Kam vestuvės, kam laidotuvės: Rīga, Gorana Bregoviča šovs

Spalio 8 dieną jei ne garsiausias, tai ko gero madingiausias Europoje vestuvių (ir laidotuvių) muzikantas surengė 2 valandų trukmės šou Rygos „Kipsalos“ halėje. Goranas Bregovičius nė nemėgina įsižeisti išgirdęs, kad jo muzika neretai priskiriama užstalės dainuškų kategorijai. Viename savo interviu jis dėsto: „Net per laidotuves žmonės sukasi kaip gali, – daro viską, kad nuvytų šalin slogias mintis. Sočiai prisikemša pilvus, tvarkingai „įkala“, galiausiai į valias prisitriukšmauja… Tik muzika padeda užmiršti viską ir atsiduoti svaiginančiam šermenų šokiui“.

Part I. Apie pagirias kine ir reklamos kuriozus

Kapitalinių kino maniakų sostinėje Rygoje preliudiją Bregovičiaus šou atstojo dar antrąją rugsėjo savaitę prasidėjusi skandinaviško kino programa.

Norvegų režisierė su labai latviška pavarde Unni Straume sukūrė psichologinę tragikomediją „Music for Weddings and Funerals“, kurią modernų bunkerį primenančio namo rūsyje „atgrajino“ šutvė triukšmadarių amžinų pagirių iškreiptais veidais.

Kol vyrai grojo, jų idėjinis vadas – filme Bogdanas, gyvenime Goranas – dalyvavo tikrų tikriausioje rasinėje utopijoje, t.y., leisgyvis vėmė į kibirą, prilaikomą paslaugios švedės, kuri per atsitiktinumą virto pagiringų serbų pabėgėlių matrona.

Visi kartu jie vadinosi „Vestuvių ir laidotuvių orkestras“. Kamerinė Rygos kino galerija buvo sausakimša.

Anšlagą į „gyvą“ „Vestuvių ir laidotuvių orkestro“ pasirodymą Rygoje pranašavo daugybė ženklų: nuo rugpjūčio pabaigos aktyviai perkami (ir, kitaip nei Lietuvoje, įperkami) bilietai, reklama kaip iš gausybės rago…

Ne taip, kaip prieš kelerius metus, kai vienintelė priemonė, informavusi apie Bregovičiaus bandos pasirodymą Hanoverio „Expo“ parodoje, buvo garsiakalbis.

Žmonės, kuriems neblogos klausos ir budrumo dėka tada visgi pavyko sudalyvauti erdviame pusrūsyje vykusiame šou, iki šiol dievagojasi, kad Guinesso rekordų knyga šį tą praleido. Ko gero, tai galėjo būti labiausiai prirūkytas koncertas ever, mat šėlusi minia ir muzikantai nuo koncerto pradžios iki pabaigos smilkėsi tiek, kad vaizdą prarijo nikotino migla.

Part II. Apie meilę ir skyrybas

Iki „Vestuvių ir laidotuvių orkestro“ koncerto Rygoje Latvijos bulvarinė spauda spėjo prirašyti visokių nesąmonių. Pavyzdžiui, kad maestro Goranui su liaudies muzika pavyko padaryti tai, ką genialioji Vanessa Mae padarė su klasika. O prie progos (nesuprasi – iš džiaugsmo ar iš širdgėlos) vis pablusinėdavo dviejų Balkanų didžiavyrių – Emiro Kusturicos ir Gorano Bregovičiaus – konflikto kriminalus.

Kažkada pradėję dirbti kartu, Kusturica ir Bregovičius subūrė turbūt keisčiausią pasaulyje orkestrą, kurio muzikantai, seni čigonai, virkdė prirūdijusias triūbas ir karvių ragus. Tuo metu pasaulis apie Balkanų folklorą buvo girdėjęs ne daugiau nei apie lietuvių „Klumpakojį“, tačiau bėgant laikui tranki čigonų-slavų-musulmonų liaudies muzika su visų įmanomų stilių priemaišomis pelnė grandiozinį populiarumą. O skambėdavo ji visų pirma Kusturicos filmuose. Savo ruožtu, Bregovičius papildomas akcijas krovėsi kurdamas muziką pasaulinio kino įžymybių (Patrice‘o Cherau, Philppe‘o Rousselot, Nanos Džordžadzės) filmams.

