Don’t Analyze This

“Šiek tiek “išsisėmęs” festivalis”, – teigė kaip visuomet genialiai paprastas vienas Klaipėdos dienraštis. “Išsisėmęs” – kad konstatuoti situaciją; “šiek tiek” – kad nė vieno neįžeisti. Uostamiesčio redakcijų liūtai išsekimą suskubo diagnozuoti nesulaukę, kol festivalis bent įpusės. Nes: “Jau dabar trūksta sujudimo”, – verkšleno susirūpinusi “Vakarų ekspreso” žurnalistė, – “Ypač iš organizatorių pusės”. Galima sutikti, galima nesutikti; iš principo, galima ir nedramatizuoti. Jei ėmė strigti festivalio organizacinė struktūra, tai mažosioms kino formoms žanro krizės lyg ir negresia.

Breaking The Silence

Gyvenantys rojoje, kur pinigai auga ant medžių; pavyzdžiui, Švedijoje lapų kritimas sukelia nacionalinę euforiją; netikite – nuvažiuokite ir įsitikinsite). “Tinklų” repertuarai gimsta iš minimalių siužetų ir biudžetų, tačiau minimalizmas kaip stilistinis ar meninis metodas nebūtinai reiškia krachą, tiesa? Prastas lankomumas pirmosiomis dienomis – taip pat ne priežastis festivalį laikyti išsisėmusiu. Ne priežastis ir dėl unikalios klaipėdiečių savybės informaciją virškinti vėžlio tempais, o dar turint galvoje maksimaliai minimalią (kaip gi kitaip?) festivalio reklaminę kampaniją… Supraskite: mes nepratę prie intensyvios užklasinės veiklos; jei kam labiau patinka, – nuo tokios atpratę.

“Įveikiant tylą”, – taip vadinosi lenkų programoje rodytas filmas apie kurčiuosius. Turbūt šis pavadinimas taikliausiai iliustruotų klaipėdietišką festivalio startą. “Tinklai” – neatskiriamas rudeninio stogų važiavimo atributas.

The Doors

Be Ventės rago ir “didelių” pavardžių. Ne taip, kaip anksčiau.

Ištikimiausius “Tinklų” lankytojus iki šiol hipnotizuoja prisiminimai apie Peterio Greenaway vizitą 1999-aisiais. Ir viskas, kas gražu, buvo gražu: Ventės ragas, “Intymūs dienoraščiai” ir nusileidusi labai tikra žvaigždė. Tačiau būtų naivu manyti, kad garsas apie “Tinklus” būtų suintrigavęs patį Peterį G., tiesa? Daug labiau tikėtina versija, kad garsaus ornitologo anūkas į Lietuvą atvyko užhipnotizuotas garso apie Ventės ragą.

Or so they said on TV last night

“Tinklus 2000”, kurie vyko amžinatilsį kino teatre “Kapitolijus”, podraug su tiršta migla gaubė ir legendos apie Šarūno Barto & Co. pasirodymą. Seansų laikas buvo stumdomas negailint melomanų nervų. Iššluotos bilietų kasos. Finalinis verdiktas “Laisvės” seanso pradžią nukėlė į vidurnaktį. Mistika-fantastika, kurioje nesudalyvavęs turėjai mirtinai užsigraužti.

Pernai per rusų kino programos vidurį dingo garsas. Didelių pretenzijų dėl to niekas nereiškė. Oras vibravo nuo masinio tirtėjimo, kadangi lauke esant minusinei temperatūrai, žmonės filmus žiūrėjo neapšildytoje kino salėje. Festivalio “eksponatu” tapo paskutinis gyvas Mažosios Lietuvos knygnešys, sulaukęs glėbio gvazdikų, garbaus amžiaus KU docento bučiuko į skruostą ir jūros aplodismentų :)

Užtat šiemetiniame festivalyje klestėjo lygiava.

