48 km aukštyn

Vasarą 45-erių metų pamišėlis Brianas Walkeris iš miestuko Bend (Oregono valstija) labai rimtai ruošiasi savo gamybos raketa lėkti tiesiai į viršų. Lygiai 48 kilometrus.

Viskas telpa viename asmenyje: bandomasis triušis, skrydžių valdymo centras, pilotas, šturmanas, borto inžinierius, aptarnaujantis personalas, suvirintojas aukšta elektros įtampa, likimo kalvis ir dar viešųjų ryšių agentūra. Walkeriui patinka viską daryti savo rankomis. Šiaip gyvenime jis – žaislų dizaineris ir išradėjas. Rodos, iš to galima visai neblogai gyventi. Per gan trumpą laiką jis nusipirko naujutėlaitį BMW, namą, pakeliavo po Kiniją, Rusiją (čia be daugybės įspūdžių Žvaigždžių miestelyje, jis surado ir savo gyvenimo meilę – Natašą) ir dar sukišo 300.000 dolerių raketos gamybai. Ta sumelė lyginant su NASA biudžetais – tik trupinėliai, todėl bandomieji skrydžiai Walkeriui būtų per didelė prabanga. Vienintelė ir pirmoji raketa, kurią jis pagamins, ir bus skirta tiems 48 km.

Jeigu jis gerai atliko visus skaičiavimus, degalai baigsis ir raketa nustos judėjusi aukštyn pačiame Žemės atmosferos pakraštyje. Aplink juodas dangus. Tamsi, amžina ir tolima daugybės saulučių/žvaigždučių šviesa. Tada Walkeris paleis mažą variklį įmontuotą kapsulės smaigalyje, apsivers aukštyn kojom ir pradės kristi atgal pas mus. Greitis didės, greitis mažės, skleisis parašiutai ir oro pagalvės, kol po kelių minučių kažkur Oregono valstijos pietryčiuose pasigirs duslus “duffff…” ir į orą pakils išdžiūvusio ežero dulkės.

Beveik kaip Alanas Shepardas (pirmasis amerikiečių kosmonautas), Walkeris skrajos apie 15 minučių. Čia visi sutapimai ir baigiasi. Kai 1961-ųjų gegužės 5-ąją Shepardo kapsulė nukrito į Atlanto vandenyną, jį iškart pasitiko pora jūrų laivyno malūnsparnių, iškėlė iš vandens, tada gydytojų apžiūra ir pačio prezidento Kennedžio skambutis. Walkerio planas paprastesnis: “nukrentu, privažiuoja sunkvežimis, nutempia iš šoną, o tada dvylika papingų mergužėlių laisto šampaną.”

Walkeris pasiūlo aplankyti dirbtuves ir kiemą, kuriame stovi natūralaus dydžio raketos maketas. Būtent čia pradedi stebėtis koks iš tiesų paprastas bus Walkerio žygis į žvaigždes. Paprasčiausia raketos statymo dalis – raketos statymas. Šis tas keblesnio – sumontuoti įrenginius, kurių reikės raketos statyboms. Walkeris demonstruoja aikštelę, kurioje planuoja pasistatyti mažą vandenilio peroksido (jis bus naudojamas, kaip degalai) gamyklėlę.

Kitas punktas jo šiandieniniame “To do” sąraše: užbaigti centrifūgą. Na, tai – toks atrakcionas, aplink ašį besisukanti beveik 9 metrų ilgio konstrukcija su sėdyne gale. Šiuo prietaisu Walkeris pratina organizmą prie krūvio, kurį patirs raketai kylant. “Šis daikčiukas mane gąsdina labiau nei raketa”, praneša Walkeris. “Jei jis subyrėtų sukdamas mane 112 km/h greičiu, nuneštų velniop visą šį pastatą”. Galbūt centrifugą būtų galima išsinuomoti Žvaigždžių miestelyje, gal rusai padarytų kokią nuolaidą? Walkeris purto galvą. Jo tikslas – kuo daugiau dalykų padaryti savomis rankomis. Išimtys tik kelios: CD grotuvas (kuris, jei bus įjungtas, gros Davido Bowie “Space Oddity”), aštuonios skaitmeninės kameros, filmuosiančios skrydį iš įvairių vietų ir patobulinta lenktyninio automobilio sėdynė. “Viską, ką galiu padaryt savom rankom, noriu padaryti pats”, pareiškia jis, pasitaisydamas akinius nuo saulės. “Ar tame yra kokia prasmė?” Ir taip, ir ne.

