Die Reisen dauern. 25 TALLINN valandos (II)

Straipsniui iliustruoti panaudotos Tarmo Talvik nuotraukos iš RAMMSTEIN koncerto Taline, 2004 lapkričio 22 d.

11h. Pirmadienis. Prie viešbučio. Tikslo link.

Rytas kai kam išaušo labai sunkus. Nuo 7h iki 10h buvo sauna ir pusryčiai.Pasiparint nespėjau, bet pavalgyt laiko dar buvo. Visi rinkosi į autobusą. Tete pasidžiaugė, jog naktis praėjo ramiai ir išaiškino dienos instruktažą. Dar mieguistas autobusas pajudėjo centro link. Visi jau laukė.

Po to buvo laisvas laikas. Lietuva nejučia išsibarstė po saulėtai spalvingą ir tikrai gražų Talino senamiestį. Su Mergaitėm G ir G bei jauniausia ekskursante trankėmės siaurom gatvelėm ir skersgatviais. Gyvas miestas energingai judėjo pirmyn ir atgal. Mačiau jūra, milžiniškus keltus, esstųų poliiicininkus ir tramvajų. Parduotuvėse kainos buvo beveik lietuviškos, kai kur net mažesnės. Talino svečiai okupavo suvenyrų krautuvėles ir barus. Kosmopolitiška banga nepirmadieniškai tvindė klaidų šiaurietišką senamiestį. Jūra patvinus nebuvo. Snigt nesnigo.

Po to klajojau vienas. Netoli uosto čigonė siūlė pirkt tikriausiaivogtą laikrodį, o aš pagalvojau, jog dar nenupirkau dovanų Draugams. Besibastydamas netyčia aptikau Talino “Gravity” plakatą. Tikriausiai ten turėtų būt electro. Bet nebuvo laiko. Lauktuvių taip pat. Greit pasitaisiau ir jau skubėjau prie autobuso.

Į Tikslą pajudėjom šiek tiek po 18h. Po 15 minučių jau parkavomės šalia “Sakusuurhall“. Iki koncerto buvo likusios dvi valandos, todėl Lietuva pasinėrė į milžinišką Talino supermarketą. Į koncertą ketinau keliaut atskirai, tad, atsisveikinęs su namiškiais, emigravau.

Nors turėjau paprastą bilietą, laimingo atsitiktinumo, daugybės aplinkybių ir kelių žmonių dėka gavau akreditaciją. Na, taip ji vadinas oficialiai. Realiai tai buvo morkvinė juostelė aplink riešą. Užtekdavo atstatyti ranką prieš apsaugą ir visi keliai buvo atviri. Labai geras jausmas.

Laiko dar buvo, tad išėjau pasidaryti aplink. Prie įėjimo grūdosi šimtai RAMMSTEIN fanų, šone stovėjo pikti apsaugos automobiliai. Kažkoks bičas atvirai perpardavinėjo bilietus, visi kalbėjo nesuprantamom kalbom, tačiau daugiausia esstiškaii. Tada užėjau už arenos. Ir pamačiau.

12 RAMSSTEIN fūrų, kuriomis buvo atvežta aparatūra. Ir 4 dviaukščius autobusus, kuriais atvažiavo RAMMSTEIN pagalbinis personalas. Va tada pradėjau nebesuvokt, ką PAMATYSIU viduj.

Kadangi fotkint leidimo neturėjau, grįžęs į vidų palikau fotiką tokiam kioske. Tas malonumas kainavo apie 5 lt, tai dar padaviau kraut telefoną ir atidaviau paltą. Esstaas labai nepyko.

Stebino tikrai gera renginio organizacija. Prie durų visus tikrino maždaug mano amžiaus vietiniai jaunuoliai, su racijom ir šaltais veidais. Jų dar buvo rūbinėse, baruose ir šiaip visur aplink. Baisiosios apsaugos viduj nesimatė. Šalia įėjimų į sėdimų vietų parterius stoviniavo po du vyresnius apsauginius raudonais marškinėliais.

Prie scenos stumdytis nesinorėjo, nes buvo gaila akinių ir kitų daiktų. Tad palipau į trečią aukštą, apsaugai atkišau riešą ir atsistojau prie balkono. Ir tada pamačiau tai, ko dar niekada neteko matyt. 1 0 0 0 0 parduotų bilietų šaukė ir plojo milžiniškoje arenoje. Nors RAMSSTEIN dar nebuvo, susirinkusieji jau audrinosi. Scenoje draskėsi italai EXILIA, garsas aišku buvo ne visu pajėgumu, o aš niekaip negalėjau suprasti, ilgus, ilgus šviesius dredus purtantis vokalistas – vaikinas ar mergina. Viena esstėė apšvietė, kad mergiina, o man pasidarė įdomu, ar tai žino jos mama.

