Senos mašinos sudaužytos?

Šių metų rokeriai protestuoja prieš šiuolaikiškas įrašinėjimo technologijas. Nauja tiesa skelbia, kad sintezatoriaus ir semplų naudojimas iš muzikos tik atima seksualumą,jėgą bei paprastumą. Vadinasi, turi sudaužyti mašiną ir muziką įrašyti natūraliomis priemonėmis. Tai nevien tušti žodžiai. Tokios grupės kaip THE STROKES, THE HIVES, THE WHITE STRIPES,THE DATSUNS, INTERPOL, YEAH YEAH YEAHS įrodė, kad roko muzika išgyvena tikra renesansą.

Ką skelbia teorija?

Roko atgimimas prasidėjo prieš du metus su THE STROKES išleistu debiutiniu albumu “Is This It ?“ir dueto iš Detroito THE WHITE STRIPES plokštele “White Blood Cells“ albumais. Buvo paneigta nuomonė, esą rokas miręs. Roko „ekspertai“ kartais tai įvardija kaip neo-punk arba neo-garage. Daug kas prašneko apie naują roko erą. Atsirado ir naujas muzikinis terminas – New Luddities. Naujieji Luditai. Terminas atsirado neatsitiktinai, buvo vėl prisimintas Ned Ludd ir jo “Army of Redressers”, britų revoliucionieriai dar XIX a. raginę daužyti (ir daužę) fabrikų mašinas ir stakles. Dabar mašinos ir staklės – nenatūralūs garso įrašų studijos kompiuteriai ir sempleriai. Toks tai palyginimas.

THE WHITE STRIPES naujausiąjį savo albumą (puikusis „Elephant“) „iškepė“ tik aštuonių takelių studijoje, o įrašų metu naudota aparatūra buvo pagaminta 1963 metais ir net dar anksčiau. “Ji yra jauna, seksuali, gerai klausosi, primena senus gerus laikus. Joje randame tą jausmą – “kai buvome jauni“- apibūdina šią muziką bene daugiausiai visame pasaulyje apie naujuosius rokerius rašantis žurnalas “New Musical Express“. Mūsų akyse formuojasi nauja XXIa. roko karta.

Jaunieji rokeriai atmeta praėjusio dešimtmečio “roko” skambesį, tai yra – visus tuos nu-metal, grunge ar pop-punk . Juos įkvėpė post-hipių, 60-ųjų. muzika.THE KINKS ir THE WHO, sena Iggy Popo ir MC5 gauja, dargi niujorkiečiai THE RAMONES bei naujoji britų banga prasidėjusi 1980-aisiais.Jie nemaištauja taip, kaip tai darė jų tėvų karta Ir kaip galima maištauti prieš tėvus, kurie patys užaugo su pankroku, o ir seneliai šoko pagal Preslio rokenrolus?

Naujoje muzikoje neatsirado vietos savikritikai, jausmams ir politikai. “Kai buvau paauglys, visada atvirai reikšdavau savo politinius įsitikinimus. Niekam tai nerūpėdavo. Man tai jau nerūpi“- sako Jack iš THE WHITE STRIPES. Žymuiausias visų laikų britų radijo didžėjus John Peel pripažino, jog grupė iš Detroito labiausiai intriguojantis kolektyvas nuo Jimi Hendrix laikų. Jų naujas albumas „Elephant“ turi šansą tapti estetiniu ir (a)politiniu Naujųjų Luditų manifestu. Žodžiu, velniop politiką, velnio tuščią globalizmą ir velniop pjautynes su tėvų karta.

