2004: Susitikimas su Gyvąja pop Legenda

Taip draskomas vidinių abejonių ir jaunatviško nepatyrimo ilgai klajojau permainų vėjų blaškomoje nežinomybės jūroje. Kol pagaliau išvydau Jį! Tą Tiesos švyturį, pop scenos liūtą, pramogų verslo korifėjų, muzikinio pasaulio žynį – Krivių Krivulę – Gintarą Bendžių! Žmogų (nors kartais imu abejoti, ar mirtinga būtybė galėtų tiek išmanyti), galintį padėti rasti visus atsakymus. Tinkamiausia lietuviškosios pop muzikos metų apžvalgininką!

Štai keletas žurnalistinių vingrybių ir gudrybių (padėjusių atrasti tą Ariadnės siūlo galą pop pasaulio labirintuose) ir jau skubu į susitikimą su Žmogumi – Legenda.

Viduržiemio saulutė linksmai ridinėjasi dangum ir nors sniego nėra, šaltukas, smagiai kąsdamas pirštus ir panages, neleidžia pamiršti, jog dar ne pavasaris.

Jau beveik vidurdienis, o aš, jaunatviško nepatyrimo ar įgimto išsiblaškymo dėka, į susitikimą vėluoju pusvalandį. Dėl to, spėriai kulniuodamas saulės nutviekstu taku, pykstu ant savęs. Kodėl taip? Ar aš negaliu būti laiku? Juk tai turbūt svarbiausias mano susitikimas! O aš taip vėluoju!

“Bėda po vieną nevaikšto” – netikėtai prisiminęs, jog pamiršau pasikeisti balso įrašymo magnetofono elementus, liaudies išmintim mokau savo žurnalistinį diletantiškumą. Dar penkiolika minučių (tiek truko kelionė iki kioskelio, kuriame įsigijau profesinio ekvipmento, ir atgal) ir aš jau stoviu Lietuvos Televizijos (kurioje tądien filmavosi mano Pašnekovas) vestibiulyje. Laukiu savo gyvenimo svarbiausio interviu.

Susitikimas

Nors buvom sutarę susitikti pusė dvylikos, netikėtai susiklosčiusių aplinkybių įtakotas, ponui Bendžiui paskambinau šešiolika minučių po vidurdienio.

Atsiprašęs už savo nemokšiškumą ir pavėlavimą, pranešiau, jog laukiu. Nors balso intonacija telefono kriauklėje deramai piktinosi mano nepatyrimu, p. Bendžius ramiai užtikrino būsiąs už penketo minučių. “Geležinė kantrybė” – pagalvojau ir pradėjau nerimauti. Už keleto akimirkų turėjau susitikti su Žmogumi Legenda. Drėko delnai.

Dar šiek tiek nerimo ir jaudulio. Ir tada išvydau Jį. Patį pop Olimpo valdovą, scenos Orakulą, žvaigždžių įvaizdžio Statkevičių – GINTARĄ BENDŽIŲ.

Priėjęs arčiau jis draugiškai ištiesė ranką ir šiltai ją paspaudė. Perspėjęs, jog “turiu tik pusvalandį, nes po to turiu lėkt į kitą susitikimą”, pokalbiui pakvietė į gretimais esančią valgyklą.

Sunkiai radę laisvą stalelį, pagaliau susėdam pasišnekučiuoti. Ponas Bendžius nusiperka nieko. Sekdamas Didžiojo Mokytojo Pėdomis, taip pat nieko neužsisakau.

Atsisėdęs priešai pradedu detaliu žvelgti į šou verslo Mesiją.

Ne kartą esu Poną Bendžių matęs Televizoriuje, tačiau pirmą kart žvelgiau į Gyvąją Legendą iš taip arti.

Muzikinio vandenyno Ryklys dėvėjo prabangų juodą odinį švarką. Iš po jo lindo elegantiškas dryžuotas kostiumas ir puikiai priderinti marškiniai. Pono Bendžiaus galvą puošė atgal sušukuoti ir pomada sutepti juodi plaukai, veidą – nuoširdi šypsena. Į mane pro berėmių akinių viršų bičiuliškai žvelgė mažos akutės ir visa savo povyzą Ponas Bendžius atrodė paprastas ir labai draugiškas. Žinodamas, jog turiu pusvalandį, mikliai sutrumpinau klausimyną. Pradėjom šnekučiuotis.

Metai buvo geri

Pokalbio pradžioje Gintaro balse išgirdau nepatiklumą. “Kad jūs, ten, daugiau tokie esat antipopsininkai, tai ar iš mano pusės tas komentaras reikalingas” – abejojo Legenda.