Kino istorija skaičiuoja ne vieną sėkmingą režisierių ir kompozitorių bendradarbiavimo atvejį. Savo laiku meniniai Alfredo Hitchcocko siaubai buvo neįsivaizduojami be isteriškų Bernardo Hermanno instrumentinių partijų, o Krzysztofo Kieslowskio filmai – be Zbigniewo Preisnerio nostalgijos. Šiuolaikiniai kino metraštininkai entuziastingai ruošė šiltą vietą dar vienam genialiam tandemui, tačiau įvyko šis tas nenumatyto.

Ir atsitik man, kad po ilgos, gražios bei vaisingos draugystės (v meste pili, v meste peli, v meste buntovali) Kusturicos ir Bregovičiaus kūrybinė meilė išblėso. Dar vienas Balkanų karo kirvis suteikė tiek peno teoretikų fantazijoms, kad tikrosios konflikto priežastys liko už borto. Užtat versijų – visas sensacingas milijonas. Vieni porina, kad lobti iš melomanų ašarų Kusturicai pasirodė žema ir neoriginalu, juolab kad Bregovičiaus koncertų repertuaras keitėsi labai nežymiai, o pagrindinę ir didžiausią programos dalį sudarė sena gera Kusturicos filmų muzika. Kiti tvirtina, kad režisieriui įgriso kategoriškai vienodas Bregovičiaus muzikinis skonis.

Šiaip ar taip, įvyko skyrybos ir turto dalybos – iširusi komanda kruopščiai atsidalino instrumentus. Kusturicai nuo šiol asistuoja NO SMOKING ORCHESTRA, o Bregovičiui – „EDDING AND FUNERAL ORCHESTRA. Ir nors Kusturica apie įsisiūbavusią Bregovičiaus karjerą ir didžiulius turus (t.y., maždaug 300 koncertų per metus) išdidžiai tyli, pastarasis nevengia „jachydnai“ įgelti buvusiam kolegai – atseit „ant durniaus“ tą savo orkestrą įkūrė, „ant durniaus“ ir grajina.

„Tai apie Kusturicą nekalbėsime?“ – šis klausimas Bregovičių persekioja turbūt kiekviename interviu.

„Kodėl? Pakalbėkime“, – atšauna Bregovičius, – „Mes niekada nebegrosim kartu. Kusturica – mėgėjas, o aš – profesionalas ir muziką kuriu ne tik filmams“.

O iš esmės viskas baigėsi laimingai. Kiekvienas jų daro tai, ką geriausiai moka – Kusturica toliau kuria fantasmagoriškas kino epopėjas (tiesa, muziką dabar jau pasirašo pats), o Bregovičius, subūręs margą Balkanų regiono muzikantų grupę, duodasi po visą pasaulį, koncerto išvakarėse vis nustebindamas tai viena, tai kita gerąja naujiena.

Pavyzdžiui, apie netikėtą pasiryžimą koncertuoti su Valstybiniu akademiniu vyrų choru „Latvija“ ir Rygos kamerinės muzikos orkestru.

Part III. Apie netikėtą pasiryžimą koncertuoti su latviais

Reikalas tas, kad 1985 metais baigęs karjerą legendinėje sovietmečio roko grupėje „Bijelo dugme“, Bregovičius gerus 10 metų neužsiėmė absoliučiai jokia koncertine veikla. Užtat kai nusprendė užsiimti iš naujo, tai ne be savo karštam būdui charakteringos megalomanijos: 1995 metais pirmajam koncertiniam turui po Europą jam pavyko suburti 10 folkloro muzikantų grupę, 50 žmonių chorą ir nediduką simfoninį orkestrą, viso – maždaug 100 žmonių ant scenos.

Mastai darė įspūdį: į Bregovičiaus kompanijos pasirodymus rinkosi šimtatūkstantinės auditorijos, tiesa, su išlyga, kad pasiruošimo darbai buvo įkandami toli gražu ne visiems norintiems.

Panašiai atsitiko ir šįkart. Bregovičiaus sprendimas sugrįžti prie geros senos tradicijos ir į Rygą atsivežti apie šimtą muzikantų sukėlė baisų galvos skausmą latvių organizatoriams. Spaudoje pasirodžius ankstyviesiems gandams apie Rygoje planuojamą Bregovičiaus šou, kokias porą savaičių buvo atsargiai užsimenama, kad dėl nenumatytų sunkumų (neplanuotai didelio muzikantų skaičiaus, ištinusios sąmatos, papildomų išlaidų ir t.t.) didžiai laukiamo svečio pasirodymas gali apskritai neįvykti.

