BEST IS THE FESTIVAL

Visą vasarą Anglijoje buvo tiršta festivaliais, tad dar nemažas srautas tokių nusidriekė iki pat spalio vidurio. Dar gerokai prieš rudenį (kai dar nieko nežinojau apie mažesnius, nei Creamfields ir Glastonbury festivalius), braidydamas po įrašų parduotuves, radau akį patraukusią skrajutę, skelbiančią apie Sunday Best organizuojamą triejų dienų šokimo- grojimo- miegojimo- rūkymo- niekonesupratimo maratoną (t.y. festivalį) “Bestival”. Spaudžiamas Anglijos taisyklių ir įstatymų naujų ES narių piliečiams, nelabai tikėjausi ten apsilankyti. Tačiau pirmosios festivalio dienos, palyginus saulėtos rugsėjo dešimtosiosios vakare jau riedėjome su kolega fotografu link Isle of Wight salos.

Dešimtus gyvavimo metus greitai švęsiantis Sunday Best iš pradžių buvo nedidelis klubas, po keleto metų užsiaugino ir Sunday Best Recordings . Dabar nusprendė nedelst ir tėškė (kartu su nenuspėjamu Anglijos oru) visiškai nerealų – keistenybių bei tobuliausios netvarkos pilną festivalį Bestival. Be abejo, festivalis praktiškai kiekvienam asocijuojasi su nesuskaičiuojamais kiekiais alkoholinių ir narkotinių kvaišalų, padedančių labiau “užsivilkti: nuo kiaurą parą prakaitą varančių didžėjų ir atlikėjų programos. Tačiau kaip žadėjo pats šio chaoso kapitonas Rob da Bank, “Bestival” turi būti (o taip ir buvo) daugiau nei muzikos festivalis. Tad spjoviau į visus prietarus. Vienas iš jų sako, kad Didžiojoje Britanijoje negalima pasitikėti darbdaviais, vietiniu oru ir pačiomis britėmis. Ir nutariau įminti iki tol neragautą ir nelytėtą pasaką apie tą festivalių vibe. Po kurio, sako, žmonės žmonės visą savaitę labai sunkiai grįžinėja į “dirbk-pirk-mirk” rutiną.

Penktadienis arba Fishday

Keturios valandos traukiniais, autobusais, laivais ir pėstute į patį pietų Anglijos užkampį – Isle of Wight salą. Galų gale gerb. fotografas Laimis Miglius ir gerb. reporteris Eibas Maskatauskis darda su vietiniu jaunimu nedideliame autobuse link pagrindinio taško – Robin Hill. Paskutinis peršokimas į “pre-party” nuotaikomis skarbantį autobusą ir dar po dešimties minučių jau bėgte įbėgame pro pagrindinius vartus su ant kaklo maskatuojančiais leidimais, kurių statusas “beveik visur praeinam”. Prie įėjimo (panašiai kaip per vestuves) pasitinka gėlėmis ir septinto dešimtmečio simbolika papuošti vartai bei maloniai dėkojantis už riešo parodymą apsauginis. Kodėl tokiais negailestingais terorizmo laikais apsaugoje dirba tiek daug musulmonų? ( t.y. babajų). Ir tada žmogus įsilieji…

Pagrindinėje scenoje, kuri vadinasi “Main Stage” savo pasirodymą, tuo pačiu ir vakaro live programą jau beveik baigia psychedelic-pop atstovai THE BEES. Jie (beje, vienintelė pačioje Isle of Wight saloje susikūrusi grupė) griebia už širdies ir užniūniuoja savo baladėmis įvairaamžišką publiką. Labai nenoriu patikėti, kad prieš tai praleidome DUB PISTOLS ar Lee „Scratch“ Perry su Mad Professor. Tačiau nenuleidžiame akių ir rankų su geriausiu šampūniniu Real Ale ir sukame į “Cocomo Bollywood Coctail” Bar palapinę, kur visu pajėgumu electroclashy acid house viniukais mus atakuoja Greg Sonata. Šiuo atveju, Eibas Maskatauskis tvirtai, laisvai ir profilaktiškai konstatuoja, jog electro įtakota šokių muzika Britanijos žemyne toli gražu nemiršta (kai tuo tarpu snobai iš Lietuvos senai visa tai kasa po pernykščiais lapais), o susilieja su neįprasčiausiais žanrais. Tai – skirtingais pavidalais – matėme visas tris festivalio dienas. Bet apie tai vėliau.