Visiems atseikėta vienodai: ramiai, be kaprizų ir įžeistų ambicijų. Žvaigždžių ir “didelių pavardžių” apskritai atsisakyta, – idant labai tikros žvaigždės neužgožtų mažesnių, idant mažosios nejaustų diskomforto ir nekompleksuotų.

Ir dar: priimkite sveikinimus, ponai – festivalis galų gale prasimušė kelią į normalų kino teatrą: a) Žvejų kultūros rūmų kino teatro salė – apšildoma, b) be saiko varstomos salės durys – rūpestingai suteptos alyva.

Provocation

Tiek to: be Ventės rago ir “didelių” pavardžių.

Bet: mums dar liko Teatro aikštė, kur nuo rugsėjo 29 iki spalio 5 dienos iš magiškojo projektoriaus turėjo lietis depresija po litewski: “Kinas ir jūra”, specialioji lietuvių kino programa Klaipėdos miesto 750 metų jubiliejui – skamba išdidžiai. Kas vakarą, nuo 23 val. matysime po seną gerą lietuvišką filmą, pradedant “Jausmais” ir baigiant “Elzė iš Silijos” (oi, atsiprašau, – Gilijos).

Filmų NErodyti būtų privertęs tik blogas oras (žr. pastabėlę festivalio lankstinuke). Kažkur, tolimose vizijose buvo galima pasvaigti net apie drive-in, klaipėdietišką lauko kiną, kurio čia greičiausiai neatsiras iki kokių nors 800-ųjų miesto jubiliejaus iškilmių.

Tačiau Deep Shit

Nors pradedant rugsėjo 29-ąja oras buvo geras, kino akcijos Teatro aikštėje prasidėjo spalio 3-ąją. Ir ne joks ne “Breaking the Silence”, o “Mulholland drive” herojės košmaras: “Silencio. No hay musica, no hay banda…“. Tirštai nusėdę Teatro aikštės suolelius žmonės ironizavo, kad ir projektorius tris dienas tuščiai kabojo (greičiausiai) tam, kad tokio dalyko (tikriausiai) nematę klaipėdiečiai būtų galėję susipažinti iš arčiau. Filmas “Moteris ir keturi jos vyrai” buvo žiūrimas aikštėje tvyrant kapų tylai. Ekrane, paklūstant visiems lietuviškos kosmogonijos ir folkloro kanonams, buvo daug juodos spalvos. Drive-in idėja buvo aktuali lygiai dviems automobiliams.

Be euforijos, po balkonu, kuriame praeito amžiaus pradžioje kalbėjo Hitleris. Spalio 4-ąją lijo.

Reines d’un jour

Nelemtomis pustuštėmis pirmosiomis dienomis Klaipėdos televizininkai davėsi po kino teatro fojė bandydami iškvosti žmones apie jų požiūrius, pomėgius, tikslus, aspiracijas, intencijas, …
Jei tinkamu metu pasipainiojote tinkamoje vietoje, jus galėjo parodyti per teliką!

The Story of Arctic Love

Pora žodžių apie skandinavus. Nežinau, kokiais kriterijais programos buvo poruojamos. Galimas daiktas, kad jokiais. Galbūt švedų ir danų filmai tą pačią dieną buvo rodomi visiškai atsitiktinai. Neįsigilinusiems į Skandinavijos pusiasalio istorines perversijas, tai viso labo kaimyninės tautos. Tuo tarpu realybėje vienus su kitais iki šiol sieja nuoširdi abipusė antipatija. Trumpai tariant: didžiojo brolio funkciją pasisavinę švedai iki šiol nevengia patraukti per dantį danų, trečio brolio kvailio, ir atvirkščiai (ypač atvirkščiai).