Iniciatyvos ėmėsi pats Bregovičius: nemažą darbo su užsienio kolektyvais patirtį sukaupęs kompozitorius pasisiūlė paeksperimentuoti su vietiniais.

Taip latvių žiniasklaida pasigavo dar vieną šiaudą, iš kurio lengva ranka priskaldė malkų. Tik dabar gerokai daugiau nei apie garbingus Bregovičiaus ketinimus buvo rašoma apie stulbinamą, unikalų, tiesiog neįtikėtiną latvių choristų ir muzikantų profesionalumą.

Part IV. Oops!

O dabar šiek tiek užbėkime įvykiams už akių.

Spalio 8-oji, 23:00: pasibaigus oficialiajai koncerto daliai, sienas ilgokai drebinę publikos aplodismentai Bregovičių sugrąžina į sceną bisui.

Ką jums čia dar pagroti? – garsiai svarsto žvaigždė: „Norit išgirsti, ką mes grojam per oficialias labai svarbių asmenų laidotuves?“.

Po akimirkos nuskambėjus verksmingai pakasynų melodijai, publika vyniojasi iš juoko.

„O dabar bus tai, ką mes paprastai grojame mirus normaliam žmogui“, – kur kas linksmesnė muzikėlė publiką pralinksmina dar labiau.

„Bet šiaip gal jūs geriau nemirkite, nes mes brangiai imam“, – ironizavo Bregovičius.

Money talks, bullshit walks!– skelbia laukinės komercijos džiunglėse išpopuliarėjęs priežodis, – arba if you are so smart show me your money.. Greičiausiai ši aplinkybė („brangiai imam“) ir lėmė tai, kad spaudos truputėlį per anksti išliaupsinti latvių choristai bei orkestrantai scenoje taip ir nepasirodė. Konkretūs skaičiai neminimi – galima tik spėlioti, kokio sudėtingumo skaičių kombinacija numarino latvių užmačias rengti bendras repeticijas su Bregovičiaus grupe.

Nieko. Kad nereikėtų per daug vargti, kitąmet prisiekęs sugrįžti kompozitorius prižadėjo iš Serbijos atsiboginti visą šaunią 45 muzikantų kompaniją.

Part V. Apie blogą orą ir gerą nuotaiką

Spalio 8-osios vakarą lietus pliaupė kaip iš kibiro. Žmonės, kurie į „Kipsalos“ halę buvo leidžiami likus dviems valandoms iki koncerto pradžios, pramogavo kaip mokėjo. Nemažai salės pakraščiuose veikusiuose bariukuose įsikūrusių entuziastų į savo kėdes taip ir nebesugrįžo.

Part VI. Apie neaprėpiamas „Kipsalos“ erdves

„Kipsalos“ koncertų salės universalumą įamžino geniali „Dogmos“ stiliumi sukalta latvių režisieriaus Jurio Poškaus komedija „But the Hour is Near“. Būtent čia, angare be jokių stacionarių baldų ir įpareigojančio rekvizito, buvo nufilmuotas latviško „Tikėjimo žodžio“ sąskrydis, kur netrukdomai sklaidėsi religinio transo apimti Dievo vaikai. Be to, kitą dieną po Bregovičiaus Rygos damas „Kipsaloje“ linksmino striptizo erelių grupė CHIPPENDALES. Tačiau tai linksmoji dalis. Likusiais atvejais pažįstami latviai liūdnai purtė galvas ir tvirtino, kad iš visų galimų Rygos koncertų salių buvo pasirinktas prasčiausias variantas, mat „Kipsalos“ akustika – viena klaikesnių.

Neišmokę grėsmingai atrodyti apsaugininkai prie įėjimo reikalavo rodyti kuprines ir krepšius, bet kratė tarsi atbulomis rankomis – apsukresnieji galėjo be vargo prasinešti jei ne draudžiamą fotoaparatą, tai butelį tikrai.

Čia pat bėginėjo susirūpinę pagalbininkai, siūlę greito orientavimosi salėje pagalbą.

Patalpa buvo suskirstyta į keturis didelius sektorius: viso – maždaug 5 tūkstančiams žmonių. Prasidėjus koncertui, aktyvesnieji metėsi prie scenos, o į jų vietas mikliai sėdosi pensininkai-ekvilibristai: publika rinkosi pati įvairiausia. Salės šonuose pastatyti 4 ekranai labai palengvino gyvenimą toliau sėdėjusiems žmonėms.

