DJ HYPNO: KELIONĖ PER VIDURIO EUROPĄ

Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, nuo to laiko kai DJ Hypno (tikrasis vardas Jake Jephcott) pirmą kartą pralinksmino savo senelius, leisdamas Shakin Stevens plokšteles. Per tą laiką jis spėjo pagroti gitara ir būgnais grunge grupėje, debiutuoti Midlands klubuose, persikelti į Brightoną ir įnikti į big beats, persikelti į Prancūziją ir groti hip hopą bei beats snieglentininkams bei Kanų ir Nico afterparčiams, nuvykti su kuprine į Tailandą ir dar ten kažkur, grįžęs statyti progressive sceną Birminghame, paskui viską mesti ir apsigyventi į Palangą panašiame Sopoto kurorte ir tapti vienu karščiausiu šio žemės lopinėlio šokių muzikos veikėjų. O be to – jis vienas iš nedaugelio žmonių, kurie matė tiek Anglijos, tiek praktiškai visas Rytų ir Vidurio Europos scenas (šį savaitgalį jis atvyksta ir į Lietuvą!). Kaip mes galėjom nepaimti interviu? Taigi, lyginamoji civilizacijų analizė by DJ HYPNO!

Trumpai papasakok apie save, kaip pradėjai groti, kaip vystėsi tavo karjera ir kaip nusprendei persikelti iš Anglijos į Lenkiją?

Viešai groti pradėjau maždaug prieš šešis metus, visokiuose studentų house vakarėliuose ir nemokamuose reivuose Centrinėje Anglijoje. Tada pjoviau praktiškai vien drum’n’bass. Paskui persikėliau į Brightoną, žinomą miestą prie jūros ir pradėjau groti house ir big beat. Tada kažin kaip sugebėjau palikti Angliją ir išvažiavau į Prancūziją, kur didžėjavau nedideliame klube kalnų slidinėjimo kurorte. Patekau į “Sony Playstation Snowboarding” turą ir išvažiavau į gastroles groti French filtered ir funky house ir truputį hip hop bei breakbeat. Paskui pusmetį gyvenau Kanuose kur grojau ir įsitryniau net į Kanų kino festivalį, kas yra didžiulė pramoga. Paskui kuriam laikui grįžau į tėvynę ir grojau Birminghame ir Londone, bet visą laiką laukiau, kur čia dar išvažiuoti.

Per pusę metų sugebėjau susitaupyti kelionei į Pietryčių Aziją, daugiau tranzavau ir šlaisčiausi su kuprine, bet sugebėjau pagroti keletame klubų Bangkoke ir Kuala Lumpure. Rezidentas man davė tokių daugiau deep ir progressive plokštelių, jas ir grojau:) Grįžęs į Britaniją pradėjau daugiau domėtis šiuo stiliumi . “Chab and Nukem, Datar and Leftfield” – na, žinai. Birminghame pradėjau groti deep house klubuose ir pats rengti vakarėlius. Mane pradėjo kviesti groti į Vidurio Europą, daugiausiai į Lenkiją. Buvo pašėlusiai šaunu tenais – puikūs klubai, šaunūs žmonės ir tikrai purvinas, nenusaldintas garsas. Tai mečiau darbą, kurį turėjau Anglijoje, nusprendžiau, kad visiškai pakeisiu gyvenimą ir Lenkija manęs laukė. Taip susiorganizavau sau tokį kaip ir mini turą, ir iš jo į Angliją negrįžau…

Kas labiausiai anglą stebina čia?

Be abejo, kalba yra labai sunki. Kartais man atrodo, kad tai – trečia pagal sunkumą kalba, po kinų ir japonų ar kažkas tokio. Aš vaikštau pas mokytoją, ir mokytis visai gerai sekasi, bet iškalbėti su kuo nors 5 minutes – vis dar labai sunku. Maistas neblogas, aišku jei nesistengi rūpintis linijomis, žinai visa ta mėsa ir lašiniai. Bet šaunu atsigauti, ypač jei visą savaitgalį bičiuliaujiesi su alkoholiu. Papročiai gana panašūs, dabar mes visi Europoje, o Lenkijoje – turint omenyje, kad gyvenu praktiškai paplūdimyje – nuostabu.

Palygink Lenkijos, Čekijos ir Britanijos šokių muziką, scenas.

