Takeshi Kitano

Nedaugelis žmonių gali vienu metu būti nuoširdžiai gresmingais ir nuoširdžiai juokingais. Legendinis japonų režisierius, aktorius ir komikas “Beat” Takeshi Kitano yra toks.

Pradėjęs kukliu Tokijo striptizo klubo liftininku, tobulindamas stepo šokio judesius tarp aukštų, “Beat” Takeshi Kitano pakilo iki vieno žymiausių ir populiariausių Japonijos.. eee.. garsenybių. Nors už Japonijos ribų jis geriau žinomas kaip kinomenininkas, namie jis žongliruoja daugybe rolių: veda šešias savaitines TV komedijų ir varjetė laidas, laikraščio rubriką ir dar tapo. Jis turi tokį statusą, kad jam priklauso net asmeninė padykusių proteguotinių komediantų gauja – Office Kitano.

Kitano pasiekė kultinį statusą ankstyvaisiais 70-aisiais kaip pusė “Two Beats” (su partneriu “Beat” Kiyoshi) – šiurkštoki, gruboki Morecambe ir Wise – kaudamiesi su Asakusa (Tokijo rajonas) striptizo klubų publikos abejingumu stačiokiškais pratimais (jų tarpe – kautynių barškančiom lazdom etiudai ir tradicinių dramų parodijos). 80-aisiais “The Two Beats” sėkmingai perkėlė savo pasirodymą į TV. Tuo pat metu Kitano šen ten pavaidindavo, pavyzdžiui besišypsantį kalejimo prižiūrėtojų vadą Nagisa Oshimos “Merry Christmas, Mr. Lawrence”.

1989-ais jis paėmė į rankas režisieriaus vadeles niūriu “Violent Cop”, pradėjusių eilę meninių filmų, iškart tapusių klasika: “Sonatine” (1993), “Hana-Bi” (1997), “Kikujiro” (1999), “Brother” (2000) (pastarieji du buvo parodyti ir per Lietuvos televizijas!). Juose su firminiu stingdančiai įtemptai šaltu stiliumi Kitano visą laiką vaidina veikėjus, turinčius polinkį į ypatingą žiaurumą (dažniausiai arba bejausmius policininkus, arba susirūpinusius Jakuzos bosus). Jo filmo “Zatoichi” to paties vardo herojus, aklas masažuotojas ir kardų kovos meistras, yra vienas populiariausių Japonijos ekrano personažų. Nuo 1962 iki 1989 metų Japonų aktorius-uraganas Shintaro Katsuo suvaidino jį daugiau nei 100 pilnametražių filmų ir TV serialų.

Kadangi piratiniais interneto kanalais visus Kitano filmus lietuviai jau matė, jų pristatinėti nereikia – iškart pereinam pre interviu apie naujausią jo filmą, kurį (pagaliau!) galime pažiūrėti mūsų kino ekranuose – “Vilniaus Pavasaris 2004” festivalyje.

Palyginus su liaudišku originalu, jūsų Zatoichi išeina toks kaip ir super herojus. Atrodo, kad jis turi antgamtiškus sugebėjimus ir yra nenugalimas.

TK: Shintaro Katsu versijoje didelė reikšmė buvo skiriama tarpusavio santykiams tarp personažų megzti. Jo Zatoichi turi moralinį nusistatymą – kovoti su blogaisiais. Mano versijoje, Zatoichi yra žudymo mašina, kuri atrodytų nejaučia visiškai nieko savo aukoms. Kai baigiau filmą, aš pamaniau, kad iš tikrųjų jis galėjo būti toks, na, tikrasis taikos piktadarys.

Ar veiksmo scenoms jus įkvėpė patritis dirbant su Kinji Fukasuku prie “Battle Royale” (apie šį filmą rašėme anksčiau – vert. past.)?

TK: Iš tikrųjų aš visiškai nesijaučiu įtakotas to filmo. Filmo scenų ritmas gerokai pagreitėjo palyginus su įprastu mano filmų tempu. Priežastis, kodėl jis pagreitėjo yra ta, kad aš sumaniau surišti žemės dirbimo sceną pradžioje – kur kaplio smigimo į žemę garsas yra paverčiamas perkusiniu ritmu – su stepo šokio scena pabaigoje. Aš tikrai nemanau, kad tai buvo įtakota Fukasaku. Tempo panašumas tarp filmų – tik sutapimas. Aš labai sąmoningai parinkau reikiamą tempą savo filmui.