Prieš pat koncerto pradžią, po dvi valandas trukusio apšilimo ir turiningo posėdžiavimo šalia baro, prie moterų WC nusidriekia kilometrinė eilė. Narsiai atplėšusi pustuščio vyrų tualeto duris ir tvirtu žingsniu išžygiavusi mergina lietuviškai užkalbina netoliese stovinčią draugę (iškart pažinsi, mūsiškiai – nekantrūs).

Po devynių dešimt. Salė nekantriai bruzda. Kažkur pasigirsta vienas kitas paklydęs plojimas.

Po devynių penkiolika (sakykime, vėluoti – gero tono ženklas, nes tada labiau laukia).

Netikėtai šurmulį perskrodžia trimito melodija, sklindanti kažkur iš salės gilumos. Iš priešingos pusės pasigirsta kitas trimitas. Stebint apšalusiai publikai, iš niekur atsiradęs dūdų orkestras lėtai užlipa ant scenos ir sukelia kurtinančias salės ovacijas. Netrukus pasirodo pats Bregovičius – ekranus stambiu planu užpildo ką tik tobulą relaksacijos seansą praėjusio žmogaus šypsenėlė, kurią netikėtu režisierių sprendimu pakeičia juokingi Bregovičiaus batai.

Part VII. Apie tai, kaip publika tapo vakaro žvaigžde

Bregovičiaus orkestras grojo dvi valandas. Visas dvi valandas maestro taip ir nerado laiko paflirtuoti su sale. Koncertas įvyko, tačiau be didelių pretenzijų į šou.

4 tūbos, 3 trimitai, saksofonas, būgnininkas, kurio „pacaniška“ išvaizda niekaip nesiklijavo prie švelniai tariant įspūdingų vokalinių duomenų, bei trys vokalistės (dvi bulgarės ir makedonietė) arė sąžiningai ir be didesnių emocijų, kol vaizdo režisieriai ekranuose pradėjo fiksuoti keistus dalykus – nustebusias muzikantų išraiškas, kai publika žodis į žodį bliovė kartu su jais ir ugningais plojimais negailestingai žalojosi delnus. Tai kas, kad programa buvo sudaryta iš senos, kultiniais tapusių filmų „Arizona Dream“, „Time of Gypsies“, „Underground“ muzikos, visais dvidešimčia patvirtinusios Kusturicos rūstybės versiją – publika kaifavo…

Kai dainuodamas „In the Deathcar“ Bregovičius – savas bičas;) – suklydęs tarstelėjo „Oj, I forgot the lyrics“, publika jį dievino ir už tai: nesvarbu, mes patys mokam, mes patys padainuosim. Ir kai Bregovičių įkyriai trikdydavo lūžinėjantis mikrofonas, o jo priekaištingas žvilgsnis stambiu planu pasirodydavo ekrane, publika jį dievino ir už tai: kas per organizatoriai, ką ten veikia tas jūsų techninis personalas? Koncertui pasibaigus publika plojo tiek, kad dviem „tuščiais“ išėjimais į sceną Bregovičius neišsisuko.

Bisas išėjo ilgesnis nei buvo planuota. Bregovičius turėjo nustebti, kad jis toks populiarus šiuose kraštuose. Praėjus šokui, atėjo atsakomoji reakcija.

Part VIII. Apie tai, kaip Bregovičius išgelbėjo savo reputaciją

Visą koncertą taip ir neradęs laiko pasiblevyzgoti su gerbėjais, Bregovičius leido sau išsikalbėti tik per bisą. „Man labai malonu, kad jums patiko“, – gūžteli pečiais šiek tiek nustebinta garsenybė meiliai žvilgčiodama į rankoje laikomą stiklinę, – „Aš norėčiau jums padainuoti vieną užstalės dainelę“.

Bregovičius padainavo, glaustai išdėstė Balkanų pijokavimo instruktažą ir išgėrė.

Tačiau ir tai negalėjo būti pabaiga. Kalbamuoju momentu žmonės, visi iki vieno seniausiai pamiršę kėdes, ilgesingai tiesė rankas scenos link ir finalui išsikaulijo „Kalašnjikovą“. Bregovičius diktuoja žaidimo taisykles: po to, kai trimitininkas pagros karo maršą, aš pasakysiu „viens, du, trys“, o jūs rėksit – kaip ten pas jus sakoma? – uz priekšu?…

Publika įpuola į ekstazę: Dievas kalba latviškai! Uz priekšu išvertus reiškia pirmyn. Tačiau vienu „Avanti populo!“ publika nepasisotina. Bregovičius atrodo nusivylęs, tačiau toliau šypsosi ir bando ieškoti kompromisų: „Kas yra?“ – klausia, – „Norit dar vieno uz priekšu? Ok“.