Taigi pasisukinėję ir prasiuostinėję geriausius kokteilius pateikiančioje ir todėl (tenka konstatuoti) linksmiausioje palapinėje du nepripažinti latrai nugrybauja iki “Big Top”scenos. Čia jau geras kelias valandas arbatą iš jazzy influed lazy bigtuna house ir nuoširdžiausių animacinių filmukų verda pats pačiausias Mr. Scruff. Jis įsuka ir mus, atsargiai laistydamas tirščiausią “Guiness” ant barzdų. Galų gale pasiseka ištrūkti iš ten. Jau pinasi liežuviai. Beriedėdami per dar neišmaurotą pievą, vos ne kaktomuša susiduriame su gyvai tradicinę karnavalų muziką varančiais PLATFORM ONE RAW SAMBA BAND. Šią bandsudaro maždaug keturiasdešimt įvairaus amžiaus Isle Of Wight moteriškos ir vyriškos lyties gyventojų. Sunku buvo akis bei ausis atitraukti. Tačiau po viso vasarinio indų plovimo sezono susidaręs kultūrinis troškulys mus vėl klastingai įsuko į “Cocomo Bollywood” kokteilių barą, kur jau viename kampe senobinėse matrasinėse lovose nelegaliauja pailsę diskotekininkai.

Beje, šios palapinės tematika, dailiai įsiliejanti į visame parke-kempinge vyraujančią gamtą, maloniai stebino savo paprastumu ir subtilumu. Ant palapinės vidinių sienų puikavosi senų indiškų filmų motyvai (pačius filmus buvo galima stebėti lauke rodomus ant palapinės stogo), o palei vieną kampą besidriekiančių nedidelių skėčių-staliukų ir minkštų lovų kelias traukė prigulti kiekvieną. Ttodėl mums taip ir neteko ant jų palaigyti. Nepaisant to, dar karta įsisukome į kokteilių palapinę dabar jau Ashley Beedle kontroliuojamame sraute. Ir sulig paskutiniais alaus lašais ant smakro paplojame viską “užraukti” antrą valandą nakties reikalaujančiam įstatymui…

Dėl nepaaiškinamų priežasčių tenka traukti atgal į pietvakarių pakrantėje esančius namus. Čia susiduriame su nedidele „kaip grįžti iki kelto“ problemėle, nes festivalio organizatorių bei koordinatorių pareiškimai apie kiaurą parą kursuojančius keltus pasirodė klaidingos. Ką jau kalbėti apie tai, kad mūsų pačių galimybės nusigauti iki pačio kelto buvo lygios nuliui. Todėl tenka palesinėti prie pagrindinio vieškelio, kol nepasiryžtam 3 val. ryto žingsniuoti iki tikslo. Tačiau nepaėjus net kelių žingsnių prie pakelto nykščio sustoja bevartančių akis jaunuolių prigrūsta pati mažiausia saloje mašina.

