu būtu, jeigu kas nors visa tai nufilmuotų ir šiandien galima butu pasižiūrėti. kaip tai atrodė iš šono. Baimės nebuvo, buvo kažkokie visiškai svetimi žmogiškam suvokimui pojūčiai, kurių ne tik negalėčiau įvardinti, bet ir neprisimenu – jie už suvokimo ribų. Įdomu, ar tada susitaikiau su savo “likimu”? Jaučiau, kad atsiskiriu nuo savo kūno ir matau viską iš viršaus (nežinau, kiek tai buvo pagrista). Jokio tunelio ir šviesos gale nemačiau. Aš manau, kad kiekvienas organizmas reaguoja panašiai, kai smegenys nebegali normaliai funkcionuoti – tuo galima paaiškinti visas tas pasakas apie juodą tunelį ir šviesą gale arba
atsiskyrimą nuo kūno. Nors nesiimu spręsti už visus. Viena, ką galiu pasakyti – Kurėjas mūsų galvoje paliko pilna, atrodytu, nereikalingų landynių, o gal jos kada nors buvo gyvybiškai svarbios – atsakymai i tam tikras situacijas kurios ankščiau buvo svarbios rusiu išlikimui, tačiau
dabar reikia šitokio streso, kad tai pajustum, dalyku, kuriu daugumai iš mūsų nelemta pajusti ir NEREIKIA!

Kaip patekau i ligonine neprisimenu, bet neužilgo įvyko persilaužimas, “trip’as” pradėjo lėtėti. Nors tada aš to dar nesupratau. Prisimenu kaip daktarai mane tardė ir stropiai rase į lapą, ką aš valgiau ir kokiom aplinkybėm, gulintį ant važiuojancių neštuvų, su maišeliu vėmimui (senai
nebevėmiau, tik kosėjau kaip kiaule ir seiles leidau i ta sumauta maišelį). Niekas man net nesiruošė suteikti jokios pagalbos – įsivaizduokit: kažkoks durnelis guli, akys krauju pasruvę, sapalioja kažkokius niekus kad valgė kanapes – gal jam šiaip, be jokiu kanapių stogas pavažiavo, ką čia dabar su juo daryti – ligonines istorijoj dar nebuvo tokiu komedijų…

Labai greitai pasitaisiau, supratau kad nemirsiu, grizo kai kurios žmogiskos emocijos. Dabar jau su įtarimu pradėjau žiūrėti i ta lapą su mano istorija. Mane privertė atsisėsti ant kušetės ir persirengti į ligonio uniformą. Rankos, kojos neklausė, persirenginėjau kokią pusę valandos. Niekas neskubėjo man padėti – apsukos pas juos lėtos, ypač kai kalba eina apie narkomanus.
– Ar jau gali eiti?
– Nežinau, pabandysiu…
Sesele padėjo man nuslinkt i palatą – gydytojai pasakė, kad pernakvosiu ligoninėj, o rytoj kvies policija, aiškinsis kas prie ko. Buvau ne formoj, bet atsigulus i palatos lova nusprendžiau, kad su policija nelabai norėsiu aiškintis, o be to, namie laukia Mamytė. Koks tada šitas paprastas žodis
atrodė šiltas ir pilnas iki tol nejaustos prasmes!

Išlipau iš lovos, nuslinkau i rubine, pasakiau kad atiduotu rūbus mainais i “ligonio uniformą”. Rūbų aišku neatidavė – pasakėm kad pusčiau į registratūrą aiškintis. Nuslinkau ten, pasakiau kad viskas OK, noriu namo. Kažkoks jaunas gydytojas nusprendė mane paleisti – matyt jiems irgi
nepatinka kruštis su policija. Seselei pasakė:
– Naikink popierius.
– Ką ?
– Naikink popierius ir tegul šitas šūdžius važiuoja namo – gal daugiau čia nepasirodys

Kaip sraige nusivilkau ten ir atgal, persirengiau, pažiurėjau į veidrodį “oh shit…” Paprašiau, kad iškviestų taksą. Važiuojant, net sugebėjau kažkokį prikolą taksistui numesti – taisiausi kaip ant mieliu. Buvo silpna, bet jaučiausi kaip naujai gimęs, džiaugsmo pilnos kelnės. Aš buvau dėkingas
visiems ir už viską. Pirmą kartą gyvenime daviau taksistui arbatpinigius. Mamai pasakiau, kad stipriai kažkuo apsinuodijau ir vaziavau į ligonine. Tai nebuvo labai toli nuo teisybės… Atrodo, patikėjo…kokia Ji vis dėlto naivi ir geraširdė… Myliu Tave!

