Lažinuosi, kad dauguma mano kartos atstovų bent iki spalio pradžios tikrai nebuvo nieko girdėję apie “Medžioklę su varovais”. O jei ir buvo, – tai nedaug. Arba ne apie tokią medžioklę ir ne apie tokius varovus. Gal nedaug mano bendraamžių ir filmus ar “multikus” kino teatre “Pergalė” žiūrėjo, ir iki šiol beveik apleistas pastatas jiems asocijuodavosi tik su šeštadieniniais piratinių CD turgeliais.
Taip jau nutiko, kad buvusiame kino teatre atsidūriau tą vakarą (lapkričio 29 d.), kuris, kaip skelbė viena viešųjų ryšių kompanija, buvo skirtas sostinės (kodėl tik sostinės?!) senjorams. Tiksliau, jiems buvo skirtas ne vakaras, o miuziklo “Medžioklė su varovais” peržiūra.
Nostalgija… Sovietų Sąjungai?!
Senjorų buvo daug (juk bilietuko kaina tikrai simbolinė – 3 Lt). Ir į naujam alsavimui prikeltą kino teatrą jie ne oriai žingsniavo, prisimindami “Pergalėje” vykusius kino ir šokių pokių vakarus, o veržte veržėsi taip, kaip ne per visus koncertus prie scenos veržiasi jaunosios kartos atstovai. Belieka pasiduoti minios srovei. Nepajuntu, kaip atsiduriu viduje. Pasitinka virš scenos kabantis plakatas su didžiojo vado V. I. Lenino fraze “Menas priklauso liaudžiai”. Pakvimpa Tarybų Rusija ir, matyt, kažkam nostalgišką aromatą sustiprina sovietinis “Pergalės” interjeras. Antrame aukšte veikia kavinė (arbata, kava, alus, vynas etc.) ir rūbinė, bet nei prie vienos, nei prie antros spūsčių nėra. Senjorai ieško patogios vietelės įsitaisyti, stumdo kėdes ir stebisi, kodėl jų tiek nedaug.
Įsitaisau ant laiptų atbrailos ir mąstau, ką galėtų reikšti miuziklo organizatorių galvosūkis “Savo patogumu pasirūpink pats”. Prisimenu, kad režisierius Gytis Padegimas dar prieš mėnesį žadėjo daug ugnies ir veiksmo. Ugnies nematyti, o kad būsim įtraukti į veiksmą, – panašiau.
Už manęs sėdinti senjora, matyt, į kažkokią išlindusią nenaujos “Pergalės” kėdės vinį persiplėšia švarką. “Kad aš daugiau eičiau į tokį brūdą!”, – piktinasi moteriškė.
Pagaliau šurmulys nurimsta ir pro pat mane laiptais žemyn nusileidžia “spaliukų” choras. Nužygiavę į sceną jie padainuoja kelias daineles ir suraito kelis eilėraštukus, skirtus Didžiajam Vadui Leninui. Senjorai ploja. Senjorai juokiasi. Gal tikrai ta tarybinė Lietuva ir Sovietų Sąjunga jiems tokia brangi?! Man nejuokinga. Esu mačiusi nemažai sovietinių parodijų ir ši niekuo nesiskiria nuo jau regėtų. Pasibaigus “koncertui” p. Padegimas pakviečia į antrame aukšte esančią salę, kur ir vyks pagrindinis miuziklo veiksmas.
Dabar suprantu, ką omenyje turėjo režisierius, žadėdamas “sukurti tokį emocinį lauką, kad publika pasijustų viena koja stovinti XXI amžiuje, kita – 1970-uosiuose”. Tas “linkas” tarp praeities ir dabarties gal ir nėra jau toks “emocinis”, bet tarkim, kad šiek tiek paanalizavus, kas ką pasakė ir kaip viskas vyko, taip ir buvo.
Kuo toliau, tuo įdomiau
Senjorai stojasi (tie, kurie sėdėjo), su jais ir aš. Senjorai piktinasi ir visi kartu kylam į antrą aukštą. Salė ten didesnė ir erdvesnė, bet vietos visiems atsisėsti neužtenka. Sėduosi ant žemės prie pat scenos, bet viena maloni senjora pasiūlo užimti laisvą kėdę šalia jos vyro. Nedrąsiai sumurmu, kad gal atsiras ir daugiau pretendentų į kėdę, bet malonioji dama nusišypso ir sako: “Ką jūs, mergaite. Ant žemės… ”
Apie patį miuziklą beveik nepasakosiu. Kodėl? Noriu, kad patys nueitumėt pasižiūrėti. Organizatoriai žada “Medžioklę su varovais” parodyti dar 10 kartų.
Miuziklas netapo mano mylimuoju iš pirmo žvilgsnio, bet pamatyti jį antrąkart norėčiau. Antrąkart todėl, kad tuomet, kaip žada p. Padegimas ir miuziklo kompozitorius Giedrius Kuprevičius, šis tas jau bus pasikeitę ir kuo toliau vis labiau keisis – solistai ir net miuziklo pabaiga. Viena jų skambės spektakliuose, vyksiančiuose iki Kalėdų, visai kitos miuziklo pabaigos žiūrovai sulauks po šios šventės.
Paminėsiu tik tiek, kad miuziklo peržiūra iš tikrųjų buvo didžioji generalinė repeticija, todėl šio bei to trūko – p. Padegimo žadėtos ugnies (o gal aš tiesiog kitaip įsivaizduoju “daug”?), švarios solistų intonacijos (Moniką vaidinančios Jurgos Šeduikytės balse keliskart pragydo “gaidys” (šiek tiek nutuokiantys apie muziką, žinos apie ką kalbu)), o pasibaigus miuziklui įspūdžiais pasidalinę orkestro muzikantės prasitarė, kad kiti miuziklo solistai, jų nuomone, vaidina geriau.
Be viso to, buvo daug meilės (visas miuziklas apie tai), kentėjimo dėl šio tauraus jausmo, nesantuokinis vaikas ir tragiška mirtis. Dar buvo trumpų sijonų ir užpakaliukų kraipymo, nuogų kūnų ir nostalgiškų senjorų dūsavimų ir krizenimų tikriausiai prisimenant jaunas pašėlusias dieneles.
Patiko man ir didžiulis trijų dalių stumdomas ekranas su taikliai miuziklo veiksmą iliustruojančiais vaizdais.
Ir dar. Ar man tik taip pasirodė, ar dabar taip madinga, ar p. Padegimas paprasčiausiai pasiskolino keletą idėjų iš Oskaro Koršunovo “Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos” pastatymo? Kalbu apie karstymąsi aukštyn žemyn, besisukantį įrenginį, nuogus kūnus (taip, taip, lietuviai nebebijo viešai nusirengti!) etc.
Daugiau jokių priekaištų. Repeticija ir yra repeticija. Per ją galima klysti. O miuziklą pamatyti tikrai verta. Ir rekomenduoju kartu nusivesti kuo daugiau draugų. Lietuviai moka teatre sėkmingai sujungti muziką, video vaizdus, tekstą ir paskaninti visa tai geru vaidinimu.
Iliustracijai panaudotos nuotraukos iš rengėjų puslapio www.tactus.lt
Komentarai