Neišpasakyto svetingumo (hospitality!) jausmo apakinti šiaip ne taip susilankstome į vidų ir po 15 minučių mandagiai išsikrapštome artimiausiame miestelyje. Čia dar po geros valandos klajonių vietinėje magistralėje penktą valandą ryto (!!!) atsitinka Lietuvoje laaabai neiprastas reiškinys. Pavėžėti mūsų sustoja baltas “bė em vėė” ir jo savininkas pradeda pasakoti apie pietų Anglijos drum’n’bass sceną. Greitis ir vairavimas toks pats nesveikas, kaip ir ta scena. Bet jo dėka greitai atsiduriame Cowes miestelyje, iš kurio turėtume pajudėti link pačio žemyno. Čia vos-ne-vos suvokę, kad iki šios palaimingos minutės teks palaukti dar keletą valandų, prigulame ant suoliuko pailsti. Deja, ramybė ne su mumis. Iš šalimais vykusio laivų šou neoficialaus “afterparty” išlenda du visąnaktįgerėm airiai ir draugiškai mus pažadinę pradeda girdyti iš labai jaukiai nedidelių “Stella” alaus buteliukų. Taip šiltai sulaukę pačio nuostabiausio ryto bei išvadinti posh and inteligent foreigners įsikabarojam į pirmą keltą ir klestelim į saldžiausio miego persunktas tam nepritaikytas sėdynes.

Didysis Šeštadienis

Sekančią (teoriškai tą pačią) dieną dėl neskelbiamų šeimyninių priežasčių gerb. fotografas krenta nelygioje kovoje su nuovargiu, palikdamas gerb. reporterį Eibą Maskatauskį vieną patį šliaužti per tolimesnius nuotykių kalnus. Tad ilgai nerūkęs pastarasis pasipildo poilsines atsargas, ir atkakliai juda link linksmybėmis pulsuojančios salos. Šį kartą dėl sutrikusių orientacijos, koordinacijos ir daugybės galimybių kelionė užtrunka dar ilgiau. Tačiau ten taip norisi patekti, kad užgniauži nepatenkintus vidinius bambesius.

Įžengus į festivalio teritoriją prasideda ir nauji atradimai. Nuklydus kiek į kitą pusę išdygsta Bestivillage, kur vyksta koncertukai, veikia nedidelis kino teatras, įsikūręs dar vienas vigvamų ir arabiškų palapinių miestelis, moterų institutas. O nuriedėjęs pakalne žemyn pro būrimo, indiškų bei kiniškų masažų, aromaterapijos ir refleksologijos gydymo salonus atsimušu į patį kempingą – palapinių miestelį, kur šiaip ne taip sugrūdu kuoliukus į akmenimis nusėtą žemės paviršių. Laikas aplankyti pagrindinę festivalio dalį.

Didžiajam troškuliui panorėjus, liežuviui sumurmėjus į ranką įšoka porcija creamy “Guiness”. Ir tik pasisukęs į šoną, pakliūnu į jau gerai įsisiūbavusią vieno iš metų Anglijos atradimu laikomu turntablism meistro DJ Yoda valdomą šokio košę. Rytietiškų bruožų vaikinukas šauniai taškė šokių aikštelės lankytojus ir rodė savo profesionalumą, tad nenuostabu jog šokėjai jį išlydėjo gausiom ovacijom ir aplodismentais. Neilgai trukus išlenda senukas Cath Coffey is STEREO MCs su cigarete dantyse ir pradeda sukti savo dirty hip break setą. Kad ir kaip iš pagarbos norėjosi pasilikti su juo ir pakrutėti, tačiau labai jau traukė šeštadieninis sooo grand vakaras su laaabai didelėmis žvaigždėmis.

QUANTIC SOUL ORCHESTRA gyvai(tik su būgnais ir variniais pučiamaisiais) sugrojo big break beat muzikos programą, paskui buvo dar kelios grupės, ir pievą prie “Main Stage” užpildė marios iš visų kampų atvykusių reiverių. Nenuostabu. Pirmasis vakaro sprogimas – FATBOY SLIM. Galima suprasti, kas kas darėsi legendiniame Brighton paplūdimyje. Tik smėlį pakeitė purvas, o saulės karštį – prožektorius ir nieko neišgasdinęs lietus. Normanas greitai išleis naują savo albumą (tikriausiai todėl labai dažnai grojo “Slash Dot Dash”). Jis vis dar su tais pačiais spalvotais marškinėliais, šiek tiek žilstelėjęs, gražiai pavadintas „The Smiling Maniac With Big Tunes“, puikiai užvedinėjo ir pumpavo aukštyn publiką. Puikiai žinodamas ką groti (geriausiai britus į viršų pakelia ARMAND VAN HELDEN „My My My“ arba intro iš THE WHITE STRIPES “7 Nation Army”), kaip groti ir kada groti, FATBOY SLIM nesunkiai išvedė visus iš proto. Jau viduryje pasirodymo nebežino “ką-čia-dar-daugiau-padarius” ir atlieka meno akciją – tiesiai ant scenos kažkam nukerpa barzdą.