Lygiai puse metu bijojau “zoles” ir negalėjau net pažiurti į tą pusę. Kitą dieną nuleidau į klozetą viską, kas liko nepanaudota vakarykščiam “baliui”. Tame tarpe galvojau ir apie policija bei kitokius nemalonius dalykus… Kodėl turėčiau bijoti – aš niekad nieko nepardavinėjau, ir sau pačiam neturėjau per daug. Bet po tokiu išgyvenimų daraisi pernelyg atsargus, kaip po avarijos bijai sėsti i masina.

Po pusmečio nusprendžiau apsirūkyti (nedėkingas šūdžius) – niekas nepasiulė, niekas nesuviliojo, tiesiog nusibodo kasdienybe. Rūkiau saikingai, su pertraukom pusę metų, dažniausia “apsirukęs” vaikščiojau į kiną, kartą smarkiai aprūkiau vaikystes draugą, jis sėdėjo kine kaip baslys, akis išsproginęs. Aš bijojau, ar ne per daug jam pasirodė. Nei velnio – jam buvo per stipru – niekad gyvenime nieko panašaus nepatyrė, bet baimes nejautė. Aš atbijojau už jį su kaupu…
“Brownies” daugiau nekepiau. Taškas.

Galų gale supratau, kad “žolė” – jau praeitas gyvenimo etapas – nieko naujo nebeduoda. Pažintis baigesi. Beveik metus, ir dabar jau ne kabutėse nerūkiau “žolės”, nenoriu daugiau, visiškai netraukia. Nesakau “niekada” bet nemanau kad kažin kada – aplamai apie tai negalvoju, tiesiog nebeįdomu. Be to, dabar jau net nebežinočiau kur nusipirkti, jeigu reikėtų.

Ką man tai davė? Mano asmenybe siek tiek pasikeitė emociniame lygyje, galiu apsiverkti žiūrėdamas emocionalu filmą, arba klausydamas gera muzika. Kai kiti nemato. Jums to reikia?!? Paniškai bijau smurto. Nepasidariau nei protingesnis, nei kvailesnis (nors ne man spręsti). Negeriu – kaip jau rašiau tai vienintelis pliusas, kuri pripažįstu. Nieko nevartoju. Cigarečių
nerūkau. Narkotikų nebandžiau. Jeigu ką, “žolė” – ne narkotikai. Kokainas – ne narkotikai. Amfetaminas – ne narkotikai. Ekstazi – ne narkotikai. Grybai – ne narkotikai. Alkoholis – ne narkotikai. Heroinas – narkotikai. Nors nesu susipažinęs nei su viena iš šitų “gerybių”, išskyrus “žolę”, alkoholi ir nikotiną, bet nemanau kad kažin kurios iš jų geresnes ar blogesnes – viskas priklauso nuo žmogaus ir kaip jis jas vartoja. Nuo visko galima numirti. Viską galima vartoti visa gyvenimą ir numirti nuo kitu priežaščių. Alkoholis kenkia sveikatai, Ekstazi kenkia sveikatai. Nuo
amfetamino ir kitokios sintetikos galima nutupti durnyne. Nuo kokaino, beje, irgi. Prie narkotiku galima prisiristi ir parduoti viską, įskaitant savo “sielą”. Grybus labai norėjau išbandyti, kai draugavau su “žole”, bet dabar jau nebenoriu. Viskas.

Kuri laika galvojau kad praėjau teisinga gyvenimo etapą, kad nesigailiu. Nors dabar manau kad jeigu kas pasiūlytą viską ištrinti, – neatsisakyčiau. “Žolė” – šūdas. “Žolė” nieko gero neduoda. Visiškai nieko. Jeigu turėčiau pinigu, paremčiau visas akcijas, tipo “Vaikai prieš narkotikus”.

Kokia istorijos moralė? Jokios moralės. Ne man spręsti, aš tik varžtelis žmogiškų kūnų fabrike kur visi neproduktyvus nukrypimai nuo normos uždrausti. Nepriklausomai nuo to ar kenkia sveikatai ar ne, priklausomai nuo to, kiek mažina produktyvumą.

– Legalizuoti? – Vienareikšmiškai TAIP! – pagalvokit apie visus tuos vaikus kuriems dabar mokykloj siūlo “pabandyti” heroiną! Pagauti ir pakarti – skirti griežčiausią bausmą – Adamkus visiškai teisus. Viena aišku – jie išnyks, jeigu “lengvieji narkotikai” bus legalizuoti, o tai svarbiausia!
– Vartoti? – Vienareiksmiskai NE!
Spręsti jums! Kas sugebat, darykit išvadas, kas ne – ką gi – jūsų valia, viską ką blogo
žinojau – išsakiau…