Aš manau, kad Vidurio Europoje viskas labiau šviežia ir nauja. Visa ta ilgalaikė priespauda išugdė kūrybiškumą ir stiprų laisvės pojūtį. Tai labai jaučiasi klubuose Rytų ir Vidurio Europoje. Britanijoje šita muzika ir klubai veikė ilgai, žmonės klausėsi jos ilgai ir visi viską žinojo. Britai puikiai ją išmano, kiekvienas yra didžiausias ekspertas, ir didžėjams yra daug sunkiau patenkinti įnoringą publiką. Tiesa, kai paskutinį kartą buvau sugrįžęs, pamačiau kad scena ir Anglijoje pasikeitė, ji truputį grįžo į “undergroundą”, klubuose mažesnės erdvės ir įėjimas šiek tiek mažiau kainuoja. Daug žmonių pavargo nuo šokių muzikos, ir tas nuovargis labai akivaizdžiai juntamas.

Čia viskas dar turi atsitikti. Ir žmonių mentalitetas čia kitoks. Ir kas žino, gal nebus jokio pakilimo – muzikos scena vis dar “undegroundinė”, dominuoja deep house, techno, drum’n’bass ir funky house. Daugiau ar mažiau tokia seka. Be abejo, į priekį veržiasi daug kitų stilių, visų pirma electroklash, nes Berlynas taip netoli. Ir visuose šiuose stiliuose, mano nuomone, yra puikių jaunų talentų iš Lenkijos ir kitur!

Kaip galvoji, ar Rytų ir Vidurio Europa tiesiog keliais metais atsilieka nuo to, kas jau įvyko pasaulyje? Ar čia vyksta kai kas savito?

Kaip jau sakiau, daug kas čia yra kitaip, nes Rytų ir Vidurio Europos šalių kitokia istorija, komunizmas, priespauda, agresija. Taip pat, žmonės čia yra visiškai kitokie nei Vakarų Europoje, jie turi išsiugdę nepriklausomą požiūrį į tai, kad vyksta. Geriausi didžėjai yra žinomi visur. Tie, kurie čia groja kaip žvaigždės yra žvaigždės ir Anglijoje, ir visame pasaulyje. Tačiau aistra kurti įdomius renginius ateina iš kažin kur kitur. Nežinau, iš kur. Bet šito regiono promoterių ir didžėjų mentalitetas išsiskiria visoje Europoje.

Koks yra, tavo nuomone, geriausių šio regiono klubų penketukas? Ar dešimtukas?

Na, man teko čia groti tikrai nuostabiuose klubuose. Ir būti tokiose vietose, kur tikrai malonu atsisėsti, atvėsti ir klausytis muzikos. Aš gyvenu Lenkijoje Sopoto kurorte, prie jūros, kur tikrai nuostabūs paplūdimiai. Ir čia pliaže įrengtas klubas “Sfinks”, Lenkijos legenda. Jis veikia jau berods 15 metų, ir visi kuriems nors ką nors reiškia Lenkijos scenoje, čia pasirodė.
Klubai nuostabūs Rumunijoje, “Kristal” ir “Studio Martin” Bukarešte tikrai yra aukštesniame lygyje. “Roxy” Prahoje irgi yra pasaulinio lygio vieta, aš dievinu Čekijos publika, jiems patinka kai muzika gili ir šiek tiek purvina. Lenkijos pietuose, Katovicuose yra labai gerai šioje šalyje (bet tik Lenkijoje) žinomas klubas “Incubator” – kiek man teko ten būti tiek kaip žiūrovui, tiek kaip didžėjui – tai buvo nuostabu. Budapešte atidarytas “Pacha” klubas ir jis iš karto tapo ypatingos traukos vieta didžėjams ir publikai.
Iš visiškai kitos pusės pažiūrėjus – man nepaprastai patinka barai ir aludės, kur skamba džiazo muzika. Vietos, kur gali tiesiog atsisėsti, skaityti, kalbėtis. “Spatiff”, “Mandarynka” ir “The Language Pub” Sopote yra vietos, kurias būtinai turite aplankyti kada nors.

O kaip žmonės rengiasi?
Gali rengtis, kaip nori, svarbu kad būtų patogu. Aš pats pakeičiau daugybę stilių – raudoni, žali ir mėlyni plaukai, kostiumai ir kaklaraiščiai, suplėšyti džinsai ir hipiški skarmalai. Vienu metu net naudojau makijažą, ne tokį kaip gotai, bet kaip Niujorkiečiai, jeigu galima taip pasakyti! Sakoma: “nespręsk apie knygą pagal jos viršelį”. Bet visur ir visada atskirsi žmones, kurie moka rengtis.

O kokia muzika groja Lenkijos radijo stotyse?

Čia Lenkija smarkiai atsilieka, tikrai. Daugiausia klausau interneto radijo, ten galiu rasti tai, kas man patinka. Lenkijoje liaudis, kiek man žinoma, klausosi tik to, ką jau žino – ir hitukų, ir šūdukų. Kartais atrodo, kad jų radijo topuose tie patys kūriniai jau 10 metų.

