Koneisto 2002

Šimtai atlikėjų (KEN ISHII, TELEPOPMUSIK, THE ORB…), žurnalistų (MUZIK, THE WIRE ir, aišku, ORE) ir 40 000 paprastų mirtingųjų šiemet linksminosi buvusiuose Suomijos sostinės fabrikuose bei švariuose paplūdimiuose.

Šiaurės kryptis

Plaukiant iš Talino, akylūs Suomijos pasieniečiai tave palaiko arba potencialiu nelegalu, arba narkotikų gabentoju, jeigu nesitempi kokių 100 skardinių alaus. Jeigu esi “post soviet union” pilietis ar juodaodis, atplaukęs į uostą, tikrai pajunti tuos stereotipiškos Europos socialinius ir ekonominius skirtumus. Netgi prieš tai, laive, nesitikėk nuoširdumo ir šilumos. Maloniai besišypsanti Suomijos pensininkė sumurma kažką gimtąja kalba, sulaukia tradicinio “Do you speak English?”. Jei pasiseka, išgirsti “jėėės” ir “wėr aa jūūū frommmmm?”.

Sakau: “lifffjuuueinia”. “Ouu, jėėės…” – atsako geografijos žinovė. Po to paklausia, ką ruošiuosi veikti jos gimtinėje, pasižiūri, ar dar nepradingo piniginė ir nueina pas drauges ar dar kur nors toliau… Atsargiai, pavojingi tie lietuviai… Uoste praeinu “Non Europe Union Members” tunelius, nedrąsiai nusišypsau pasieniečiui ir gavęs išsvajotą antspaudėlį pase, galiu lengviau atsikvėpti vėsiame šiaurės ore. Uhh…

Helsinkis

Didžiausią įpūdį vidutinės klasės lietuviui palieka ne išpuoselėti paplūdimiai ar rojaus sodus primenančios kapinės, o dešimt kartų brangesnis alus. Čia taip pat randu tų pačių pavadinimų Europos prekybos centrus-milžinus (tiesa, jokių minimų/medijų/makropolių…), MTV suformuotą jaunąją kartą, pseudo/pinigų ištroškusią autentiką ir pan. Žodžiu, pasaulis juda viena kryptimi, bet ne vienu ritmu. Vertingi dalykai – nemokamas internetas, pateiktas “Apple” formoje, spalvingi žemėlapiai ir inteligentiška policija. Su ja teko susidurti tik vieną kartą.

Penktą valandą ryto golfo aikštę primenčioj pievelėj teko išlysti iš savo minkšto ir šilto miegmaišio, išgirdus “Sorry, it’s private territory. You must go out.” Jokios įtampos, antrankių, bananų ar (su)spardymų (linkėjimai mūsų žaliesiems Temidės tarnams…). Šiaip nereiklius lietuvius naktį mielai priglaudžia pajūrio uolos, kur pasistatysite palapinę ar pasitiesite pigų miegmaišį. Ne Lietuva – sulaukti peilio panosėje ar piniginės baudos tikimybė mažesnė. Nors ką gali žinoti… Ką vietiniai “bomžai” vežiojasi savo laaabai dideliuose Gariūnų stiliaus maišuose.

“Koneisto”

Dėl užsitęsusių maudynių šalia surūdyjusių Talino laivelių ir lėtai puškuojančios “Melodia” (devynaukščio namo dydžio laivelis, kuriuo plaukiau), teko praleisti japono KEN ISHII, D.Britanijos “karių” STANTON WARRIORS, BASS JUNKIE ir dar galybę pasirodymų. Verkti norisi… Visgi gailiuosi ne to. Įdomiausia man pasirodė, jog tą dieną pagrindinėje salėje (“Red Bull Main Arena”, 3000 žmonių) geru laiku, iškart po KEN ISHII “gyvo” pasirodymo, plokšteles suko DJ SLON. Būtent jį šiemet Lietuvon į kovą prieš AIDS “atgabeno” DJ SAGA. Va tau ir “popsistas”… Žodžiu, daug kartų (ne)pelnytai aplotas “promotorius” parodė turįs neblogą uoslę. Šaunu.