Kaip ir priimta šiais postmoderniais , jaunimas pasipuošęs “Naujųjų Luditų” vėliava kuria savo įvaizdį. THE WHITE STRIPES koncertuose pasirodo apsirengę raudonai ir baltai , o jų albumų viršeliai primena primityvią 20-ųjų grupės De Stil estetiką. Švedai THE HIVES ištikimi juodai ir baltai spalvoms (kaip ir prieš dvidešimt penkis metus THE STRANGLERS ir THE CURE).THE STROKES ir YEAH YEAH YEAHS „pasiskolino“ Niujorko klubo CBGB grupių įvaizdį – visiškai tokį kaip 70-ųjų pabaigoje ar dar anksčiau. Norvegai TURBO NEGRO, save vadinantis death punk grupe neatsilieka nuo savo pirmtakų THE DAMNED ir VILLAGE PEOPLE šukuosenų bei grimo stiliumi.

Dar viena svarbi naujųjų rokerių savybė – tai naujai atrastas globalizmas. Žavu tai, jog naujieji rokeriai neturi ryškaus prisirišimo prie miesto ar regiono, kokio nors Liverpulio, Londono, Mančesterio ar Sietlo, kuris vienintelis turėjo teisę būti “naujojo sprogimo epicentru” .Grupės kuriasi visur tiek Amerikoje tiek Anglijoje, taipogi Švedijoje (THE HIVES, HELLACOPTERS, SAHARA HOTNIGTS) , Australijoje (THE VIVES, JET, CASANOVAS, ARHITECTURE IN HELSINKI), net Naujojoje Zelandijoje ( THE DATSUNS, D4 , THE BRUNETTES, PACIFIER). Šiaip ar taip, naujų rokerių atsiradimas jau tapo globaliu reiškiniu. Tačiau kurie iš jų geriausi?

Paveikslėlis #1: The Strokes

THE STROKES dabar yra.daugiau nei šiaip grupė. Nesvarbu, jiems patinka tai, ar ne. (Neveltui naujasis grupės albumas prasideda irzlia eilute “I want to be forgotten,
and I don’t want to be reminded”) juos sieja kai kas daugiau. Kaip NIRVANA gūdžiais 90-aisiais buvo garage ambasadoriai, taip dabar THE STROKES atstovauja, taip vadinamajai new garage rock scenai. Ir nors nemažai kritikų mykė, kad šių metų jų albumas “Room On Fire” yra kiek mažiau įdomus, nei prieš du metus išleistas “Is This It?”, publikai tai nėra labai svarbu.

Grupės gitaristas Nick Valensi interviu prisiminė, kad pačioje susikūrimo pradžioje THE STROKES norėjo “kurti dainas, pagal kurias reiktų būtinai šokti nemadingai – kaip pagal kokius PRETTY IN PINK”. Tikroji THE STROKES sėkla buvo pasėta aukštosios mokyklos laikais, kada bosininkoto Nikolai Fraiture brolis Pierre Šv. Kalėdų proga grupės lyderiui Julianui Casablancas padovanojo kažkurė THE VELVET UNDERGROUND CD. Anot Juliano, jie klausėsi “Velvetų” ir svajojo: “Ach, jei tik mes būtume žinomi… Tikslas – būti kietais, nemadingais ir velniškai populiariais”. Casablancas ir Albertas Hammondas Jr ėmėsi realizuoti šią svajonę Bosistasšturmuodavo koncertus ir maniakiškai persekiodavo muzikos leidėjus, siūlydamasis būti kokios grupės prodiuseriu. Gitaristo pasyvioje šypsenoje ir tylioje kalboje iš tiesų visada slėpėsi didelės ambicijos. THE STROKES įvaizdžio formavimas didžia dalimi priskiriamas jam. Kandūs apžvalgininkai sako, kad ir niujorkiečūių turtingiems tėvams.

