Keletas faktų apie šiaurės šalių filmų festivalį: Scanorama 2004

Tokios kinematografinės šalys kaip Švedija, Suomija, Norvegija, Danija ir Islandija kartu sudėjus per metus nesukuria pakankamai gerų filmų pilnai festivalio programai sudaryti, net ir pridejus Farerų salas. Faktas.

Dėl to antrosios „Scanoramos“ organizatoriai, kaip ir praeitais metais nusprendė naujų filmų programą papildyti visų laikų topais : skandinavų filmais, ne kartą matytais televizoriaus ar kino teatro ekrane. Viso to rezultatas labai keistas. Aplankius oficialų „Scanoramos“ internetinį puslapį ir pažiūrėjus geriausius festivalio filmus pagal tai, kaip juos renka žiūrovai tris pirmas vietas užima „senienos“ : Lars Von Triero „Prieš bangas“, Ingmar Bergmano „Fani ir Aleksandras“ bei Søren Kragh-Jacobseno „Mifunė“ (PASTABA : lapkričio 19 dienos 16.22 val. duomenimis).

Dar vienas faktas yra tai, jog skandinavai ilgisi gerumo ekrane. Kaip kitaip suprasti tai, jog, ko gero, geriausias Švedijos XXI amžiaus filmas (jeigu galvosime, jog XXI amžius prasidėjo 2001 ir atmesime pagrindinį konkurentą – 2000-siais sukurtą Roy Andersson nuostabųjį „Dainos iš antro aukšto“) Bjorn Rungės „Auštant“ buvo vienas iš „neapkalbėtųjų“ nei prieš festivalį nei po jo. O štai aukščiausias „akcijas“ turėję „United“ ir „Nukarpyti šuniui nagus“ pasirodė esą kinematografinės pasakos suaugusiems, nors ir pretendavo būti komedijomis. Tačiau per pastarąjį filmą Rolandas Kazlas susijuokė vos keturis kartus. Skaičiavau.

Prieš festivalį geriausio filmo ir renginio pasididžiavimo laurais pasidabinęs suomių „Nukarpyti šuniui nagus“ papasakojo juokingai graudžią istoriją apie tai, kokie geri žmonės kare. Jie myli savo žmonas ir svajoja apie didesnį namą vaikams. Tiesa, atsiranda vienas toks, kuris neturi nei šeimos, nei namų, už tai – nuostabiausią svajonę : nukarpyti draugo šuniui nagus. Tai padaręs, filmo pabaigoje jis apdovanojamas medaliu už drąsą. Aš irgi jaučiausi savotiškai apdovanotas – už drąsą išsėdėti šitokį gerumo „manifestą“. Ar būtinai neatsiejamas filmo apie gerumą atributas yra nuobodulys kino salėje ? Geroji (ir gražioji) Amelija iš Monmartro buvo bent jau nuostabiai stilinga.

Nesu didelis Manchester „United“ futbolo klubo gerbėjas. Nors man labiau patinka „Liverpool“ arba „Chelsea“, nusprendžiau nueiti į šią romantinę komediją, praeitais metais išrinkta populiariausiu filmu Norvegijoje. Filmo režisierius Magnius Martens prieš tai kurį laiką gana sėkmingai suko trumpametražius filmus bei dirbo reklamos versle. Ir tai labai pastebima : geriausios „United“ vietos buvo trumpi, reklaminio stiliaus intarpai, šmaikščiai papasakoję Manchesterio klubo istoriją, ieškoję ir radę futbolo ir meilės bendrumų. Na, o filmo pabaigoje komentatorius iš ekrano pareiškė : „Dabar eisiu namo pas žmoną. Siūlau tai padaryti ir jums“. Originalus ir įdomus finalo sprendimas. Deja, pats filmas neišlenda iš „Futbolas + Meilė = Geras Filmas” schemos. Trumpi video reklamos stiliaus intarpai, kurie, matyt, tampa nauja šiuolaikinių filmų mada (vienas pirmųjų tokių vykusių bandymų : kino pavasaryje matytas „Dievo miestas“) pagyvina vaizdą ir neleidžia snaudžiantiems galutinai užmigti. O „Scanorama“, regis, įsigyja keletą principų. Vienas iš jų : kiekvienų metų programoje turėti bent po vieną nevykusį filmą jaunimui. Praeitais metais tokiu buvo Morten Tyldumo „Draugelis“, šiemet neverčiamo pavadinimo „United“.

Dar vienas faktas yra tai, jog švedų visuomenė yra truputį nesveika. Minėtas Bjorn Rungė, gavęs Sidabrinį Lokį Berlyne už filmą „Auštant“, parodo jų santykius pačiame gražume. Kam tik teko giliau pažintus švedus ir jų socialinį bendravimą, supras, kad šis, iš pirmo žvilgsnio juodu ir nerealiu humoro papuoštas filmas, yra visiškai realus ir galėjo nutikti bet kuriame Švedijos kampelyje. Aktoriai vaidina puikiai (ypač susiraukusi, narkotinius vaistus pardavinėjanti ir amžinai bevalganti Anita – Ann Petren) ir istorija sukirpta iš tiesų meistriškai. Pats režisierius, beje, nemėgstantis Bergmano ir jo uždėto štampo visai švedų kinematografijai, nori kurti naująjį švedų kiną. Dar truputį ir, galimas daiktas, jam pavyks.

