Dieu est grand, je suis toute petite

Pernai pas mus parodyta “Amelija iš Montmartro” buvo ne tik populiarus filmas, bet ir savotiškas visuomenės reiškinys. “Šrekas”, “Haris Poteris”, “Žiedų valdovas” pasiūlė išeitį iš žiauraus pasaulio – į fantazijos, pasveikimo, paguodos ir grožio pasaulį, kurio dažniau prireikia ne vaikams, o suaugusiems. Aiškios žaidimo taisyklės, meilė, draugystė, ištikimybė, ir gėris nugalintis blogį ten turi triumfuoti.

Ameliją suvaidinti iš pradžių turėjo britų aktorė Emily Watson, tačiau ji pasitraukė iš filmavimo aikštelės dėl nėštumo. Ir tada – likimo taip buvo lemta – Jeanas Perrie Jeunetas filmo “Vénus beauté (institut) (Veneros grožio institutas)” plakate pamatė Audrey Tatou. Mažame miestelyje dantisto ir mokytojos šeimoje išaugosi panelė nelabai žinojo, ko nori iš gyvenimo, kol nepamatė filmo “Gorilos rūke” su Sigurney Weawer ir užsigeidė visą gyvenimą tirti bezdžiones, bet tuo pat metu susižavėjo scenografija ir vaidyba. Audrey atsidūrė Paryžiaus “Cours Florent” aktorių mokykloje, truputį studijavo Sorbonoje literatūrą, laimėjo pirmą “Jeune Comedien de Cinema Festival” prizą. Ji neturėjo reikiamų pažinčių, tačiau Tonie Marshall ją pastebėjo ir davė rolę jau minėtame “Vénus beauté” – gavusi pasiūlymą, Audrey pagalvojo, kad kažin kas sumaišė telefono numerį.

Super Amelija

“Optimizmo ir gerumo piliulė”, “Vaistas nuo melancholijos”, “Himnas gyvenimui”, “Tas magiškas, filmas tai gaivaus gyvenimo gurkšnis”, taip rašė kritikai apie Jean Pierre Jueneto kūrinį. Jis nuo vaikystės svajojo apie kitokią romantinę komediją, kuri būtų jaudinanti ir tuo pat metu linksma. Kai savo pasiekė, apie filmą diskutavo intelektualai ir darbininkai, politikai ir žmonės metro, o filmą privalomąja tvarka žiūrėjo šalies ministrai ir prezidentas. Po kelių mėnesių jo – ir naujojo Prancūzijos simbolio Tatou pasirodymas – pasaulio ekranuose tą patį pakartojo visose Europos šalyse įrodė filmo universalumą.

“Realistinių filmų darymas manęs nedomina. Mane žavi tai, kas yra po kasdienybės paviršiumi. Todėl man patinka poetinės istorijos, o ne filmai apie visuomenei svarbius reiškinius, rodančius žmones lėtai besiruošiančius streikui fabrike. Priversti žmones svajoti yra daug sunkiau nei juos sukrėsti ir aplipdyti cinizmu”, pasakojo viename interviu Juenetas. Ir tam jam reikėjo paprastos mergaitės trumpai kirptais plaukais, apsirengusios raudonai, vienišos ir pasimetusios, tačiau neprimetančios savo problemų niekam, o atrandančios pasaulius savo puikioje vaizduotėje.

Amelijos pasaulis tapo gražus tarsi iš turizmo kelionių prospektų (kompiuteriu buvo pataisytas netgi dangus virš Paryžiaus), bet graffiti ir kamščių gatvėse, bet politikos, ideologijos, rasinių, socialinių ir religinių problemų, išskyrus gal pranešimą apie princesės Dianos žūtį. Nuo tada ir kuriamas kitas pasaulis, neprašant už tai užmokesčio, su švelniomis intrigomis, galvojant visų pirma ne apie save, o apie kitus, ir tuo pačiu laimint tūkstančius garsiai plakančių širdžių.

Post – Amelija

Aktorė, kuriai šiandien sueina vos 24-eri, buvo tiesiog apipilta apdovanojimais ir publikos dėmesio, ir ilgainiui turėjo kovoti dar vieną kovą – kad nebūtų tapatinama vien su Amelijos vaidmeniu. Ir eilė atėjo “Dieu est Grand” – filmui, kuriame Tatou vaidina dvidešimtmetę su vaikišku charakteriu ir didelėmis gyvenimo problemomis. Skaudžiai išsiskyrusi su mylimuoju, Michele sutinka dvyliką metų vyresnį žydą veterinorių Bertrandą. Nusprendusi patikėti jei ne kažkuo, tai viskuo – Michele nusprendžia pamiršti prieš tai praktikuotą katalikybę bei budizmą ir tapti tikra judaizmo išpažinėja. Kartais net labiau žydiška, nei patys žydai…

Sakoma, kad jei nebūtų “Amelijos”, šlovę Tatou būtų dovanojęs ir šis filmas, kur jis tiesiog šėlsta romantinės komedijos scenose tarp daktaro Edouard Baer (šiaip Prancūzijos TV žvaigždės) ir jo motinos Catherine Jacob šeimos papročių – ir pati kuria žaižaruojantį siužetą “iš savęs”. Ar svarbu kalbėti hebrajiškai, jei nori turėti geriausią pasaulyje gyvenimo draugą?

Tai buvo tik pradžia. Šį sezoną Audrey Tautou režisieriaus Cédric Klapisch buvo paviliota vaidinti “L’ Auberge espagnole” (Ispaniška taverna), pirmoje tikrai transeuropietiškoje komedijoje apie prancūzų studentą Xavierą (Romain Duris) kurį “Erasmus” programa nubloškia į Barseloną, į mažą butą su angliškai – ispaniškai – daniškai – vokiškai – itališkai – belgišku studentišku gyvenimu. Tatou žydi juokingiausiame filme apie Europą ir santykius tarp skirtingų europiečių. Žavinga įtampa čia žydi pati savaime – neveltui režisierius pasakojo, kad atrenkant aktorius Italijoje visi kandidatai vėluodavo maždaug po valandą, o Danijoje – ateidavo 15 minučių anksčiau. Spėkite, o kaip Audrey?

Dar viename šiemetiniame Laetitia Colombani filme “A la folie… pas du tout” (Beprotiškai ir tikrai) Audrey Tautou vadina gydytoją įsimylėjusią Amželiką, kurį ilgainiui įtikina save, kad ir vedęs vyras ją myli. Senas “Fatal Attraction” tipo siužetas yra gan nuvalkiotas, bet smarkiai keičiasi, kai aplinka užpildo gražūs, švarūs ir saulėti perizažai bei žmonės. Taip pat, Audrey kuria rolę ir dar nebaigtame Claire Devers filme “Les Marins Perdus”….

Tik kada mes juos, tuos dingusius Europos kino jūreivius, pamatysime?…