Spaudai pikantiškos informacijos apie THE STROKES netrūksta. Pavyzdžiui, Hammondas prieš pusantrų metų neoficialiai atsivertė į judaizmą, nes, jo žodžiais tariant, Valensi pabodo būti vieninteliu žydu grupėje. “Pirmąkart kažkokiam žmogui tai pasakiau Los Andžele” – pasakoja Hammondas. “Jis mane išprovokavo ir aš pasakiau šią baisiąją paslaptį. Po to jis visą vakarą mane guodė”. O štai gražusis Julianas turi unikalų sugebėjimą valandų valandas malti šūdą. Jam neatrodo, kad turėtų kažkur būti. Jis gyvena akimirka. Jis gali šnekėti apie viską, išskyrus savo tėvą, pleibojų palikusį šeimą, kai Julianui tebuvo devyneri. Tingi ir minkšta Juliano povyza iškart pašiaušia spyglius, užvedus šią temą: jis vis dar negali atleisti tėvui.

THE STROKES kritikų vadinami dešimtmečio roko karaliais. Gal jie tokie ir nėra, bet žino, kaip kartu įrašyti pritrenkiantį albumą. “Room on Fire”. Jų naujo albumo pirmojoje pusėje užuodžiamas nuovargis ir niūrumas; viduryje įvyksta lūžis, perbėgama į chuliganiškąją stovyklą, kuri ir išgarsino jų debiutinį albumą “Is This It?”. Grupė meistriškai manipuliuoja ta nuotaikų kaita: vokalisto Juliano balsas kyla ir krenta su tokia jėga, kuri visiškai nesiderina su santūriu ir tingiu jo įvaizdžiu. Šiek tiek panašų balsą galima išgirsti pas Peter Gabriel.

Nikolai Fraiture boso linija daužosi ir šokinėja lyg širdies ritmas mažos įsimylėjusios mergaitės, pamačius savo meilės objektą.”Reptilia”, turbūt griežčiausioje albumo kompozicijoje. Ją THE STROKES koncertuose dainuoja su jauna Niujorko vokaliste Regina Spektor. Bosas vadovauja paradui šviesiai liūdna ritmika ir melodija, sudarydamas kontrastą tikrai šlykštiems žodžiams. Naujas jų albumas“Room on Fire” nesiruošia pakeisti pasaulio, tačiau jis neabejotinai nuostabus. Jame THE STROKES daro tai, ką daro geriausiai: pateikia nuoseklias, galingas kompozicijas, kurios pripildo beprotiškos energijos per tris minutes. Kaip teisingai pasakyta – jei niekad nenori pražiopsoti esmės, sek Juliano patarimu dainoje “Between Love and Hate”…

Paveikslėlis #2: The Rapture

Kaip žinia, pankroko revoliucija 1977-aisiais pagimdė naujas formas, tai yra – new wave ir post punk, kurios suklestėjo maždaug prieš dvidešimt metų. Šalia THE STROKES, dar viena Niujorko grupė – THE RAPTURE yra “80-ųjų renesansas”. Nors gal greičiau reikėtų vartoti žodį “risorgimento”: abi komandos turi nemaža itališko kraujo. Nėra abejonės, skirtingai nei jų kolegos THE RAPTURE lenkia daugiau į post- punk sekdami THE CURE bei indie-dance, eidami Depeche Mode pramintais takais. Spalio gale “rapturai”išleido savo antrąjį ilgai ir nekantriai lauktą albumą “Echoes”.

Vokalistas ir giatristas Luke Jenner, bosininkas Mattie Safer, būgnininkas Vito Roccoforte ir instrumentalistas Gabe Andruzzi yra daugiau gaujos nei grupės nariai. Jos istorija prasidėjo San Diego, pirmąjį koncertą projektas sugrojo 1998-aisiais San Franciske, paskui jie persikėlė į Sietlą, kol galų gale atsidūrė Vašingtone ir apsistojo Niujorke. Ten jais pasirūpino prodiuserių kolektyvas James Murphy ir Tim Goldsworthy arba DFA (Death From Above). 2002 metų pradžioje pasirodė grupės įrašytas “House Of Jealous Lovers”, o visa kita – jau istorija.