“Koks kuklumas!” – nesiliaudamas stebėtis šios Asmenybės Žavesiu, tyliai sušukau sau. Nedelsdamas patikinau, jog nerimas bereikalingas ir kad “Ore” nuo šiol orientuosis į mases. Gintarui idėja patiko.

Pokalbį pradžioje prisiminėm praeitį. Ponas Bendžius papasakojo, jog viskas prasidėjo dar devyniasdešimt ketvirtais, kai pradėjo dirbti regioninėj televizijoj. Tada turėjo laidą “Trumpas sujungimas” juodo jumoro. Vėliau sugalvojo įrašyt keletą dainų ir tapo labai populiarūs Žemaitijoj. Po to teko praeit dar daug dalykų ir “pažint visą virtuvę, kuri reikalinga prodiuserių darbui, iš vidaus”. Dar Gintaras papasakojo apie šešis savo projektus, su kuriais prasidėjo prodiuserinė veikla, apie naują projektą, kuris netrukus išeis.

Kalbėdamas Ponas Bendžius mįslingai žvelgė į ant sienos kabantį paveikslą. Karts nuo karto paglostydamas savo pomada teptus plaukus, Žmogus – Legenda grimzdo į praeities prisiminimus ir apmąstymus. Nuoširdi balso intonacija dvelkė ramybe ir kantrumu.

Kalbėjomės apie projektų sėkmės formules, Rusijos krizės įtakotą JUNIOR žlugimą, knygą, kuri netrukus pasirodys, apie pavadinimą ir kad į jį turi būti sudėta tam tikra prasmė, kad praeitais metais Jų prodiuserinė kompanija išliko pop rinkoje lyderiais, kad teko būti tarptautiniuose festivaliuose, Latvijoj nemažai kartų. MANGO ir GELTONA išlaikė savo pozicijas, AMBERLIFE praplėtė geografiją, PIKASO išsiskyrė. Iš savo pozicijos žvelgdamas į praėjusius metus, Ponas Bendžius jais buvo patenkintas.

Taip maloniai besišnekučiuojant, visai praradau laiko nuovoką.

Gal žinote, kiek dabar valandų?
Be dešimt pirma.

Nors turėjom tik pusvalandį, Gintaras niekur jau nebeskubėjo.

Ar lietuviškai rinkai reikia tokios muzikos?

Lietuviška rinka yra unikali. Estijoj ir Latvijoj klausomumas vietinės muzikos yra žymiai mažesnis. Jis ten sudaro apie 20 – 30 proc. Lietuvoj mes turim apie 60 proc. lietuviškos muzikos klausytojų. Jei perka – vadinasi patinka. Pop muzika ir yra iš tikrųjų populiarioji muzika. Ji reikalauja populiarumo. Pirmiausia – auditorijos. Jei muzikinis projektas neturi pop projektų auditorijos, tada jis niekam nereikalingas.

Teigiama, jog pop muzika yra buka. Vadinasi, ir jos klausytojai yra buki. Ką apie tai manote?

Nu, matot, manau, kad čia yra toks kraštutinis vertinimas. Galima sakyti, kad. Aaaa…Vėl…Nu, vaisiniai ledai pigūs, dėl to jie nereikalingi arba, reiškias, būtinai reikia, aaaa…ikra yra išrinktųjų maistas, o, sakykim ten, aaa.., cepelinus valgo tiktai, žinai, tiktai žemo intelekto žmonės. Tai čia galima tokių sulyginimų, bet pop muzika visame pasaulyje, pradedant ta pačia Britney Spears, baigiant, sakykim, mmm…Mercury. Ji atitinkamų lygmenių yra, ee…lygmenų. Kiekvienas pasirenka tai, ko jis nori. Muzika yra skirta, natūralu, atsipalaidavimui, aa…. pop muzika yra tinkama vakarėliams. Ne visada žmogus nori užkrauti savo smegenis. Jei mes žiūrim kažkokį, turbūt, tomą ir džerį, galim irgi įvardyti, jog tai yra bukas filmas, bet, manau, kad tai yra vėl kiek… kiekvienu momentu reikalingi dalykai.

Ir, ir, ir, ir, ir jeigu žmogus, ta prasme, sakau, tai yra, vis tiek plataus vartojimo, ir galima įvardinti ir preke, bet intelektualine preke. Ne visi nori klausytis klasikinės muzikos. Šiaip, manau, toj vietoj nereikėtų galvoti, kad visi žmonės yra vienodi. Visų poreikiai yra skirtingi. Pop muzika, manau, į ją yra įdėta tikrai, daug žmonės suka galvas. Jeigu neapsieisim be dantų pastos arba higieninių paketų, taip ir be pop muzikos neapsiesim. Nenoriu sulygint tų dalykų, bet tai yra natūralu. Tai yra kasdieninis dalykas, kuris reikalingas žmogui.

