Išmėginti

Kadangi pirmą kartą išmėginu pigių skrydžių po Europą kompaniją “Ryanair”, šiek tiek baugu šalia paso neturėti normalaus ir tikro lėktuvo bilieto. Tik atspausdintas e-mailas, kurį gavau kaip patvirtinimą, jog užsisakiau skrydį.Eilėje prie check-in visi rankose glamžo savo e-mailus. Nusiraminu – reiškia, ir manasis suveiks.

Esbjerge mane turi pasitikti. Leidžiantis Danija jau mojuoja vėjo malūnais, patvirtindama gerų vėjų viltis. Nevažiuoju atostogauti ant smėliuko, su 35 laipsnių karščiu dieną ir lengvai žemesne temperatūra naktį. Nevažiuoju demonstruoti prakaituotiems poilsiautojams savo 15-os maudymosi kostiumėlių (nes tiek neturiu), vargti perkimštame paplūdimyje, vėliau persirengus slampinėti po kokio kurorto barus, o išvažiuojant mąstyti – ką aš visą savaitę čia veikiau?.. Važiuoju į vėją, į šalį, kurioje populiariausias sodybos atributas – vėliava, niekada nenukaranti žemyn; į šalį, kurioje viskas netgi brangiau nei Britanijoje. Važiuoju mėginti savęs ant vandens. Važiuoju buriuoti.

Prieš pora metų lipau ant lentos Trakuose. Tuomet pati lenta, burė bei visa kita įranga priklausė mano draugo draugo broliui, tad galite įsivaizduoti, kaip atsargiai reikėjo elgtis su tuo jautriu daiktu, nes buvau prigąsdinta, jog “tai labai daug kainuoja, būk maloni, nesudraskyk ir nesulaužyk”. Hidrokostiumą irgi dalijomės trise. Vyrišką hidrokostiumą, kurį, kaip galima įtarti, man tekdavo vilktis paskutinei, taigi šlapią ir sunkų, ir šaltą. Plaukti irgi tekdavo paskutinei. Jei tai galima pavadinti plaukimu. Niekas neparodė ir nepaaiškino, kur dėti rankas, ką daryti su vėju, ir kodėl “ta lazda, kur eina aplink burę, eina iš abiejų pusių?”… Kaip pasukti, kur pasvirti, kaip valdyti ir netgi kaip saugiai pulti į vandenį – niekas nepaaiškino.

2002-ieji. Turiu unikalią galimybę važiuoti savaitei į Daniją buriuoti. Draugas buriuotojas pasitiks, nugabens į Ringkobingo kempingą, supažindins su kitais atostogaujančiais buriuotojais iš Lietuvos, ir užkels ant lentos. Chm, neužkels, teks lipti pačiai.

Ringkobingas, apie 70 km nuo Esbjergo, ramus miestukas su ramia centrine aikšte, dailiais namukais, vazonais ir skulptūrėlėmis languose, aišku, vėliavomis, dviračiais ir nugairintais danų veidais. Kempinge už dvi minutes karšto vandens duše reikia mokėti dvi kronas (apie 1 litą). Moneta tokia daili, su skylute per vidurį, gaila mesti, bet meti, ir paspaudęs STOP mygtuką, gali tas dvi minutes “pratęsti” iki 5. Aišku, jei neturi nieko prieš muilinimąsi be vandens. Tačiau pats kempingas žaviai sutvarkytas, ramus, saugus, švarus, šiuolaikiškas, ir jame be mūsų nėra lietuvių!!! Pirmąją dieną rakinome kemperį, kai kas rakino bures, tačiau jau po dienos valandų valandoms galėjai palikinėti savo busiką atidarytomis durimis, įjungtu laptopu, numestu į kampą fotoaparatu, mobiliais telefonais, na ir, žinoma, kažkur pakištais dokumentais.

Prisipažinsiu: ne kiekvieną dieną vėjas buvo tinkamas man, kaip vadina buriuotojai, “čainikei”. Tačiau pamokų gavau pakankamai, pradėti teko netgi nuo instrukcijos ant lapelio! Akys nuolat ganėsi po horizontą – nesvarbu, turkšdavausi vandenyje ar sėdėjau ant kranto: matyti vienu metu lakstančias 30-40 spalvingų burių pasitaiko ne kasdien. Mano draugas ir instruktorius GPS-u pamatavo savo greitį: 47 km per valandą.

Susibičiuliavome su vokiečių šeima. 43-jų metų Elmar buriuoja 17 metų, buriuoja jo žmona Brigitte, buriuoja vaikai Shteffan ir Jan. Tokie gražūs žmonės. Fizine prasme. Gražus tvirtas vyras, graži moteris. Gražūs visi kūnai kempinge. Tiek gražių vyrų kūnų vienoje vietoje seniai mačiau.

Labai akivaizdus dar vienas dalykas: ramybė. Ko gero, vėjas ir pats buriavimas išmuša iš tavęs visus ožius, visą blaškymąsi, visą skubėjimą, vertimąsi per galvą, “trizniojimus” ir ant kranto išlipi ramus kaip belgas. Ramiai stebi kitus. Tokių atostogų norėjau. Tokias atostogas gavau.

Žinoma, dviračiai, futbolas, maudynės, “Alitos” brendžio, Becheruvkos, Jim Beam perdozavimai, bendros vakarienės, muilo burbulų pūtimo rungtys, kelionės automobiliu po Danijos užkampio apylinkes – visai neprimena Turizmo agentūrų siūlomų kelionių. Visiškai alternatyvios atostogos. Be makiažo (stiprus vėjas, sūrus vanduo – vienintelis “makiažas”), be aukštakulnių, be kokteilinių suknelių, be puošnių rankinukų, tačiau kartu labai civilizuotos, menkai primenančios “nesiprausiu, nes nėra kur” keliones. Kempingas netgi turėjo skalbimo mašinas, džiovykles, dujines virykles, tualetinio popieriaus ritinėlius tualetuose ir sąžiningą moteriškę, valančią visas tas patalpas 10 kartų per dieną!

Pirštus nutrynė “tas burės šniūras” (teatleidžia man žmogus, kuris mane viso to mokė! – pavadinimo neatsimenu) – na tas, kuriuo reikia išsikelti burę, kūnas nudegė kaip eilinė deginimosi katastrofa (kojos iki šortų linijos, rankos, veidas), nuotraukose iš atostogų beveik visur esu susivėlusi (dėl vėjo), o draugai Londone sako – keistas tavo atostogų pasirinkimas, mieloji. Džiaugiuosi grįžusi su tvirtesnėmis kojomis, rankomis irgi, ir žinodama, kad visgi PLAUKIAU!

Skrisdama namo į Londoną šypsojausi. Turbūt labai gražiai šypsojausi, nes šalia sėdėjusi indusė pasiūlė kekę vynuogių. Šiaip turbūt maloniai atsisakyčiau, bet – paėmiau. Juk reikia priimti pačius keisčiausius pasiūlymus ir nemenkinti netyčia pasitaikiusių progų. Pasiduoti avantiūrai, paburiuoti, pailsėti, pavargti.