Ar muzikinių elementų panaudojimo filme idėja kilo iš sustiprinto pasaulio suvokimo, kurį lemia Zatoichi aklumas?

Kai filmavau kapliavimo sceną, aš maniau sau – gal Zatoichi yra vienintelis žmogus, kuris girdi tai tokiu ritmų, ir niekas kitas to taip negirdi. Aš maniau, kad Zatoichi yra vienintelis žmogus, kuris gali taip girdėti. Jo supančios realybės supratimas vyksta per uoslę ir klausą. Būtent kalbant apie klausą, aš manau kad tai, kaip paprasti žmonės girdės tai įvairiose scenose yra būtent tai, kaip Zatoichi jaučiasi tuo metu ir tikrasis žemės dirbimo garsas gali būti visiškai kitoks. Aš iš tikrųjų maniau, kad šokio scena gali būti prieštaringai sutikta, bet per pirmą viešą filmo demonstravimą Japonijoje visi plojo. Japonijos auditorijai tai nėra taip keista, kaip gali atrodyti. Mes turime panašią stepo tradiciją Kabuki ir Bon-odori (japoniškas tautinis šokis), kur šokėjai vilki kimono ir klumpes, tik pats šokis ne toks greitas.

Tai taip pat panašu į tradicinio Holivudo miuziklo numerį.

TK: Taip. Bet daugelis senųjų būdingų Japonijos dramų turėjo panašias pabaigas, kaip “Zatoichi”. Tik aš nemanau, kad tokių japoniškų filmo pabaigų būtų daug kas matę vakaruose. Turbūt dėl to, kad tik tokių režisierių kaip Mizoguchi ir Kurosawa, filmai yra išleisti užsienyje. Daugelis būdingų japoniškų dramų turėjo pabaigas, kur pagrindiniai veikėjai pačioje pabaigoje pratrūksta daina. Aš mąsčiau, kodėl gi taip, ir supratau, kad jie tikriausiai pasiskolino tai iš Holivudo. Tais laikais žmonės tiesiog mėgdžiojo… kol atėjo iki mano kartos, tai tapo pagrindiniu Japonų dramos elementu.

Panašu, kad filme taip pat stiprus ryšys su jūsų vaidybos Asakusa komedijų scenoje laikais. Poniai Saito, filmo prodiuserei, priklausė eilė Asakusa klubų.

TK: Iš tiesų ryšys dar gilesnis. Merginą geišą, kuri filme groja shamisen (dažnai Kabuki naudojamas styginis instrumentas – vert.past.), siunčiau 6 mėnesius mokytis groti. Kaip vėliau išaiškėjo, jos mokytojas pats mokėsi pas Katsu (ano ankstyvojo Zatoichi personažo aktoriaus) tėvą, kuris pats buvo shimasen mokytojas. Dar daugiau, mano protégé komikas Taka Gadarukanaru (kuris vaidina Shinkichi), buvo striptizo šokėjas viename iš ponios Saito klubų. Jo tėvas buvo Jakuzos bosas Izu (Tokijo rajonas), kuris perėmė vieną iš ponios Saito klubų. Tad mums to nežinant, viskas, kas susiję su šiuo filmu (net step-šokis), galų gale pasirodė beturį ryšį su Asakusa komedijos scena.

Taigi nors jūs neišradote personažo, jis gavosi toks pat asmeniškas jums pačiam, kaip ir kituose jūsų filmuose.

TK: Taip, bet ironiškas dalykas yra tai, kad bus beveik neįmanoma viršyti Zatoichi populiarumo per likusį mano gyvenimą. Taigi tai ir pozityvu, ir negatyvu. Nežinau, ar man džiaugtis, ar verkti. Tai tas pat, kaip draugauti su gražia aktore ir pasigauti venerinę ligą.

Zatoichi buvo ir dar bus rodomas “Vilniaus Pavasario 2004” festivalio metu (balandžio 28, 16.15). Kitas Takeshi Kitano filmas “Lėlės”, bus rodomas to paties festivalio metu (balandžio 28 ir 29 dienomis).