Bet pats pačiausias cirkas prasidėjo į sceną išėjus energingiesiems BASEMENT JAXX su savo blizgančiu baltaodžių ir juodaodžių vokalisčių taboru. Jie atliko pasiutusį garage and beats and guitarriff under breaks. Egzotiškai pilnos vokalistės savo balsu tiesiog drebino žemę po kojomis, kol galų gale plėšiant “Kish Kash” vienos iš jų ant botago nepakinkė baltoji vokalistė (neaišku, kas čia per interpetacijos turėtų būti plėtojamos). Visą tą laiką ritmo mašiną tampęs ir kratęsis Felix Jaxx prigautas kūrybinės ekstazės iššoko į scenos priekį ir žviegdamas “wheeeeeeaaaaars yooooooouuur heeeeeeeeaad at!!!!!!!!!” supylė visą pintą apsauginiui ant galvos. Vėliau tas pats apsauginis patį atlikėją gelbėjo nuo gerbėjų nagų.

Po tokio išprotėjusio pasirodymo kažkaip nei jėgų nei noro nebelieka net pasielektrinti nei su Tom Middleton, nei su RADIOSLAVE. Tad tenka sunkiais vingiais traukti link mažiausios palapinės visame kempinge…

Vis dėlto Sekmadienis

Sunkiai saulėtas rytas gaivinančiai pašildo per naktį kiek nušalusias kojas. Šiaip ar taip, rugsėjo vidurys. Vėl žakas mane kviečia vėl ir vėl traukti link didžiųjų scenų lauko. Prasitinu akis, gydausi n-tuoju “tirštuoju” ir susikratau skaniausią chicken curry vartau akis ir patraukiu link “Main stage”. Ten, jau kiek įsiūbavę vėjuotoms saulės prošvaistėms ir gulinėjantiems kriketo žaidėjams bosines gitaras, ritmo mašinas ir moterišką vokalą vynioja A MAN CALLED ADAM. Pats tinkamiausias šiam paros ir savaitės metui jazzy downtempo kartais pereina i lėtą drum’n’bass ir persipina su sekmadiniškiausiu merginos vokalu. Nenuostabu, kad visus guldė ant žemės. Ir verčia susimąstyti, ką šie žmonės padarė vakar.

Šitaip besivartydamas iš vieno reivo ūkio galo į kitą sutinku: a) keletą rokerių vyriškų močiučių; b) bebaigiančius į žemę sulysti nuo per dažno juoko dujų vartojimo vyrukus; c) dar kelis besiderančius prie grybukų kioskelio; d) eilutę prie gryno deguonies bariuko; e) iš šakų nupintą paukštį, lesantį nežinia ką. Trankausi, bet vėl atsiduriu prie “Main Stage”, kur jau sintezatoriais ir boso gitaromis naivų reggae linkčioja kompanija ORI JAH NAIL. Tikrai linksmi vyrukai su linksmai šokinėjančiu ant scenos (greičiausiai, iš kažkurios grupės užsilikusiu gerbėju) liejo taikos bei ramybės melodijas. Visi suprato, jog tai tik trumpa atsipūtimo oazė prieš dar vieną paskutinį sprogimą. Einu iki “Big Top” scenos, kur breaks&hop dundėjimą schratch peripetijomis varsto Rodney P ir Skitz, po to ants scenos lipa GLIMMER TWINS.