Dar kartą nuaidėjus trimito sirenai, Bregovičius staugia: „Viens, du, trys!“, publika nugriaudėja: uz priekšu!!! ir lėtai pajuda iš salės.

Part IX. Apie asmenybės kultą, Pavlovo šunų sindromą ir netikėtai pražydusį brolių latvių temperamentą

Paprastai latvių kultūros kritikai negaili aštrių priekaištų Rygos publikai.

Snobai, madų besivaikantys buržujai, plastmasinės kultūros vartotojai, įvaizdžio aukos – tai viso labo keletas kaltinimų, kuriais interneto forumuose apšaudomi „iš reikalo“ aktyvūs rygiečiai. Kalbant apie snobizmą, verta paminėti kad ir liūdną Emiro Kusturicos „Life is a Miracle“ dalią. Pavlovo šunų sindromas suveikė tobulai: kino forumo „Arsenalas“ metu (pirmas dirgiklis) parodyta pirma oficiali „Life is a Miracle“ premjera (antras dirgiklis) surinko sausakimšą žiūrovų salę.

Ši naujiena nepaprastai suintrigavo „Coca-Cola Plaza“ vadovus, nuo spalio 1 dienos pradėjusius rodyti filmą po savo stogu. Rizikingos akcijos rezultatai netrukus buvo publikuoti latvių laisvalaikio spaudoje: pirmosiomis demonstravimo dienomis Kusturicos gyvenimo džiaugsmai surinko apgailėtinai menką kasą. Išvada? Jeigu į nekomercinio kino seansus vaikščios tiek žmonių, kiek pirmąją „Life is a Miracle“ demonstravimo savaitę, CCP sienos ilgą laiką nematys nė vieno gero filmo.

Tuo pačiu būdu praeitą balandį prasidėjus pavasarinei Rusijos kino forumo sesijai į filmo „Pochititeli knig“ pristatymą daugeliu atvejų bėgo tie, kuriems labiau nei pats filmas rūpėjo premjeroje svečiavęsis Ilja Lagutenko, garso takelį filmui ir to paties pavadinimo albumą sukūrusios grupės MUMIJ TROLL lyderis. Nors čia tai nėra ką komentuoti: Lagutenko iš tiesų turi gerokai daugiau šarmo nei jo reklamuotas filmas.

Savo ruožtu Bregovičiaus koncertu nusivylęs melomanas liejo apmaudą latvių „Delfyje“: baisaus čia daikto, atvažiavo serbas su triūbomis ir padainavo iki skausmo žinomą „In the Deathcar“ – yra ko alpti iš laimės. Tiesa, tenka konstatuoti, kad tokių nuomonių buvo vienetai. Likusiais atvejais koncertą stebėjusių žmonių atsiliepimus galima redukuoti iki vieno žodžio FANTASTIKA, būtinai didžiosiomis raidėmis, ir su sąlyga, kad tai labai minimaliai nusako koncerto euforiją.

20 paskutiniųjų „Wedding and Funeral Orchestra“ koncerto minučių iš esmės paaiškina viską. Užuot grojęs Bregovičius galėjo ramiai sėdėti ir diriguoti ne orkestrui, o dideliam išgertuvių performansui – žmonės jį būtų dievinę ne mažiau. Nes latvių (o kas, jei ir lietuvių?) scena adekvačių alternatyvų nesiūlo. Reikia pasakyti, kad Rygos visuomeninio transporto vairuotojai kone kasdien keleivius „palepina“ gera latviškų povilaičių doze („Kamēr sirds vēl jauna“ ir „Pūt vējiņi“), tik kad trypti norisi ne ypačiausiai. Užtat grojant atsibodusiai ar neatsibodusiai Bregovičiaus „čigonščinai“ giliai užslėptas santūriųjų latvių temperamentas išsiskleidžia kaip gėlė.

Kaip rusai sako: nužen tolčok.

„Man atrodo, aš kažką pražiopsojau. Kur vyko afterpartis??“ – rūpinosi po koncerto paklydusi internautė.

Atsakome: vienintelis neoficialus afterpartis pagal Bregovičiaus muziką vyko kažkieno mašinoj. Gera klausa ir budrumas būtų pravertusi dar kartą.

Nuotraukos kol kas pasiskolintos iš partalo techno.gonza.cz