Jau po vidurdienio Walkeris prisimena, kad visas jo maistelis nuo ryto tebuvo kava ir sauja ledinukų. Pasiūlo nulėkti į Bendo senamiestyje esančią vietinę alaus daryklėlę. Po pusvalandžio sėdėdamas joje ir gerdamas alų užsikabina pasakoti, kaip būdamas aštuonerių ar devynerių per nespalvotą tėvų televizorių žiūrėjo “Apollo” skrydžius. Jau tada žinojo, kad nori skristi į kosmosą ir taip pat žinojo, kad yra tam netinkamas. Disleksija (gebėjimo skaityti sutrikimai), nesugebėjimas susikaupti – tokių neima į astronautus. Bet jis skris.

Grįžtame į automobilį. Walkeris pasiūlo pasižvalgyti į apylinkes nuo netoliese esančio aukšto kalno. Važiuojant mašina, pats metas kalbėti apie nelaimes. Visgi jis nėra šimtu procentų tikras, kad jo skrydis netaps priešpaskutiniu jo gyvenimo įvykiu (paskutinis būna tas, kur neša ir graudžiai dūduoja). Visko gali atsitikti, bet jis nelabai bijo. “Jei aš mirsiu, aš mirsiu. Jau geriau žūti, nei ateinančius 40 metų graužtis, kad taip ir neišdrįsau pabandyti.” Walkeris planuoja įrašyti atsisveikinimo vaizdajuostę, kurią bus galima rodyti tik tuo atveju, jei raketa sprogs ar suduš. “Pasakosiu maždaug tokį tekstuką: na, brangieji, atrodo tas daikčiukas nesuveikė ir aš jau nebegyvas. Tačiau nereikia žliumbti, nes nuo to laiko kai pradėjau gaminti raketą, tūkstančiai žmonių visame pasaulyje mirė nuo bado ar ligų. Taip kad mano atvejis nėra jau tokia baisiai tragiška netektis.”

Palikime skepsį šalikelėje. Walkeris įsitikinęs, kad jis sugrįš. “Jei kas ir sugrius, tai tik per pirmas 10 skrydžio sekundžių. Gedimas, raketa susisuks spirale ir trenksis į žemę. Nemirtinos problemos.” Jis rūpinasi savo saugumu: skrydžio metu dėvės Rusijoje pirktą hermetišką kosmonauto kostiumą (apie 60 000 Lt), kuris apsaugos nuo vakuumo, kapsulėje planuoja sumontuoti katapultuojantį krėslą ir būtinai pasiimti parašiutą.

O kaip sekasi valdiški reikaliukai? Pavyzdžiui, ką galvoja tokia NASA? “Vienas buvęs tos kontoros darbuotojas atsiuntė man el. paštą, maždaug: “Pirmyn drauguži!”. Va taip”, giriasi Walkeris, tačiau oficialioji NASA dievagojasi, nepažįstanti nei vieno raketų eksperto, kažką girdėjusio apie Walkerio planus. O JAV Federalinė aviacijos valdyba dar svarsto ar pritarti tokiam vieno žmogaus eksperimentui, reikalauja pateikti planus, brėžinius ir kitokius popieriukus. “Tegu net nebando sakyt – ne. Viską pertemti į Meksiką ne toks jau didelis darbas.” Neabejoju, jei reikės, jis taip ir padarys.

Užlėkęs ant kalno Walkeris išlipa iš automobilio ir pradeda rodyti vietos įžymybes, gausiai viską pakomentuodamas savo garsiakalbe. Besižvalganti penkiasdešimtmečių turistų porelė pamano, kad jis turbūt koks nors gidas ir prieina paklausyti. Parodau į Walkerio marškinėlius, su nuotrauka, kur jis stovi prie savo raketos maketo, o po ja parašyta Rocket Guy . “Žinot kas jis toks? ” Vyriškis įsispokso pasilenkęs. “Ei, pažiūrėk. Čia tas, kurį rodė TV”, sako žmonai. “Eik jau!..”