Ar domitės Lietuvos klubiniu gyvenimu?

Be abejo. Bet jis dar pradinėj stadijoj.

Kas šiuo metu yra klubinės mados viršūnėje?

Sunku pasakyt. Seniai jau bebuvau tuose klubuose. Žinau, jog judėjimas kažkoks yra, kiek tenka pabendrauti su didžėjais. Šiuo metu kas vyksta nelabai įsivaizduoju, bet teko lankytis Londono klubuose. Ten yra sava kultūra ir dar toli mums iki to.

Tai kas šiuo metu vyksta Londone?

Atskiri kvartalai, skirtinga stilistika muzikos, nuo progresyvo iki hauso. Pas mus kažkokia viena kryptis iššoka ir tas vadinamas didžėjų bumčikas. Nors aš lankiausi klubuose, kur roko muzika skamba. Klubinė kultūra yra tai, kad gyvos rok grupės groja ir susirenka, nu, klubinis gyvenimas turi tam tikras kryptis, pradedant ten pankų klubais ir baigiant šokių muzikos gerbėjais. Plius šokių muzika ten išsiskirsčiusi į atskiras kryptis. Nėra kažkokio vieno masinio judėjimo ar ten madingo. Hip hoperiai renkasi savo klubuose, nėra kažkokios tai masinės kultūros, kiekvienas renkasi tam tikrą klubą pagal mėgiamą muziką. Įvaizdžio prasme jaunimėlis žymiai drąsesnis. Mes dar, sakykim, tokios užuomazgos yra. Bandom kopijuoti, bet nelabai sekasi.

O gal teko girdėti, kas yra electro?

Ne. Esu ne muzikantas. Ne muzikinis prodiuseris. Mano veikla yra organizuoti ir finansuoti. Klubine kultūra neturiu laiko domėtis, nes pakankamai įtemptas yra mūsų darbo grafikas.

Ar tiesa, kad jūs perkat apdovanojimus?

Gintaras nuleido galvą ir nusišypsojo

Nu tai…Aš nežinau, iš kur čia atsirado tie visi kalbėjimai, bet tai čia. Pirmą kartą girdžiu. Nu, buvo kažkada spaudoj tokios nuomonės, bet tai nei viena radijo stotis neužsiimtų tokias dalykais ar kažkokie apdovanojimų rengėjai, tai automatiškai, kam to reikia?

Apdovanojimas, ar jį gavai, ar negavai, jisai nepadidina, tikrai, grupės pardavimų tiražo, aaa…Jisai, ne, ne, praktiškai aaa…galbūt momentinį duoda kažkokį dėmesį, bet, kad aaa…Šiais metais grupė MANGO nėra nominuota “Radiocenrto” apdovanojimuose, nereiškia, kad jos albumas bus prasčiau perkamas. Per mėnesį laiko jau parduota dvidešimt keturi tūkstančiai. Tai platininis albumas. Nors jinai nenominuota. Tai, toj vietoj, apdovanojimai, realiai, nieko nepakeičia ir tada būtų kvaila investuoti tenai pinigus ir bandyti kažką pirkti, kur tu, paprasčiausiai, jau vien logiškai pamasčius, tu nieko iš to negausi.

Tada atėjo GELTONA ir kažką pasakė. Dar paklausiau apie lietuviškos muzikos ateitį, o Gintaras ją metaforiškai palygino su mažo vaiko pirmaisiais žingsneliais. Valandą trukęs interviu baigėsi mano nuoširdžia padėka ir dar nuoširdesniu Gintaro rankos paspaudimu.

Atsisveikinęs dar ilgai sėdėjau už stalo. Šalia pliktelėjęs vaikinas valgė morkas, o jo mergaitė atsinešė spurgų. Teta iš Panoramos maišė garuojančią sriubą, dėdė Bartkus gėrė kefyrą.

Tolumoje mačiau vyruką žaliu žiurstu ir akiniais, kuris paslaugiai krovė į lėkštes bulves, kotletus, morkas ir mišrainę. Pilstė sriubą, kefyrą ir kompotą. Prasiskverbę pro užuolaidas ant mano tuščio stalo tingiai voliojosi saulės spinduliai. Dar buvo ne pavasaris.

Straipsniui iliustruoti panaudotos nuotraukos iš Cactus Pro interneto puslapio bei Ekstra archyvo.