Tada buvo pertrauka. 4 dviaukščių autobusų keleiviai derino gitaras, šviesas ir garsą. Tarp scenos ir žiūrovų stovinti apsauga dalino ausų kamštukus, vandenį ir išnešė dvi nualpusias gerbėjas. Bandžiau paskambint lietuviam, tačiau ryšys buvo lūžęs. Telefono ekranėlyje vėl švietė nesuvokiami užrašai.

Va tada prasidėjo…Trumpam prigeso šviesos ir scenoje pasirodė stilizuotų policininkų uniformomis vilkintys kiti 4 dviaukščių autobusų keleiviai, imitavę lyg ir muštynes, lyg bandę užvest publiką. O to daryt jau nebereikėjo.

9954 esstųų, suuomių ir kitų finougrų jau buvo virtę gyvuliais. Lietuvių nemačiau, bet neabejoju, jog laukiniškumas prasiveržė ir jiems. Visi klykė, staugė, draskėsi ir šėlo. Kartu ir aš. Netrukus teko palikt sėdimas vietas, nes atsirado žmonių, kurie NORĖJO PASĖDĖT. Na, kai už bilietą sumoki 500 eestiiškų kroonų (apie 125 lt), o koncerto dieną – 2500 (baisu skaičiuot), turi teisę ir nesidraskyt. O ramiai gert alų. Aš taip negalėjau.

O tada pasirodė JIE. Gerai nemačiau iš kur, bet vėl pakilo kažkoks nesuvokiamas aparatas. Apie apšvietimą ir garsą neišmanau nieko, bet tiek kolonkių vienoj vietoj nebuvau matęs. Ir tokio apšvietimo. Linija buvo nebeužgruzinta, todėl puoliau skambint Draugui. Telefoną atsukau į sceną. RAMSSTEIN grojo ir Lietuvoj.

Virš vokiečių galvų sukiojos milžiniški kvadratai, kurie keitę spalvas, mirksėjo, blyksėjo ir visaip kitaip išsidirbinėjo. Iš jų susidarydavo tai milžiniškas R su kryžium, tai kitokios nesuvokiamos figūros. Ieškodamas, kur galėčiau geriau viską pamatyt, netyčia pataikiau į VIP. Vėl atkišau riešą. Apsauginis maloniai pasitraukė.
O ten.
Pamačiau staltiesėmis dengtus stalus, prie kurių brendį, viskį, šampaną ir alų gurkšnojo eestiiškoji grieetineele. Atskiras baras buvo nukrautas sumuštiniais, gardžiai kvepiančiais valgiais ir kitais skanumynais. Visur lakstė pasitempę padavėjai, nešiojo gėrimus ir prideginėjo cigaretes. Tačiau už viską reikėjo mokėt, o pinigų nebeturėjau. Paprašiau stiklinės vandens. Ir tikriausiai dar jokiam bare niekas nėra taip reagavęs į mano prašymą. Barmenė šypsodamasi greit puolė prie aparato ir pylė vandenį. Po to pridėjo leduku ir taip pat besišypsodama palinkėjo skanaus.

Vėl atsigręžiau į sceną. Fantazijos tęsėsi. Į viršų, šonus ir priekį kilo ugnies stulpai. Palubėj taškė fejerverkai, o VIP‘e taškiausi aš. Vyrai vilkėjo kostiumus ir kitus prabangius apdarus, apie moteris nebešneku. O aš buvau su kliošiniais džinsais ir ADIDAS treningu. Ir tikriausiai vienintelis ten raičiausi, šokinėjau, šaukiau ir kračiau galvą. Buvo prijaučiančių, bet kitų akyse jau atsispindėjo nejaukumas. O man grojo RAMMSTEIN.

Tada į sceną įvažiavo didžiulis katilas. Iš jo išlindo Lorenzas (klavišininkas), po to įlindo atgal. Kai išlindo antrąkart, Lindemannas (vokalistas) su lietlempe purškė ugnį. O aš iš tikrųjų išsigandau. Pagalvojau, kas būtų, jei viskas užsidegtų. Nesvarbu, kad esstaii ir kad tikriausiais tik poryt suprastų, jog dega. Bet jų beveik 1 0 0 0 0. Nesuvokiu, kaip įmanoma suvaldyt tokio dydžio panikuojančią minią.