“Echoes” yra drąsus pareiškimas. Jis pilnas visiškai sumoderninto synth-pop, lyderis Luke Jenner dainuodamas mėgdžioja Robertą Smithą, tarsi nuolat gyventų baisioje panikoje, o įvaizdžio prasme yra begėdiškas Roger Waters klonas. Gabriel Andruzzi, pritariantis saksofonu,- dar viena PINK FLOYD kopija. Pridėkite prie to GANG OF FOUR, truputį Davido Bowie ir netgi ankstyvojo Čikagos house, ir jūs gausite madingiausią sezono muziką.

“Echoes” prifarširuotas širdies ritmą atkartojančių mušamųjų ir šnypščiančio bei burbuliuojančio sintezatoriaus. Kelių dainų – titulinės “House of Jealous Lovers”, “Killing” žodžiai – yra šiek tiek daugiau nei pasikartojantis monotoniškas skandavimas, pritaikytas klubams ir šokių salėms. Kiti kūriniai, įskaitant švelnią akustinę dainą “Open Up Your Heart” ir grynai rokinį “Love Is All”, pritaikyti daugiau ramiam klausymui.
“Love is all my crippled soul will ever need”. Taigi.

Nuoseklus ir preciziškas DFA / THE RAPTURE bendradarbiavimas ypač atsiskleidžia pažiūrėjus į albumo kūrinių seką: kiekvienos pabaiga yra kitos pradžia. O viskas sujungta nuostabiai tiksliai. Šios struktūros dėka gali dainą išgyventi visiškai. Ir jei “Echoes” ir nėra geriausias 2003-ųjų metų albumas, jis rimtas konkurentas 83-iesiems. Taip, liaudis, 80-ieji grįžo. Tiksliau, buvo grąžinti THE RAPTURE komandos.

Paveikslėlis #3: Hot Hot Heat

1999 metais Kanadoje susikūrusi grupė HOT HOT HEAT geriausiai yra žinoma Britanijoje. Jei THE STROKES pradžia buvo THE VELVET UNDERGROUND, tai kanadiečiai labai daug klausėsi (ankstyvųjų) THE CURE įrašų. Daugiau ar mažiau dance punk stilių atliekanti grupė įrašė du albumus – “Scenes One Through Thirteen” (po kurio išmetė vokalistą Matthew Marnik) ir “Make Up The Breakdown” (grupės lyderiu tapo Steve Bays).

Kanada, atrodytų, yra dar viena įdomi vieta, kur gimsta naujausios muzikos grupės. Nors šiais metais iširo daug kanadietiškų rokenrolo grupių, kurios buvo žinomos tik Kanadoje (THE HEADSTONES, THE WATCHMEN ar BIG SUGAR), atsirado daug projektų, kurie garsūs visur, tik ne Kanadoje. Electrosuperkatės PEACHES, elektronikos šedevras MANITOBA ar pamišęs rokeris Danko Jones visus metus praleido koncertinėse gastrolėse. Pridėkime prie to HOT HOT HEAT, grojusius 55 tūkstančių miniai su DURAN DURAN ir THE CURE, dalyvavusius Davido Lettermano šou, o Europoje pakliuvusius į MTV topus. Žinia, tai nelabai svarbu revoliucijai, bet jų muzika tikrai keistai originali.

HOT HOT HEAT britų kritikų kartu su BROKEN SOCIAL SCENE ir THE HIDDEN CAMERAS buvo apšaukti “naujos grupių Kanados” herojais. Iš tikrųjų, gimtajame Edmontone jie surenka vos tūkstantį žiūrovų, o radijo stotys jų negroja. Vienintelis žurnalas, kuris nufotografavo juos viršeliui – populiarus skaitalas “Macleans”, platinamas ligoninėse ir prie dantistų kabinetų. Bays sako, kad reikės dar daug laiko, kol bus įtikinta “mėsos su bulvėmis” roku ar populiariuoju emo punk besižavinti žiniasklaida.

Na, mes galime ir palaukti. Jei bus verta laukti.