Kai pasklido gandai apie šį renginį, praleidau juos pro ausis – toks elektro pasaulio herojų spiečius Lietuvoje? – neįmanoma. Paskui įvairūs dažniai vis garsiau priminė apie festivalį, kol kas galų gale jis įgavo visai realų būvį.
Pasiėmiau krūvą festivalio flajerių ir išėjau į gatves ir barus skleisti elektrodienų garsą. Vaizdas iš “Paukščio skrydžio” baro Vilniaus televizijos bokšte skelbė, jog per tris dienas galima bus išgirsti tiek, kad užtektų visiems metams. Deadbeat, Monolake, Mouse On Mars, Sutekh – tik viršūnės.
Pirmoji festivalių diena visada skirta visų pirma susipažinimui su erdve. Įveikus chaosą prie durų, patenki į bruzdantį ŠMC fojė. Šalia nuolat pulsuojančio bohemiškojo ŠMC baro, pirmame aukšte įrengta puiki minimal aludė – keletas didelių stalų, pagalvės pasieniais + keli televizoriai. Užlipus laiptais, pasitinka rūkykla-susitikimo-pažinčių-aptarimų vieta. Didžioji salė paruošta veiksmui – viena priešais kitą stovi dvi didelės scenos su santūriu apšvietimu. Garsas toks (pagaliau!), kad sunku susišnekėti su šalia stovinčiu žmogumi. Galima klausytis ne tik ausimis, bet visu kūnu – viduriai vartosi kaip reikiant. Vienas tų retų atvejų Lietuvoje, kai garsui priekaištų neturi. Salėje negalima nei rūkyti, nei gerti, todėl apsauginiai nuolat gainiojasi po salę “užsimiršusius” melomanus. Mandagiai, bet kartais ir ne visai mandagiai. Daugybė seniai ir ne taip seniai matytų pažįstamų veidų – atrodo, susirinko visi Lietuvos žmonės, bent kiek besidomintys intelektualia elektronine muzika. Kai kur priklijuoti lapai su renginio programa padeda susigaudyti, kas kada groja/rodo. Pažįstamas pritaria, kad visa tai gana panašu į Barselonoje vykstantį elektronikos rojų festivalį “Sonar”. Erdvė įsisavinta.
Scenoje pasirodo grupės Empti smegenys Public’as su Empti Giedre ir mažiau matytu išstypusiu vaikinu. Viskas prasideda gana stipriai, tačiau paskui nusileidžia. Pagaliau vėl girdime kitą Pavliko pusę, o ne nusaldintą Empti. Vokalistai karts nuo karto pritaria, tačiau daugiau laiko šoka šešėlyje. Kažkodėl atrodo, kad ši improvizacija kažkaip ne iki galo pavyksta – gal todėl, kad tai nėra pagrindinis atlikėjų užsiėmimas?
Paskui prasideda festivalinė migracija: salė – baras – salė – baras – baras… Kažkur berūkant, pasigirsta Deadbeat albumo “Wild Life Documentaries” garsai. Vaikinas iš Monrealio Deadbeat įpina į elektro garsų pasaulį šiek tiek jamaikietiškų dub pulsacijų ir išjudina publiką. Sklandžiai gražiai ir svajingai. Scenoje pasirodžius ŠMC jau matytam Monolake, kažkodėl ima strigti kompas. Plikagalvis vyriškis tik skėsčioja rankomis, o publika pradeda švilpti. Šiaip ne taip sutramdžius skaitmeninį pasaulį, pasigirsta daugumai puikiai pažįstamas firminis Monolake stuksėjimas. Kadangi rytoj daugumai žiūrovų į darbą, po Monolake didžioji dauguma auditorijos patraukia namo.
Antroji diena gerokai linksmesnė – rytoj nereikia į darbą ir, neslėpkim, laukiam Mouse On Mars. Viskas jau ne taip nauja – toks smagus antrosios dienos apsitrynimas/įsigyvenimas. Apsauginiai jau truputį nuvargę – prasideda kabinėjimasis prie žmonių. Tačiau auditorija šiandien irgi gerokai labiau apdujusi – ko norėti, friday night. Jokios agresijos, tik keli skustagalviai nelabai supranta, kur patekę (prie kasos: “Ėėė, tai čia Terminalas ar ne?”).
Belaukiant Mouse On Mars, per vidurį salės prie laptopo sėdi smulki mergaitė, transliuojanti bioritmus iš savo pasaulio. Žmonės apstoję aplink atrodo kiek nustebinti, tačiau pasibaigus pasirodymui visi audringai ploja.
Po to apsisuku 180 laipsnių kampu ir matau, kad stoviu keli metrai nuo scenos, kurioje jau ruošiasi du televizoriaus ekrane matyti vyrukai (prisimenu vaizdus iš jų turo po Japoniją). “Pelėnai” pasiruošia ir trenkia. Gyviau nei visi iki tol groję laptopų specialistai – mikrofonas grūdamas į kažkokį aparatą, preparuojamas, visos rankenėlės sukiojamas su pašėlusiu entuziazmu. Ritmai ritasi vienas per kitą ir kai atrodo, kad tuoj-tuoj visa struktūra grius, jie kaip slalomo meistrai išlaviruoja ir publikai pritariančiai linksint, čiuožia toliau. Draugas rėkia į ausį: “Tai prieš kiek metų jie jau turėjo išprotėt, kad taip groja?!” Atrodo, kad Mouse On Mars čia pat bando naujas kombinacijas, neria po vandeniu, nežinodami, kas ten laukia, išmeta viską į kosmosą, rausiasi į žemę. Jiems nieko nereiškia viską sustumti į akligatvį, o po to šelmiškai krutinant ūsus tarsi sakyti “Čia nieko nebuvo. Dabar bus taip: trak-ta-taram-čik-prrrrrr-uuuoooo-bum-bum-sssssssst-tra-tarak….” Kartais jau galvoju, kad čia ne pelės, o meškinai. Užsimerkiu ir pasileidžiu per smegenų vingius. Šalia panašiai jaučiasi ir kiti žmonės. Po pasirodymo dauguma išeina tylomis – nelabai yra ką pasakyti. “Mars” batonėlis ir ant jo uždėta kompiuterio pelė.
Po tokio išbandymo į salę užsuku tik retkarčiais. Kažkaip šiai nakčiai užtenka. Galvoju, kaip smagu, kad Vilniuje vyksta tokie dalykai, išmetantys keletą vakarų už įprasto gyvenimo ribų. Metų renginys ir iššūkis kitiems – ar įmanoma padaryti ką nors stipresnio? Kartelė pakelta aukštai.
Komentarai