Nepraleisti skandinavų programos priežasčių buvo daug. Tenka pripažinti, kad snobizmas – viena jų. Ko gero, tai lengvai paaiškinama, – tiek danai, tiek švedai garsėja tvirtomis didžiojo kino tradicijomis bei išskirtinėmis asmenybėmis. Asmeniškai mane čion atginė ir prabudusi nostalgija prieš 100 metų studijuotai švedų kalbai. Tačiau: daugeliu atvejų buvo arba tylima, arba kalbama angliškai. Apybraižą “Prisimenu Leną Svedberg” įgarsinęs kultinis švedų aktorius Stellanas Skarsgårdas taipogi bylojo ne gimtąja kalba (suprantama: darbas toks, galėjo ir atprasti). Filmo antraštė, kuri lietuviškai skambėjo lyg kokia ištraukėlė iš memuarų apie Vincą Mykolaitį-Putiną, išversta į švedų kalbą nė trupučio netrikdė. Jag minns…, prisimenu. Dieviška formulė. “Jag minns Lena Svedberg” – ko gero, labiausiai dėmesio vertas programos filmas.

Likusiais atvejais tai bus: a) ėdančios, straksinčios, stambiu planu šikančios ir myžančios karvės liūdnomis ir/arba įžūliomis akimis; b) nebylūs ditirambai nuogoms ir prisidengusioms moteriškėms pirtyje = laiko išraiškai; c) nežabota jaunos švedės meilė katinui patinui Stefanui ir riebiam bevardžiui šuniui till death does them part; d) stogai ir išprotėję metro kontrolieriai (tuo pačiu – daug laimės, t.y. daug teksto originalo kalba tiems, kurie supranta švediškai); e) švediška gyvenimo ir mirties filosofija plazdant nacionalinei vėliavai.

Tebūnie tai labai asmeninė nuomonė: tie, kurie rinkosi tik danų programą, išlošė dvigubai. Sveikas daniškas sarkazmas prasidėjo filmuku ape samurajus. Beje, visai neseniai teko žiūrėti prancūziškai dubliuotą Nagisos Oshimos “Tabu”. Būčiau visai nenustebusi, jei šiuokart poliglotai samurajai būt prabilę daniškai, bet ne, – lingvistinės metamorfozės atsisakyta. Neįvykusios dvigubos savižudybės istorija (“Another Blue Day”) nepranokstamiems šios srities pirmūnams lietuviams turėjo praversti, – kaip iš koto verčianti animacija apie technikos stebuklus (“Štormo P. išradimai”).

Bijau, kad pagal neoficialią tautų konfliktų schematiką, “mažieji” eilinį sykį perspjovė “didžiuosius”. Va ir visa meilė.

Pace

Čia reikėtų įterpti nedidelę improvizaciją apie tai, kaip sėkmingai “išsisėmęs” festivalis Klaipėdoje renka nuolatinę publiką.

Nuolatinis lankytojas salėje turi savo nuolatinę vietą ir žino, kas jam nuolat sėdi iš priekio, o kas iš nugaros. Pagal nuolatinius mobiliųjų telefonų signalus nutuokia, kam atėjo žinutė, o kam ne laiku paskambino. Pradeda skirti nuolatinio žvengimo, kosėjimo, čiaudėjimo ir šnibždėjimosi įpročius. Jei į salę įlenda šviesai užgesus, tai pagal priešais sėdinčios galvos kontūrus gali manyti, kad nugrybavo ne ten, kur nuolat reikia.

Norvegų kino programa pasirodė tokia populiari, kad šansų atsisėsti apskritai buvo ženkliai sumažėję. Pagal idėją, tai irgi svarus festivalio nusivažiavimo ženklas. Sakyčiau, įprasta situacija daugeliui gyvenimo atvejų: kai galų gale pasidaro linksma, reikia rišt mazgus.

Ciao Ciao

Iš to paties žiauriai brokuoto, nekoreguoto arba nukoreguoto lankstinuko: “Inspiracija: itališko žodžio CIAO priešingos reikšmės – “labas” ir “sudie”.

Ciao – Klaipėdai – sudie. Ciao – Vilniui – labas.

Gerų “Tinklų”.