www.edipas.lt :: moderni :: klasika

Pro duris mus maloniai įleidęs draugas užsimena – geriau jau sėskite gale. Gal todėl, kad šiame praregėjimo bei užtamsėjimo šventėje žiūrovai gauna ir gerą dozę d’n’b tikro smogo. O taip pat – geležinę scenografiją. Spektaklis buvo repetuojamas toje pačioje salėje, kur vyko “Ore Versatile” vakarėliai ir mes vis galvojome, kam reikalingos geležinės sūpynės ar smėlio dėžės. Žiauri besisukančių sūpynių tapatybė (ar nesąmonė?), bandant atsakyti į klausimą – kas aš kas aš kas aš (ne)paaiškėja tik dabar.

Tiems, kurie iki šiol nematė Koršunovo iš žaidimo oberiutais laikotarpio, tragedija gali pasirodyti labai “nekrošiška” – su kraupiais vaitojimais, su puikiai OKT modernybėje pasirodančiais senosios kartos aktoriais: Jūrate Onaityte (super, trūksta tik dredų), Regimantu Adomaičiu, Laimonu Noreika ar perkusijos meistru Arkadijumi Gotesmanu ir, be abejo, nepakartojamu Regimantu Vilkaičiu. Tačiau pagrindinį spektaklio smuiką, o tiksliau šizokančios megamalūno girną veža Dainius Gavenonis.

Tiems, kurie tik skaitė Sofoklį, OKT kaukių ir šviesos žaismų spektaklis pasirodys sukrečiančiai modernus. Klasikai iššoktų iš karstų ir nubėgtų vos išvydę koršunovišką chorą, net jo neišgirdę. Edipo komplekso nagrinėtojai bei nagrinėtojos taip pat nustebs, nes spektaklis yra (ne)žavingai nedraugiška tiesos geismo ir netiesos geismo kolizijos katarsio paieška cypiančios būties fone. Ir metaapibendrinimo negalimumo kontempliacija. Ar orakulo groteskas.

Nelabai suprantate, ką noriu pasakyti? Gerai, aš įpeistinsiu tik vieną iš daugelio spektaklio literatūrinio bendraautorių Kristupo Saboliaus citatų: “Oidipas yra tai, dėka ko kiekvienas atskiras žmogus pasidaro absoliučiai nepakartojamas ir didingas savąja egzistencija. Jis yra didingas vien dėl to, kad yra. Jo įmestis į pasaulį, susidūrimas su negailestinga pasaulio faktūra, jo konkretumas, kurį nulemia vien tik paprastas ir iš pirmo žvilgsnio absoliučiai banalus egzistavimo faktas. Oidipas yra banalus kaip debesys ir meilė, bet sykiu toks pat didingas kaip sausų lapų šiugždėjimas. “Aš galiu vadintis laimės sūnumi… Mėnesiai man giminės, per juos mažutis aš ir didis” – rėkia Oidipas pastirusiais vyzdžiais krisdamas į likimo prarąją. Jis beprotis ir labiausiai sumaitotas. Jis sutraiškytas ir šlykštus, jis garbingas ir tiesus. Oidipas savo buvimu yra paradoksas ir oksimoronas. Kaip žmogus.

Jis yra tai, į ką susieina laiko, gyvenimo, likimo ir pasaulio kryžkelės ir neįmanomu būdu ištirpsta jo transformuojamoje gelmėje. Jis yra nelaiminga laimė, ir amžina akimirka. Jis yra paniekinta garbė, ir garbinga nešlovė. Jis aklas praregėjimas ir regintis aklumas. Jis yra tėvas ir brolis savo vaikams, sūnus ir vyras savo žmonai. Jis yra paskutinė likimo atlieka ir likimo išsipildymo simbolis. Jis yra kaltė ir teisumas, nuodėmė ir dorybė. Jis yra vieta, kuriai nėra vietos, taškas, kuris negali būti lokalizuotas, laikas, kurio neįmanoma patirti ir kurį nuolat patiriame, liga, nuo kurios nepasveikstama, vaizdas, kurį išvysti, kai nieko nebematai, jis yra skausmas, gurgiantis ausyse, jis – saldus mazochistinis pasitenkinimas savo skausmu. Jis yra pats sveikiausias psichinis ligonis. Jis yra šventasis žudikas ir žudikiškas nekaltumas. Jis yra gašli skaistybė ir nekaltas ištvirkimas. Jis yra aprėpiama begalybė ir begalinis ribotumas.

Oidipas yra sunkiasvoris akrobatas vaikštantis ploniausiomis voratinklio gijomis. Taip neturi būti, taip negali būti, to net nėra. Arba atvirkščiai: jis yra įžūlus egzistavimo faktas, nuolatinis spjaudymasis savo būties sultimis, gurguliavimas neišdžiūstančioje gyvybės kraujo baloje. Oidipas yra asketiškas persipildymas ir neišsipildantis nuolatinis įvykis. Jis yra į mėsą įleisti dantys ir nesustingstantys žandikaulio raumenys. Oidipas yra išsigimimas scenoje; šaižus ir šlykštus embriono šnibždėjimas ir savęs paties išsitaškymas ant cemento grindinio. Jis yra nepaprastai skanios smėlio dulkės po liežuviu. Jis yra tai, kas galėtų būti dievu, bet yra žmogus. Jis yra netikintis tikėjimo aktas. Jis yra atviras nervas, kurį krečia elektos išlydžiai. Jis yra kvėpavimas beorėje erdvėje, kai nieko neužuodi, tik patį save. Tai savyje pačioje sudeganti savastis, tai gaisras, ugnis ir drėgnai maloni liepsna. Tai autogenezė ir metapsichozė įvykstanti tame pačiame žmoguje, toje pačioje vietoje, tą pačią akimirką ir niekada nebesibaigianti”. OK.

Gera citata. Per antrą veiksmą sėdžiu likęs netikėtai vienas paskutinėje eilėje. Tarp kartais sublyksinčių mobiliųjų telefonų ekranų ir ironiškų jaunimo komentarų “na, va, tobulas menas”. Ir maldauju, kad netektų dar pamatyti bonusir Elektros ar Antigonės megatragedijų. Ir, kad nenusišnekėčiau vertindamas tragediją modernybėje. Nes kartais kyla pagunda kikenti iš per ilgai užsidejuojančio didžiulio pliušinio MEškiuko.