Dar vienas keistas filmas, trykšte trykštantis gerumu – Peter Norlundo „Vilko vasara“. Gerai gerai, aš suprantu, kad ir vaikai nori į kiną, bet sukišti dar vieną vaiko – gyvūno draugystės istoriją kartu su Bergmano ar Von Triero filmais, iš vienos pusės, yra eklektiška, iš kitos – nepagarba rimtojo kino mėgėjui.

Apsuptas gerumo kupinų filmų, tačiau taip ir nepasijutęs geresniu, nukeliavau į festivalio uždarymo seansą mažai žadančiu pavadinimu – „Kečupo efektas“. Savo malonumui turiu pripažinti, jog buvau nustebintas : viskas šiame filme, pradedant titrais ir baigiant garso takeliu (jame ir Múm ir Kim Lian), yra stilinga. Pagalvokite, kada paskutinį kartą matėte komediją apie paauglius, kurioje juokeliai nebūtų lėkšti, o istorija banali ? Prieš pat filmą dairiausi Rolando Kazlo, bet nemačiau. Gaila. Būčiau darkart paskaičiavęs. Esu tikras, šįkart jis būtų prisijungęs prie ne kartą smagiai kvatojusios publikos.

Filmas turi ir minusų : galbūt kai kuriose vietose išlenda kūrėjų noras lygiuotis į šaunųjį Luko Moodyssono „Fucking Åmål“ (Lietuvoje pasirodžiusį keistokai išverstu pavadinimu „Mylėk mane“), šiek tiek erzina mėgėjiška pagrindinės aktorės vaidyba (nors visi paaugliai aplink vaidina tiesiog puikiai). Tačiau filmas tikrai patiks tiems, kurie dar turi bent šiek tiek paaugliškos ugnelės širdyje. O gal net ir moderniems tėveliams. Režisierė Teresa Fabik, netikėtai greitai išpopuliarėjusi po filmo išleidimo, neblogai išstudijavo paauglių psichologiją. Žinoma, sąlygos Švedijoje ir Lietuvoje pakankamai skiriasi, tačiau paauglystės sindromai tapatūs. Filmas vėlgi baigiasi laimingai ir siunčia gerą žinutę visiems žiūrėtojams : vis dėlto, nepaisant visų sunkumų, paauglystėje gyventi laimingai galima. Galima ir mokykloje populiaria būti, ir tikrų padedančių draugių turėti, ir net simpatišką vaikiną, išstypusį ir beklausantį hip hopo. Modernus tėtis, filmo viduryje skaitantis knygą „Kaip bendrauti su savo paaugliu“, filmo pabaigoje, regis, nebeturi jokių sunkumų. Hip hip hora !

Visi aukščiau paminėti filmai patenka į festivalio skyrelį „Scanoramos naujienos“. Kita festivalio kryptis : „Scanoramos klasika“. Šįkart žodis „klasika“ puikiai apibūdina šią festivalio dalį : nuo Ingmar Bergman ir Bo Wideberg iki Thomas Vinterberg ir Lars Von Trier. Jeigu praeitais metais buvo galimybė susipažinti ir su retesniais senais filmais (Aki Kaurismakio, Roy Anderssono kūryba), tai šiemet prisiekęs sinefilas beveik neturėjo ką veikti. Pirmasis ir daugelio nuomone geriausias Dogmos filmas „Šventė“ (Thomas Vinterberg), Ingmar Bergmano „Fani ir Aleksandras“, ar Lars Von Triero „Idiotai“ ir „Prieš bangas“ – visi iš Must see kategorijos. Matyta, bet pažiūrėti dar kartą visada smagu.

Scanorama yra šauni proga susipažinti su visame pasaulyje atpažįstamu ir išskiriamu Šiaurės šalių kinu. Naujais filmais ir klasika. Ir belieka tik pagirti organizatorius, jog ji suteikta ne tik sostinės kino mėgėjams, bet ir festivalių mažiau lepinamiems Kauno bei Klaipėdos gyventojams. O iš tiesų, tai festivalis yra tiek geras, kiek yra geri jo pasirinkto diapazono filmai : šiuo atveju – Šiaurės šalių kinas. O faktas, kad net ir tokias senas ir turtingas kinematografijos tradicijas turinčioje Švedijoje ne kasmet gimsta Bergmanai, yra turbūt pats akivaizdžiausias iš visų anksčiau skelbtų.

Šitokia Scanorama iš Vilniaus keliauja į Kauną ir Klaipėdą. Be kelių filmų, tačiau su tuo pačiu užtaisu : seni, klasikiniai filmai daugeliu atveju geresni už naujus. O nauji, regis, reklamuoja gerą širdį. Ir puiku, kad reklamuoja, tačiau jeigu jums daugiau nei dvylika, neikite į „Vilko vasarą“.