Taigi antrą dieną noras pašokti/pamatyti/pajausti gerokai padidėjęs. Pirmiausia – Hietaranta paplūdimys. Daug besiploninančių anoreksikių ar aptakių formų suomiukių, blankoko light house DJs ir nesimaudantys, bet besideginantys lankytojai paliko prastą įspūdį. Nors panašaus reginio ir tikiuosi – vietiniai suomių didžėjai ir “Red Bull Beach Sound” – kitaip tariant, pop shit/sound/promotion. Jau ketvirtą valandą dienos gražia pakrante patraukiu į pagrindinę vietą. Taip, šiek tiek ankstoka, bet ne per anksti…

Pagrindinis veiksmas – buvusiame kabelių ir laidų fabrike, kuris panašiai ir vadinasi – “Kaapeli”. Tai – kokio dešimtaukščio dydžio pastatai, pilni šiuolaikinio meno, renginių ir pan. “Koneisto” – tik vienas jų. Šiek tiek primena mūsiškę “arMADĄ”, tik apimtys kitos… Taip anksti prie įėjimo tuštoka. Perku bilietą už kainą, kurios mano tėvai tikrai nepateisintų… Kuprinę – į saugyklą (2 eurai…), no drugs, no photo (o gaila…) ir pirmyn. Tvyro smagi atmosfera. Čia jaučiuosi esąs svečias, o ne trečiojo pasaulio dalis. Angliškai plepu su vietiniai suomiais – jie nesupranta, ką sakau aš arba atvirkščiai. Bet tai nesvarbu. Geriausia kalba – šypsena.

Kadangi ex-fabrikas šalia Baltijos, viena iš devynių salių (“Sonera Pool Terassi”) su vaizdų į uostą. Štai ką rašo lankstinukas: “Open-air terrace stage next to the sea, designed exclusively for Koneisto. Grass, palm trees, a swimming pool and, naturally, a cloudless sky. Age limit 15.” Visai arti tiesos – išdžiūvusi, bet graži pievelė (panaši į tą, kuria Beckham’as laksto), plastmasiniai palmių lapai (o kotas tikras:), baseinas, pilnas vandens, bet ne žmonių, +25 laipsniai karščio ir tikrai giedras dangus. Dieviška. Na, o penkiolikmečių tai niekas labai negaudo. Tik man teko patirti tą nemažą psichologinę traumą – paprašė “identification card”, kai ėjau į “age limit 18”. Vis ta mano vaikišką fizionomija… Gerbiami ORE kritikai, metas parašyti ironišką atsiliepimą:)

Pirmas kolektyvas – NUOSKA. Vietinė “happy vocal house” muzika tikrai atitinka bendrą nuotaiką, bet prikelti ir pajudinti tingių stebėtojų nesugeba. Toliau – GIANT ROBOT. Šie įdomesni: jau minėto Beckham’o šukuosenos, būgninkai, gitaristai, saksofonininkai, būgnininkai ir kiti “ininkai” yra vietiniai didvyriai. Jų vinilai – priešakinėse muzikos prekių parduotuvių vitrinose, šalia BASEMENT JAXX ir pan. Scenoje jie nėra tokie tvirti – šiek tiek nelimpantys Jamaikos ritmai, keistos sintezatorių melodijos šokdina vietinę publiką, bet ne mane. Nežavi vietinės ir anglų kalbos derinimas. Panašiai kaip ir SKAMP…

Pradėjus temti, daugėja margaspavių lankytojų (jie nepriminė Berlyno meilės parado klounų…), išgerto alaus kiekis, THC testai ir pan. “Red Bull” salėje – “hard-edged techno band led by a cool jazz sax player”. Šio trio pavadinimas nieko nesako – RINNERADIO. Džiazas + techno – hmm… Nuteikia skeptiškai. Valandą trukęs pasirodymas priminė ištęstą LAURENT GARNIER “The Man With The Red Face” SVEK’o remix’ą. Saksofonininkas tiesiog valdė publiką, kuri visiškai pakluso jo diktuojamam ritmui. O ir šiaip – mušamuosius ir sintezatorius bei ritmo mašinas valdę vyrukai drąsiai ir taikliai improvizavo. Profesionalai.