Kas, tavo nuomone, yra geriausi šitų kraštų didžėjai? O kiti žmonės, kurie prisideda prie scenos?

Lenkijoje daug talentingų prodiuserių, organizatorių ir didžėjų. Jie daug neuždirba, bet labai prisideda prie to, kad scena gyvuoja ir spiria į užpakalį. Yra daug ir bukų žmonių, kurie tikrai turėtų susimąstyti apie tai, ką daro. Bet neminėsiu jų vardų. Lenkijoje yra nedaug didžėjų, kurie ženkliai stumia sceną į priekį. Juk labai paprasta parsisiųsti įrašų iš interneto kurie yra užtikrinti hitai, apsiskelbti didžėjumi, iškelti rankas į viršų ir rėkti, ir žmonės šokių aikštelėje iškels rankas ir rėks, ir 98% darbo bus padaryta. O tie, kurie eina į priekį ir stumia idėjas pirmyn – juos visada atskirsi. Jiems dažnai nesvarbu, kada jie gros, ar apšildys, ar bus vakaro žvaigždė ir taip toliau. O tokių žmonių Lenkijoje yra, jie pavaro, ir jie žino kas jie yra.

Kur buvo geriausia publika? O kokie yra hitukai, kuriuos publika visada karštai sutinka Lenkijoje?

Sunku pasakyti… Man labiausiai patinka šiek tiek įnoringa publika, kai ją sudaro skirtingi tipai. “Sfinks” klube visada šauni publika, ji šiltai priima naujoves. Ten negroju metų senumo gabalų, ten išbandau naujas ribas, visada įterpiu kai ką tikrai naujo.
Na, o iš kūrinių – LEFTFIELD ‘Song for Life` visada puikiai suveikdavo, tai nuostabus gabalas. Iš naujesnių REDANKA `Out Of The Dark` yra mano mėgiamas, FUNK D`VOID įrašė puikių kūrinių, iš kurių man labiausiai praverčia ‘Way Up High`. Aišku, aš stengiuosi susikurti savo himnus. Be abejo, kiekvienas gali paleisti X-PRESS 2 ‘ Lazy’ ir tuoj pakils rankos, ir visi (beveik) žmonės pradės kraustytis iš proto. Bet aš manau, kad didžėjus turi būti nenuspėjamas, drąsus, veržlus ir linksminti savaip. Tai sunku, bet pasitenkinimas būna daug didesnis.

Kokia tau muzika patinka, be šokių muzikos?

Man patinka džiazas, aš daug jo klausau dienos metu, valgydamas, sukinėdamasis namuose, gerdamas… Jaunystėje aš išmokau groti būgnais ir gitara, buvau tikras “grandžeris” ir be perstojo klausydavau MUDHONEY ir ALICE IN CHAINS. Aš mėgstu miuziklus (“Cats”, “Les Miserables”), operas ir klasikinę muziką – ji tikrai galinga. Ir hip hopas, tai yra tikrasis hip hopas, ne tas šūdinas pop hopas, kurį leidžia MTV. Iš tikrųjų, viskas – world muzika, Afrikos muzika. Tie nauji SCISSOR SISTERS gabalai yra nuostabūs, man patinak ir roko legendos – LED ZEPPELIN ir BLACK CROWES.

Kur buvo geriausia kava? O alus?

Alus Lenkijoje suknistai puikus – “Tyskie”, “Zywiec” ir “Lech” yra geriausiai žinomas alus. Geriausias alus, kokį man teko gerti buvo “Chang” Tailande, jis sumaišytas su geriau jums nežinoti kuo, išgėręs jį šypsaisi, ypač kai jis šaltas kaip ledas ir burbuliuojantis. Kavos negeriu, aš geriu tik arbatą (Dieve mano, ką aš čia nusišneku), o geriausia arbata – mamos.

Ar niekad nesigalėjai, kad apsistojai čia? O kad darei šį interviu?

Jokiu būdu ne! Nieko nesigailiu, ypač kai gauni daug priėmęs gerą sprendimą. Man labai patinka šis pasaulio kampelis, ir man pasisekė, kad galiu daryti ką noriu. Girdėjau, kad Lietuva labai graži šalis su kosmopolitišku jaunimu ir laukiu-nesulaukiu kada galėsiu pas jus pagroti. Buvau labai diplomatiškas, nieko tikiuosi neįžeidžiau, gerai pasirodžiau ir interviu buvo šaunus! Ačiū ir iki pasimatymo!