Apsidairiau ir pamačiau langą. Priėjau ir atitraukiau žaliuzes. Apačioje matėsi apsnigtas stogas. Draskytis grįžau ramesnis. Nerealybė tęsėsi. Kas dėjos per “Amerika”, neįmanoma papasakot: Landersas (gitara) grojo ant galvos užsimaukšlinęs McDonald‘s maišelį, o po visko iš lubų pabiro sniego imitacija ir visa scena buvo užpustyta. Buvo išgroti visi “Reise – Reise” gabalai bei dalis senų: “Feur frei“, “Links 2 3 4”, “Du hast”, “Rammstein”, “Rein raus” , “Buck dich”, “Sonne” ir kiti hitai.

Kai išgirdau “Du reichst so gut”, pradėjau kartu dainuot (gal labiau šaukt) ir tai dariau prie pat vieno stalo. Už jo sėdėjo visai linksma kompanija, o vienas vaikinukas, vyresnis už mane gal pora metų, atsisuko, pažiūrėjo ir po akimirkos jau šokinėjom kartu. Eeestas su kostiuminėm kelnėm, liemene ir marškinukais bei lietuvis su ADIDAS treningu. Tikra tautų draugystė.

Po to vėl per rankas keliavo guminė valtis su Lorenzu. Tik šįkart viskas vyko kitaip nei Lietuvoj. Nors žmonių buvo gal 7 kartus daugiau, klavišininko grąžinimas vyko be apsaugos įsikišimo ir valtis, apsukusi didžiulį ratą, grįžo ant scenos. Ir pats koncertas buvo daug brandesnis. Lindemannas nebegaidino Lorenzo, atrodė pasenęs ir labai pilvotas (bet jam jau keturiasdešimtvieneri). Kaip ir pats albumas, RAMMSTEIN pasirodymas buvo visiškai kitoks. Rimtas, solidus ir gilus.

ŠOU vyko apie tris valandas. Per tą laiką sugebėjau tris kartus numirt ir vėl prisikelt. O mano sugyventinė puse koncerto net neatsiminė.

00h. Jau Pirmadienis. Ir vis dar Esstiija. Kelionė namo.

Perspėjimas: jei jau perskaitei iki čia, apie kokius mes dar perspėjimus apskritai šnekam.

Kai grįžau į autobusą, visi beveik jau buvo susirinkę. Kas dalinosi įspūdžiais, o kas – paskutiniu lašu. Tada atskleidžiau savo kelionės tikslą. Niekas per daug nepyko. Sugyventinė jau miegojo, o Žmogus, Kuris Viską Žino, tik ruošėsi. Tete visiems padėkojo, o jo Mergaitės sukosi į miegmaišius. Prie Vaidaiiiiii! krūtinės glaudėsi Ji, nors ką tik buvo RAMSSTEIN koncerte. Visi jau snaudė, o aš klajojau po Lietuvą ir negalėjau atsistebėti, koks gražus miegančio žmogaus veidas.

Prieš užmigdamas telefone radau Draugo žinutę: “Nu bliamba daba as beveik apsiverkiau…ka bepasakysi”

p.s. Iš Tallin‘o RAMMSTEIN išvyko į Helsinkį, o po to – į Maskvą. Ten “Moscow” turėjo būt atliekama kartu su TATU, todėl labai nuoširdžiai tikiuosi, jog rusai išsivertė žodžius ir kartu su Lindemannu šaukė: “< …>This city is a prostitute/ She has red spots on her forehead/ Her teeth are made of gold/ She’s fat and yet so lovely < ...>“

Dėkoju:

Tetei ir jo Mergaitėms. Už jie patys žino ką.
Tikriausiai savo Angelui Sargui. Už tai, kad jis tada pasirodė prie durų.
Rimantui. Už tai, kad viskas buvo gerai.
For Liza. That all was REALLY great.
Sugyventinei, Žmogui, Kuris Viską Žino, Vaidaiiiiiii! ir Jai, Žmogui, Valdininko Veidu, 4X4‘iems ir visai likusiai Lietuvai. už gerą laiką.
Mamai, Draugui ir Kitiems Draugams. Už viską.
[Šitie titrai po straipsniu – tai jau darosi nauja tradicija ?? – red. past :)]