TELEPOPMUSIK – prancūzai, pelnytai nugroto “Breath” autoriai. Tikrai girdėjote šį magiškų galių turintį hitą ir Lietuvoje. Deja, pasirodymas nuvylė. Seksualus ir moteriškas “Breath” leido svajoti apie nežemišką vokalistę. Scenoje svajonė virto garbaus amžiaus moterimi, kurios galvą puošė didelis raudonas gėlės žiedas. Vokalisto pareigas ji dalinosi su energingu juodaodžiu. Tačiau publika už jį buvo santūresnė. Žymiai įdomiau stebėti muzikantus, tiksliau sakant – tą, kuris “groja”… Na, tokiu “instrumentu” (kabutės čia labai reikalingos…) – kubo formos dėžutė, keletas mygtukų ir ilga “antena”. Tam tikru atstumu artinant rankas prie “antenos”, skleidžiamas garsas, kuris kartais būna panašus į delfinų “kalbą”, kartais – į pelėdos ūkavimą. Priklauso nuo atstumo tarp “muzikanto” rankų ir “antenos”. Niekada nemačiau ko nors panašaus.

Pagrindinėje salėje velniškai tvanku, daug prakaito ir “Red Bull” (dažnai minimas prekinis ženklas, tačiau turinys nevertas pinigų). Nesinori griauti idealizuoto TELEPOPMUSIK vaizdo, kurį kūrė “Breath”. Daug tikiuosi iš “Turbiinisali” – tik 150 žmonių, lankstinuke – “Experimental Ambient Laboratory. Theatre-like space dedicated to experimental electronic music. Decorous ambience and video arts guaranteed to satisfy even the more cynical ones. Express yourself with the 532 mattresses”. O iš tikrųjų – sutrypti purvini poroloniniai lakštai, publika – aptingę dvidešimtmečiai; vietinių paauglių sausokas techno liejasi iš nepigių ritmo mašinų. Mažai fantazijos ir kūrybos.

Daug geriau lauke – skanūs (aišku, ir nepigūs…) karšti patiekalai, nemokami (ir vėl…) žurnalai, saldainiai bei draugiška publika. Likusios salės – įvairiausi muzikos (?) stiliai (dažniausiai griežtokas house), video projekcijos. Daug įdomiau “Kaapeli” rūsiuose – mažiau žmonių, daugiau menų. Būdingas veiksmas – žioplinėji, sutinki panką su “Tresor” marškinėliais, plepi, pamatai išjungtą televizorių ir video magnetofoną, atsisėdi, spaudi “Play”. O toliau – juokiesi, pašiurpsti ar verki, sunku atspėti, ką pamatysi ar pajausi.

Vidurnaktį – THE ORB. Nei daugiau, nei mažiau. Legendiniai vyrukai, nusipelno tų banalių pagyrimų, dešimt žvaigždučių iš dešimt. Tikėtis galima visko – ir ambient nuotaikų, ir bet kokio kito stiliaus formų, tačiau visa tai yra Dr. Alex Paterson and Co. pasaulis. Dvi valandas viena koja buvau Helsinkyje, o kita ten… Vis dar aktualūs ORB’ai lenkia laiką. Grįžęs namo būtinai susirasiu jų nesenstančių darbų.

Šeštą ryto: miegantis Helsinkis, besiskirstanti publika, šaltas miegmaišis. Ir šiluma, nors saulėtekis dar toli…