Instinkto vedinas patraukiu atgal, nes ten jau savo dar vieną intelektualaus electro putą bepradedą laistyti trijulė, žinoma MYLO vardu. Tikrai iš širdies galiu pasakyti, jog MYLO yra mano šių metų atradimas, jog vyrukai žino ką ir kaip daro… ir galų gale…Už mane keturgubai didesnės, plaukus kedenančios kolonėlės į ausis išbumsi “Drop The Pressure”, šis gabalas ore susilieja su prožektorių šviesose gausiais dargano lietaus lašais ir aš vos vos neapsiveriu… Nes tokio neįtikėtinai linksmai švelnaus užvedančio elektro house geriau, kitaip sugroti neįmanoma. Tikrai neužmirštama akimirka, iki šiol sėdinti mano prisiminimų direktorijoje. Rankas visas ir kojas reikia tokiems gitarų bei reverberių meistrams spausti iki pamėlynavimo. Bet kaip ir viskas, taip ir ši euforija baigiasi.

Į sceną išplaukia nostalgiškieji ZERO7 su pritrenkiančiu vokalisčių arsenalu. Viskas nuostabu, viskas tobula, tačiau kad ir kiek už tai mane daugelis užbadytų pirštais, palieku juos ir ieškau vis dar madingai besielektrinančių polių. Neapsirinku užsukęs į kokteilių barą, kur nuotaikingai trypčiojantis BENT duetas suka savo “metroareišką” setą. Link vidurnakčio “Cocomo Bollywood Coctail Bar” užpildo niekaip neinuilstantys vaikinai ir merginos, kol galų gale pasirodo viso to, kas vyko savaitgalį kaltininkas ROB DA BANK. 75 centimetrų ilgio plaukais pasidabinęs vyriokas (taip pat žinomas kaip “BBC Radio1” eteryje transliuojamos “Blue Room” vedėjas) pradeda dominuoti. Visos vasaros hitų kolekciją pradeda nuo DEEP DISH “Flashdance”, užtepa ant viršaus SOUL CENTRAL “Strings of Life” (koks čia summer anthem, jei KITOKI vyrukai šitą happy very happy suko jau pasitikdami 2004-uosius) užvirdamas didžiulį mash-up. Nori nenori tenka žiopčiojant gaudyti orą rankomis ir rėkti. Galų gale patenku į sunkią situaciją, kai visi britai traukia kažkokį himną, o man tenka tik išvertus akis pavydėtinai žiūrėti į girtą chorą. Vėliau netyčia išsiaiškinu, jog tai tik QUEEN seniena “Don’t Stop Me Now”. Muzikos industrijos imperija. Ha.

Taip viskas ir baigiasi. Ryte velnioniškai pradeda lyti, tad tenka vynioti akvariumu patapusią palapinę, bristi iki autobuso ir keliuku pro ganyklas grįžti į realų gyvenimą.

Savaitgalio, vasaros, metų ir vos ne viso gyvenimo pradžios planas įvykdytas su kaupu. Dėkoju labiausiai neįtikėtinam “Bestivaliui”, gurkšnoju citrininę ledinę arbatą ir traukiu kontrabandines ispaniškas cigaretes, su virpuliukais bandau išsivaduoti iš naujo potraukio, niekaip neleidžiančio iki šiol grįžti į darbo rutiną. Yra dalykai, kurie tave sustabdo ir verčia pamastyti. Yra priežastys, kurios neleidžia sustoti. Tačiau šios trys dienos nesveikai paleidžia vidurius ir liepia pradėti apgraibom ryti tai, kas iki šiol buvo nepasiekiama, netoleruojama ir nepagrindžiama. Cheerz!!

P.S. Sveikinimai Rob ir Jose da Bank šeimynai 15 metų kartu ir 3 metų vedybinio gyvenimo proga. ;)